Spalio 30 d. „Sidabrės“ numeryje:
- Daugelis šalies reguliaraus keleivių pervežimo bendrovių šalia nusistovėjusių maršrutų teikia autobusų nuomos paslaugas užsakomiesiems reisams, o Joniškio autobusų parkas yra vienas iš nedaugelio, gal net vienintelis, kuris jau 10 metų tokias keliones pats organizuoja. Tad Joniškis turi ir autobusų parką, ir kelionių agentūrą viename. Gal todėl su Joniškio autobusų parku jau keliauja ne tik mūsų rajono gyventojai, bet ir aplinkinių rajonų žmonės iš Šiaulių, Naujosios Akmenės, Pakruojo… Atpildas už pastangas ateina kantriai dirbant, kruopščiai planuojant keliones. Prieš 10 metų, Joniškio autobusų parkui pradėjus šią veiklą, turizmo sezonas trukdavo tik gražiausiu metų laiku – vasarą. Dabar turizmo sektoriuje tradicinės sezoniškumo ribos sparčiai nyksta, o sąvoka „nesezonas“ praranda savo buvusią prasmę. Geras įdirbis jau ne pirmus metus atseikėja dividendus – tiek randasi įdomių krypčių, tiek norinčių keliauti, patirti, pažinti, kad kelionėms su Joniškio autobusų parku jau nebėra tinkamo sezono – keliaujama ištisus metus. Lengvas atokvėpis nuo kelionių – nebent sausio mėnesį. Juo labiau, kad šie metai Joniškio autobusų parkui labai dosnūs: bendrovės buhalterė Edita Žakaitienė savo iniciatyva Kaune baigė tiek kelionių organizatorių, tiek gidų kursus ir dažną savaitgalį dabar pati lydi keliaujančius visomis kryptimis. Gidų iš šalies pagalbos prireikia tik per patį kelionių piką, kai vieną dieną suplanuotomis skirtingomis kryptimis išvyksta keli Joniškio autobusų parko autobusai.
- Joniškį iš skirtingų kraštų, įvairiais keliais atvažiavę ir įsikūrę žemaičiai yra susibūrę į Žemaičių kultūros draugiją – jau 30 metų praturtina, stiprina mūsų bendruomenę. Viena iš jų – Elena Veikalienė, draugijos metraštininkė. Tikrų tikriausia žemaitė, nes visos giminės – tėvų, senelių, tetų ir dėdžių – šaknys Bokštų kaime tarp Šilalės ir Kvėdarnos. Tą liudija ir turimas žemaitės pasas. Nors pati Elena gimusi ir augusi Šiaulių rajone, kraujas ne vanduo – traukia į tą protėvių kraštą nors tu ką… Žemaitiškai nedrįsta kalbėti, nes nuo vaikystės rokuotis įprato šiaulietiškai… Užtat žemaitiškos dvasios – kaip parako statinėje. Nuo paauglystės Bažnyčios ir jos dogmas gynusi net areštinėje, Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę – su ylomis kišenėse prie Parlamento, o pastaruosius 20 metų tikėjimo išpažinimo mokiusi mūsų jaunąją kartą Gataučiuose, Pašvitinyje, Kriukuose, Žeimelyje, Kruopiuose… Ne vieną jaunuolį jų pačių pageidavimu pakrikštijusi, privedusi Pirmosios Komunijos.
- Sujudo Mato Slančiausko progimnazijos vaikų tėvai, sužinoję, kad neplanuotai klasėse jų vaikai apieškoti metalo detektoriais, ieškant galimai paslėptų ne tik elektroninių cigarečių, šaltųjų ginklų, bet ir mobiliojo ryšio telefonų. Redakcijai skambinę tėvai kėlė įvairiausius klausimus: kodėl varomas stresas jų vaikams, ar patikimi tie metalo ieškikliai, ar praėję patikrą, neskleidžia sveikatai pavojingų bangų? Galiausiai, ar su tėvais yra raštiškas susitarimas, leidžiantis tokias priemones naudoti apieškant jų vaikus? Visi atsakymai – pokalbyje su progimnazijos direktore Rita Šiliniene.
- Joniškietė Eugenija Ramonienė – viena iš tų legendinių medicinos darbuotojų, beveik per pusę amžiaus nuoširdaus darbo užauginusi ne vieną joniškiečių kartą – nuo naujagimio iki abituriento. Buvusi rūpestinga medicinos slaugytoja, vadinta „Mūsų motinėle“, iki šiol geru žodžiu minima daugelyje šeimų, nes Eugenija rūpinosi rajono šeimų naujagimiais, vėliau augino jų darželinukus, o galiausiai mokyklinio amžiaus vaikus… Kaip gi šiandien gyvena buvusi slaugytoja, turėjusi garbės dirbti su senosios kartos Joniškio ligoninės gydytojais – Kostu Skridaila, Albertu Gocentu, Baliu Skleniu, Jadvyga Adomoniene?
Plačiau bei kitos rajono naujienos – penktadienio laikraštyje.