Lietuviškoji Sirija – be nuorodų ir be srovingo vandens

Lina RUDNICKIENĖ

„Vietovardžius kūrė žmonės, o jų norai ir siekiai juk labai skirtingi. Nuo kilnių ir gražių, iki šaipokiškų, ypač apie kaimynus. Smagiai nuteikia tokie kaimų pavadinimai: Baibokai, Puskelniai, Pavydai, Burbekliai, Veršiai, Sangrūda, Bedančiai, Bagotoji... Yra ir net atsineštinių pavadinimų, skambančių mūsų žemėje labai jau keistai. Štai einant paneriais tarp Karmėlavos iki Ruklos galite aptikti Kaukazą, Berlyną, Londoną, Paryžių, Varšuvėlę, Šveicariją ir Veneciją. Pasirodo, šie vietovardžiai – tai buvusios dvarvietės ar palivarkai. Jų savininkai, kaip tas legendinis baronas Miunhauzenas, stengėsi pasirodyti prieš savo kaimynus kaip matę daug pasaulio. Iš čia ir tokie pavadinimai... Tik neapsirikime, lygiai taip vertindami ir Dunojų, - esama tokio ežero Lazdijų rajone. O štai Joniškio rajone tekančio upelio pavadinimas „Sirija“ su Artimųjų Rytų šalimi nieko bendro neturi ir sutampa atsitiktinai. Upelio pavadinimas labai senas, kilęs iš bendro indoeuropietiško žodžio „sira“, reiškiančio „srovę, srautą“. Tokios pačios kilmės tikriausiai yra ir Dzūkijoje tekančios Seiros pavadinimas“, – sako Libertas Klimka, gamtos mokslų daktaras, etnologas.

Nieko bendro su Artimaisiais Rytais

Artimieji Rytai, ypač Sirija, jau keleri metai pasaulinės politikos dėmesio centre. Kovo mėnesį suėjo aštuoneri metai nuo karo Sirijoje pradžios. Nors JAV remiamos Sirijos demokratinės pajėgos paskelbė apie džihadistų judėjimo „Islamo valstybės“ sutriuškinimą, tačiau chaosas tęsiasi. Sirijos pilietinis karas laikomas kruviniausiu ir daugiausiai gyvybių nusinešusiu 21 amžiaus karu.

Gi mūsų rajone prie Sirijos upelio vietos žmonės neprisimena didesnių nelaimių. Nebent Antrąjį pasaulinį karą. Sirijos upelio pakrantėse ties Ivoškiais, Jaučiūnais išties būta sunkių dienų – upės vandenys nešė ir nusinešė sužeistų, mirštančių kareivių, gydytų Stankevičių namuose įrengtoje karo lauko ligoninėje, aimanas...

Jei žmogus Gataučių seniūnijos Ivoškių, Jaučiūnų, Stupurų kaimuose ne vietinis, jis tik pečiais pagūžčios, paklaustas, kur teka Sirija... Nors tas išdžiuvęs griovys, tik žemėlapiuose ir žemės dokumentuose Sirijos upe vadinamas, čia pat ranka pasiekiamas, kitoje kelio pusėje...

Nors Sirijos upelis išskirtinai vingiuoja per Gataučių seniūniją, tačiau nerasite nė vieno upės vardą žyminčio ženklo, nuorodos. Tokių nepažymėtų upeliukų rajone apsčiai, lenteles kelininkai kabina tik prie upelių, kertančių respublikinės reikšmės kelius.

Gataučių seniūnijos žemės ūkio specialistė Ona Rutkuvienė "Sidabrei" sakė, kad atviro Sirijos upelio pradžia – ties Ivoškių kaimo geležinkeliu. Toliau Jaučiūnų užnugariu skuba pro Stupurų žvyrduobes link Mekių, kur susitinka su Mūša...

Mena vandeningą upelį

Apie šią šalį, talžomą nelaimių, nuolat televizijos žiniose girdi ir Jaučiūnų kaimo gyventojai, kuriems Artimųjų Rytų šalis asocijuojasi su dešiniajame kaimo užnugaryje esančiu melioracijos grioviu, kuris vadinamas Sirijos upės vardu.

– Esu girdėjus, kad čia Sirijos upė. Tačiau vietos žmonės niekada to griovio taip nevadindavo. Žinojau, kad jam toks vardas įdėtas. Bet kodėl, dėl ko, gal ir girdėjau, bet į galvą neįsidėjau. Su Zose Steponaityte esam svarstę, kas tokį gražų vardą mūsų upeliui galėjo uždėti, – pasakoja Jaučiūnų kaimo senbuvė Pranutė Zubrevičienė.

Tačiau moteris gerai prisimena kaimo pakluonėse gyvenusią senąją Kardišauskienę. Nors jos sodyba nuo to griovio ir buvusi tolokai, tačiau anksti pavasariais moteris pasiskųsdavo: „Patvinom, vanduo jau veržiasi į kambarį...“

Pranutės Zubrevičienės atminime tas Sirijos upelis buvęs vandeningas – neperšoksi, kiek būdavę vandens, o pavasario polaidžio metu patvindavo prie upelio buvę Nainių, Norvaišienės laukai. Pusiaukelėje į Stupurus, kurlink Sirija plukdydavo savo vandenis, kaimo bernai patvinusiuose laukuose net žuvies rasdavo. Vandeniui nuslūgus, Norvaiša į savo upės slėnį skubėdavęs su dalgiu šienauti.

Pranutė Zubrevičienė nuo jaunystės yra girdėjusi, kad retais atvejais nedidelis griovelis vadintas Sirijos upeliu, tačiau neįsidėmėjo, kodėl jam įdėtas toks keistas tolimąją šalį primenantis vardas

Linksmybės Sirijos skynimuose

Tačiau kaimo senbuviai mena savo vaikystę ir jaunystę, smagiausias atrakcijas, kai tame pačiame Sirijos išsiliejusiame slėnyje vanduo užšaldavo, ant to didžiulio ledo kaimo vaikinai įrengdavo kalvaratą – tokį prietaisą važinėtis ant ledo. Pasak Pranutės Zubrevičienės, vaje, kiek Jaučiūnuose būta vaikinų – Jokubaičiai, Šeriai, Stankaičiai, Žilinskai... Įkala baslį, ant jo užmauna ratą, prie rato pririša kartelę, o prie jos – rogutes. Vyrai taip įsuka tą baslį, kad sėdintis rogutėse tik laikykis.

Sirijos upelio pakrantėse užaugę ir dabar gyvenantys Irena ir Stasys Puidokai mena, kad tą išsiliejusį slėnį kaimo žmonės vadindavo skynimais. Gali būti, kad kadaise šioje vietoje augęs miškas, kuris vėliau buvo iškirstas, išvalytas, dėl to ir patvinstantis slėnis vadintas skynimais. Pati Irena čia ne kartą sukosi kalvarato rogėse, ateidavo pramogauti su pačiūžomis.

Upės gylį ir vingius pakoregavo melioracija

Irenos tėtis Antanas Stankevičius daug metų buvo apsiėmęs prižiūrėti ir valyti Sirijos upelio šlaitus – ištisą 10 kilometrų ruožą. Taip gražiai nušienaudavo, upelio vagą išvalydavo, kad, vandeniui vasaromis išdžiuvus, nors dviračiu važiuok. Nupjautą žolę žmonės susigrėbdavo – geras pašaras gyvuliams. Moteris mena, kad tėtis už gerai atliktą darbą ne kartą buvo pagerbtas kaip geriausias griovių prižiūrėtojas, apie jį rašė net to meto rajono laikraštis. Ir Irena Sirijos upelio pakrantėse, kur dirbo tėtis, išmoko važiuoti dviračiu.

Daržo gale buvęs nedidelis griovelis nė iš tolo upės nepriminė – tokio pat dydžio, kaip dabar Jaučiūnų kaimo gatvės abiejose pusėse esantis griovelis. Kai būdavo vandens, galėdavai ir prigerti, tačiau tokių momentų, kai jame būdavo daugiau vandens, būdavo labai retai. Vasaromis jis dažniausiai būdavo išdžiuvęs. Seklus griovelis ir tiek. Irenos mama Danutė Stankevičienė, čia, Sirijos pakrantėje, visą gyvenimą gyvenusi, garsiai svarstydavo, kaip čia ta Sirija, toks keistas vardas, atsiradęs... Kitame Sirijos upelio krante ant kalno užaugęs Stasys beveik tikras, kad to griovelio, kurio pakrantėse ganydavosi žmonių avys ir karvės, vietos gyventojai jo jokiu vardu, net ir Sirija, nevadindavo.

Kai Irena jau buvo kokių 18 metų, gerai prisimena tą rudenį, kai kaime pasirodė melioratoriai su technika ir Sirijos upelį melioravo, gilino, gal net kiek pakeitė jo vagą. Po tos melioracijos jau praėjo daugiau kaip 55 metai, tad Sirija jau net ankstyvą pavasarį savo vandenų nebeišleidžia pasivaikščioti net į vadinamuosius skynimus. Iškart po melioracijos išgilintame griovyje kurį palaiką dar pasirodydavo kiek daugiau vandens, tačiau, laikui bėgant, jis vis tiek ėmė sekti. Dabar čia sausa kaip Sacharoje. Ir aplink upelį, ir jo vagoje. Tiesa, upelio šlaituose augančių laukinių obelų pavėsyje upės vandens pėdsakų – vieną kitą balutę – dar galima aptikti.

Šiandienos žemėlapiuose lietuviškoji Žiemgalos Sirija, kairysis Mūšos intakas, mus pasitinka dešiniajame Ivoškių kaimo šone. Pakeliui į Jaučiūnus melioratorių pataisyta upelio vaga per kelia suka kairėn, po to ties Jaučiūnais persikelia į dešiniąją kelio pusę, lanku apeina kaimą, nusuka Stupurų link, bet kaimą opalieka gerokai šone. Nuskuba link Mekių ir, jų nepasiekęs, įteka į Mūšą...

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. birželio 26 d.