Užšvitinio vardą saugo viensėdis

Janina ŠAPARNIENĖ

Švitinio upelis netoli Joniškio rajono ribos yra davęs neįprastą vardą kadaise šalia jo besidriekusiam kaimui – Užšvitinys. Šiaurės Lietuvoje gyvenvietės dažniausiai vadinamos, naudojant priešdėlį "pa", nusakantį vietą prie vandens telkinio. Priešdėlis "už" duoda mintį, kad į kaimą būdavo žiūrima nuo Joniškio pusės, kaip esantį už upelio.

Senasis kaimas ir vieškelis pro jį į Joniškį jau išnykę, o pavadinimą besaugo Užšvitinio viensėdis. Tai – XIX amžiaus pabaigoje vietos ūkininkų pastatyta pradžios mokykla, dabar virtusi vienos iš buvusių mokinių šeimos sodyba.

Pagailo griūvančio vienkiemio

Prie plento į Joniškį vidury dirbamų laukų, šalia Švitinio upelio iš už medžių matyti senovinis namas. Keliukas į vienkiemį iš abiejų pusių saugomas tankios liepų alėjos. Vienoje sodybos pusėje – šeimininkų žemės ir aviliai, kitoje – Anatolijaus sumeistrauti nameliai paukščių aptvare, pilname plunksnuočių, žydintis jaunas sodas.

XIX amžiaus pabaigos pastatą – caro laikų mokyklą, išsaugojo buvusi mokinė

Pats raudonų plytų namas, statytas 1890-aisiais, žiūri šiuolaikiškais plačiais langais, į jį einama pro naujas duris su stogeliais.

Rasos ir Anatolijaus Kozniec šeima į Užšvitinio vienkiemį persikėlė prieš trisdešimt metų. Per dešimtmečius jiedu nuo plento nusitiesė keliuką į namus, apsodino jį liepaitėmis, perstatė begriūvantį ūkinį pastatą, o senovinę mokyklą pavertė gyvenamu namu. Vienkiemyje užaugo jų vaikai.

"Mes esam paskutinieji Užšvitinio gyventojai", – juokauja Rasa.

1989-aisiais jauni sutuoktiniai kartą ėjo pro griūvantį tuščią vienkiemį. Namo stogas jau buvo bekrentantis vidun, vietoje durų ir langų žiojėjo kiaurymės. Anatolijui pagailo nykstančio kažkuomet išvaizdaus pastato – pasiūlė žmonai persikraustyti čia su pirmagime dukra.

Tuo laiku vienkiemis priklausė vietos kolūkiui, apgyvendindavusiam čia uždarbiauti iš Moldavijos atvykstančius cukrinių runkelių ravėtojus. Kai uždarbiautojų nebeliko, ištuštėjusį nuošalų vienkiemį apniko niokotojai.

Kolūkio pirmininkas šeimos iniciatyvai neprieštaravo: leido kurtis, jei patys pastatą suremontuos. Vienkiemis Rasai ir Anatolijui buvo parduotas už simbolinę kainą.

Šeimininkė prisimena, kad darbų tvarkant namą netrūko. Reikėjo sutvirtinti ir pradėjusias eižėti namo sienas. R. Kozniec girdėjo senųjų apylinkių gyventojų pasakojimus, kad sienos prie stogo ėmusios trūkinėti, kai Antrojo pasaulinio karo metais apylinkėse sproginėjo bombos. O įtrūkimai apačioje greičiausiai atsirado, per ilgą laiką "sėdant" pamatams.

Remontuoti namą šeimai padėjo šviesios atminties Rasos tėtis Adolfas Bučys.

Per dešimtmečius sutuoktiniai pakeitė pastato vidaus išplanavimą – buvusią mokyklą pritaikė gyventi. Vandenį iš XIX-ojo amžiaus pabaigos šulinio semia nebe tik kibiru, bet pumpuoja ir siurbliu. Ir turi vis naujų sumanymų, kaip saugoti istorinį pastatą bei gerinti savo buitį.

Mokyklą pastatė ūkininkai

Dabartiniai namai kadaise buvo pirmoji Rasos mokykla. Moteris iki šiol prisimena, kaip pirmokėlei, pasodintai ant medinės palangės klasėje, tėtis rišo batraiščius.

Septynerių dukrą A. Bučys pats ir atveždavo į mokyklą iš gimtųjų Laukūnų kaimo, buvusio prie pat sienos su Latvija. Važiuodavo senuoju vieškeliu, vedusiu į Joniškį.

Seniai nebėra nei Laukūnų kaimo, nei Rasos minėto senkelio: apie 6-ojo dešimtmečio pabaigą – 7-ojo dešimtmečio pradžią buvo nutiestas dabartinis kelias į rajono centrą. O senasis, menantis caro laikus, užžėlė.

R. Kozniec prisimena, kad viename mokyklos gale buvo klasė, kurioje kartu mokėsi tiek pirmokėliai, tiek antrokai ir trečiaklasiai (tiek tuo metu bebuvo likę klasių). Kitame buvo mokytojos butas. Žiemomis mokykloje būdavo šalta, vaikai klasėje nenusirengdavo paltų. O per pertraukas mokytojos bute buvo verdama arbata sužvarbusiems mokinukams.

Rasai tėtis buvo pasakojęs, kad dar jos senelis vežimu gabenęs į Užšvitinį akmenis: gal mokyklos, gal senojo vieškelio statybai.

Aštuoniasdešimt dvejų blauzdžiūnietis Vytautas Kriščiūnas girdėjo šeimoje pasakojant, kaip atsirado Užšvitinio mokykla. Skriemenų vienkiemio, buvusio ties Ruočių mišku, gaspadorius Indriulis (jo vardo senjoras Vytautas nebepamena) ėmė kitiems apylinkių ūkininkams šnekėti, kad reikia mokyklos. Žmonės stebėjosi – kam ji reikalinga senberniui Indriuliui? Bet kaimyno agitacija pavyko: ūkininkai susiorganizavo, vežė plytas, žvyrą, kitas medžiagas, rengė talkas ir mokykla buvo pastatyta. Tai ir galėję vykti XIX-ojo amžiaus pabaigoje. O Indriulis, jau perkopęs keturiasdešimtį metų, vedė aštuoniolikmetę. Šeima susilaukė šešių sūnų ir trijų dukterų. Ir visi Indriuliukai lankė tėvo iniciatyva statytą mokyklą!

V. Kriščiūno atmintyje senasis Indriulis išliko kaip ypač stiprus vyras. 1945-aisiais Vytautas jį sutiko pasiramsčiuojantį lazdele (jau buvo senolis) ir pėsčiomis einantį pasimelsti į Pašvitinio bažnyčią už trijų dešimčių kilometrų. Indriulis tokiu asmeniniu piligrimo žygiu, malda prašė Mergelės Marijos apsaugoti į frontą prie Liepojos paimtus keturis sūnus. Ir visi jie grįžo iš karo sveiki!

Mokykla Užšvitinyje veikė apytikriai iki septintojo dešimtmečio. Blauzdžiūnuose pastačius šiuolaikišką naują mokyklą, menančioji caro laikus ištuštėjo.

Didelių ūkių kaimas

V. Kriščiūnas, nuo vaikystės augęs Užšvitinyje, jį mena kaip stiprių, vienkiemiuose gyvenusių ūkininkų kaimą su mediniu vėjo malūnu. Sodybos buvo išsidėsčiusios išilgai Švitinio upelio pakrantės.

Malūną XX-ojo amžiaus pradžioje pasistatęs vokiečių kilmės meistras Konavas. Vėliau malūnininkas jį pardavė iš Vaiduoklių kaimo atsikėlusiam Jonui Rudžiui. Naujasis šeimininkas už malūną sumokėjo iš brolio gauta "pasoga" – dalimi, kurią ūkio paveldėtojas tarpukariu tradiciškai skirdavo kitiems broliams ar seserims.

Apylinkėse likę gyventi Konavai sulaukė sovietų valdžios represijų: Konavas uždarytas į kalėjimą, iš kurio nebegrįžo, jo žmona su dukra buvo ištremtos.

Prie Švitinio stovėjo dvarelis, priklausęs kilmingiems vokiečiams. Paskutinioji savininkė (V. Kriščiūno vadinta grafiene) dvarelį pardavė latviui Kalniniui. Bet į sutartį įtraukė sąlygą, kad pirkėjas turi ją su visu turtu iškraustyti per vieną dieną.

"Kalniniai sukvietė į talką visus apylinkės ūkininkus su arkliais ir vežimais. Tame didžiajame grafienės iškraustyme dalyvavo ir mano dėdės iš mamos pusės Julius ir Bolius Umbrasai", – prisimena senjoras Vytautas.

Dėdės buvo paveldėję 65 hektarus žemės, ją dirbo pasidaliję. Vienas buvo vedęs vokietę, Joniškyje dirbusią akušere. Prieš Antrąjį pasaulinį karą abu dėdės išvažiavo gyventi į Vokietiją. Julius savo žemę pardavė, o Bolius paliko seseriai, Vytauto mamai Eugenijai.

Pats Vytautas gimė Kaune, kur pažįstamo pakviestas tėvas Karolis Kriščiūnas dirbo kasininku kažkokioje įstaigoje prie Žemės ūkio ministerijos. Žemę šeima buvo išnuomojusi.

Okupavus Lietuvą, Kriščiūnai grįžo į Užšvitinį ir ėmė ūkininkauti. Pokariu šeima pakliuvo į numatytųjų ištremti sąrašus. Vieną dieną į jų vienkiemį atjojęs vietos partijos sekretorius Jonas Glinskis įspėjo – bėkit, jūsų pavardė yra sąrašuose.

Paauglys Vytautas su seserimi pirmieji išvažiavo į Latviją, pas ten jau gyvenusią tetą. Rado darbą Jelgavos rajono Uzvaros kolūkyje ir ėmė skubinti atvažiuoti tėvus. Vytautas mena, kad tėvas kurį laiką spyriojosi likti – juk nieko blogo nepadaręs...

Įsitvirtinę Uzvaroje, darbštumu ir sumanumu pelnę kolūkio pirmininko pagarbą (K. Kriščiūnas net atkūrė kolūkio nusipirktą į metalo laužą panašesnę kuliamąją), Kriščiūnai tapo atrama iš Sibiro be leidimo gyventi Lietuvoje grįžtantiems tremtiniams. Jų pristatytus žmones Uzvaros kolūkio pirmininkas registruodavo ir įdarbindavo, dėl to kartais net susipykdamas su Jelgavos rajono partijos komiteto vadais.

"Jei į tokius lengvus ratus kinkau kolūkio veislinį eržilą Primusą ir riedu link kontoros – visi jau žinodavo, kad vėl tremtinius vešiu", – šypsojosi Vytautas: jis dirbo kartu su tėvu, tapusiu kolūkio arklininku – prie pakinktų pratino, mokė dirbti jaunus arklius. – "Jaunas buvau "švankus", jodinėjau kaip čigoniukas."

Nuo 1957-ųjų Uzvaroje taip įsikūrė dvidešimt septynios tremtinių šeimos. Su viena šeima atvažiavo ir Vytauto širdį pavergusi Vida. Nuo kuklių jųdviejų vestuvių jau eina penkiasdešimt septinti metai.

Vytautas tuo eržilu nujodavo ir į Užšvitinį: bendraudavo su buvusiais kaimynais, matė, kaip viskas keičiasi, kaip nyksta tėviškės sodyba. Metams bėgant, iš jos teliko didelis kaštonas – pastatus nušlavė melioracija, kaip ir kitus kaimo vienkiemius.

Apie 1972-1973 metus nugriautas buvęs Rudžių malūnas, po nacionalizacijos atitekęs Lazdyniškių tarybiniam ūkiui. Jonas Rudys tuo laiku jau buvo Anapilyje. Našlė Ona Rudienė iš griaunamo malūno į sodybą Blauzdžiūnuose parsivežė tik girnas. Jas dabar saugo malūnininko anūkė Vida Danilevičienė.

Latvijoje Kriščiūnai gyveno beveik dvidešimt metų. Grįžę nusipirko sodybą Joniškyje.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pradėjus grąžinti sovietmečiu atimtą žemę, senoji Eugenija Kriščiūnienė ėmė raginti sūnų taip pat atsiimti giminės ūkį: sakydavo "negaliu naktį užmigti". V. Kirščiūnui prireikė teisme įrodyti savo teises į senelio vardu registruotą sklypą. Kurį laiką ūkininkavęs, blauzdžiūnietis žemę perdavė sūnaus šeimai.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. birželio 22 d.