Naujausios
Apie partorgus ir kavaleristus
Vladas VERTELIS
Prabėgo ketvirtis amžiaus, tačiau šiandien galėčiau parašyti tas pačias eilutes, kurias „Šiaulių krašte“ išspausdinau 1992 metų kovo 11-ąją – praėjus dvejiems metams po Nepriklausomybės atkūrimo ir ketveriems po Sąjūdžio bangos. Aktualijos tos pačios ir ta pati tema.
1992-ųjų pradžioje turėjome mažiau daiktų, bet daugiau vidinės laisvės. Trūko cukraus, šilto vandens, stovėjo svetima kariuomenė, tačiau laisvės ir noro mokytis demokratijos buvo dar labai daug.
Kelios dienos prieš 1992-ųjų kovo 11-ąją į redakciją atėjo pusamžis inžinierius konstruktorius, auksinių rankų žmogus.
Tais laikais į redakciją dažnai užsukdavo žmonės ne tik su savo bėdomis, bet ir norėdami atverti širdies sopulius. Ne dėl asmeninio gyvenimo, o dėl Lietuvos.
Pavardės vyras paprašė neminėti, nes nesijaučia esąs drąsuolis ir stiprus žmogus.
Paaiškino – visko gali atsitikti. „Nemalonumai darbe, nedraugiški skambučiai, juodas sąrašas, šniokštimas telefono ragelyje“.
Ir Sąjūdžio pirmaisiais mėnesiais kai kurie autoriai straipsnius pasirašinėdavo ne savais vardais. Bijodavo, nors tada laisvą žodį gynė tūkstantinės minios.
„Buvo laikas, kai demaskuota didžiausia armija stagnatorių, ilgasėdžių (LTV šedevriukas). Šiandien juos pakeitė panašūs elementai – raudonieji, buvusieji, netikri liberalai. Ir baimė liko. Tačiau dabar bijomasi savų.
Savi muša skaudžiausiai – gali ir nebepakilti. Todėl pritilo diskusijos pašnekovų grupelėse, ištuštėjo diskusijų auditorijos, o ten, centre – rietenos, karingi šūkiai, sąskaitų suvedinėjimai, valymai, nesibaigiančios reformos ir nė vieno žodžio, kaip gyvensim rytoj. Ką sėsim, ką pjausim“ – citata iš 1992 – ųjų straipsnio „Be mūsų nebus mūsų“.
Pašnekovas kalbėjo, kad jau pavargo nuo politikos – didžiulio aštuonkojo, įsisiurbusio į mūsų mintis ir kūną, todėl jam norisi pasitraukti kuo toliau į šoną, įlįsti į kevalą, ir kaip jau bus, taip. „Apsieis be manęs. O be to – ką aš galiu. Tokie jau mes, ir turės praeiti daug metų, kad pasikeistume“.
Suprantamas žmogaus noras pasitraukti į šoną, palypėti ant kalvelės ir atlaidžiai žiūrėti, kaip ten, apačioje, blaškosi gentainiai, akis vieni kitiems drasko.
Juk pasitraukė daugelis tų, kuriais tikėjo Lietuvos žmonės. Nutilo, atsuko nugaras, nes pasišlykštėjo intrigomis, melu ir kumščio filosofija.
Intelektas savo noru nusileido bukai galvosenai, primityvumui ir nekompetencijai.
1992-aisiais redakcijos svečias sakė jaučiasi balta varna, nes vis ieško, svarsto, nesutinka, nori pasakyti, ką galvoja ir ką jaučia.
„Aš negaliu gyventi toje visuomenėje“. Pasakė skausmingai, tarsi logiška išvada pabaigdamas savo ilgą monologą.
Besiblaškančio, ieškančio, pradedančio nusivilti ir atsiriboti nuo viešosios politikos žmogaus pozicija.
Nežinau, kaip toliau evoliucionavo to protingo žmogaus mintys ir pažiūros. Vėliau jo sutikti neteko, nepaskambino į redakciją ir išspausdinus straipsnį, kurį parašiau pasikalbėjus.
Jau tada tokių ieškančių ir nerandančių, tų tyliųjų piliečių, Lietuvos patriotų, norinčių gyventi pagal teisybę, t.y. be pykčio, be keršto, buvo Lietuvos dauguma.
Anksčiau ar vėliau supratome, kad ir sava valdžia gali klysti, gali aukštuose postuose sėdėti ir nesąžiningų tuščiagarbių, prisiplakėlių, dorų, bet nekompetentingų.
„Kai parlamento tribūnoje pravirko vicepremjeras – saugumo šefas – supratome, kad jis dar ne geležinis feliksas, ir įsitikinome, kad didieji mūsų kažkada buvo maži“, – vėl cituoju 1992-ųjų straipsnį.
Tada svarsčiau, kad jiems, dar vakar buvusiems tarp mūsų, reiktų daugiau atlaidumo, nes dar mokosi, todėl ir klysta.
Tačiau ar reikia užsimerkti, kai ant kitaip manančiųjų tie didieji, pakrizendami į televizijos ekraną ar į partinius laikraščius, užsiundo megztųjų berečių davatkyną. Todėl po tokių raganų medžioklių lenda galvon mintys, jog kažkuriam iš didžiųjų labai reikia, kad Lietuva skiltų į buvusius ir esamus, į raudonus ir neraudonus, ištikimuosius ir įtartinus.
„Skaldyk ir valdyk!" Labai dažnai ši frazė buvo minima pirmaisiais Atgimimo metais. Ji vartota, kaip kaltinimas komunistinei valdžiai. Ar šiandien ji bereikšmė? Didingi, galingi suskaldė Kaukazą, iškankino, supriešino tautas, dideles žmonių grupes ir vėl pradeda valdyti. Dievas duos, Lietuva atsispirs sėlinančiai nelaimei. Gal visuomenės savisaugos instinktas bus stipresnis už didžiąją klastą?“ – dar iš 1992-ųjų aktualijų.
Lietuva atsilaikė.
Sveika, valstietiška tautos išmintis ir ją lydintis atsargumas lėmė, kad šalyje buvo sukurti nors netobulai, bet veikiantys demokratijos institutai.
Lemiamais momentais žmonių dauguma pasipriešindavo autokratjai, nors ir nepasitikėdama, keikdama savo parlamentarus, su nauja viltimi eidavo į rinkimus.
Būtent Lietuvos žmonės – įvairių tautybių šalies piliečiai – o ne Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus ar Dalia Grybauskaitė stovi ant valstybės laisvės ir pažangos pjedestalo.
Pažanga akivaizdi. Atsivėręs pasaulis mums suteikė ne tik technologijų ir valdymo patirties, bet ir galimybę lyginti gyvenimą čia ir kitur.
Vakaruose daug kur ne tik šilčiau, bet daugiau ir tvarkos, susiklausymo, didesni atlyginimai, ir daugiau socialinės gerovės.
Ir atvirkščiai – į rytus nuo Vilniaus.
Penkiasdešimt metų gyvenimo už geležinių užtvarų, stovėjimas begalinėse eilėse mus užgrūdino, todėl esame įgalūs atskirti grūdus nuo pelų.
Užteko kelių dienų sovietinėje armijoje, kad iš mano romantiškos galvelės imtų garuoti tarybinis internacionalizmas, o 1987 – aisiais, pirmąkart išvažiavus į užsienį, kad ir į Varšuvos bloko šalį, labai sparčiai ėmė sklaidytis sovietinės ideologijos rūkai.
Tai rašau tam, kad pasakyčiau, jog melu remta ideologija ir jai tarnaujanti propaganda yra menkai paveiki.
Todėl ir klausiu, ar gali valstietiškai atsargią, dešimt kartų pasveriančią, nuolat abejojančią, bet laisvą, laisvai keliaujančią ir gerai sovietinę tvarką dar prisimenančią tautą sugniuždyti nors ir totali, profesonali ir kryptinga svetimos ideologijos propaganda? Gal ji paveikesnė tiems, kurie labiau į Vakarus, nei mums prie Rytų sienos?
Nesuprantu, todėl ir klausiu, iš kur Lietuvoje po 25 – erių metų laisvo kvėpavimo atsirado armija priešų?
Kada, kaip ir kokiuose inkubatoriuose jie buvo perinami?
Ar Lietuvos kenkėjų demaskavimo giesmelė ne iš stalinistų repertuaro: socializmui stiprėjant, priešų daugėja?
Toks agresyvus kalbėjimas su Lietuvos piliečiais sėja baimę, įtarumą, demonstruoja didžiulę nepagarbą ir nepasitikėjimą šalies žmonėmis.
Buvo 1990 – ieji, daug jaunos valstybės priešų, nedraugų ir abejojančių. Buvo agresija, daug provokacijų, tačiau žmonės, tie patys vakarykščiai homo sovieticus, apgynė valstybę, nepasidavė provokacijoms, todėl neleido šalyje įsigalėti smurtui, tautinei nesantaikai.
Ar Lietuvos draugai 1991 – aisiais Šiauliuose per LDDP mitingą sprogdino bombikes, o tiltą per Bražuolės upelį, laukiant atvažiuojančio traukinio? Gal po rezultatyvios atakos Rusijos armija Lietuvoje būtų likusi neribotam laikui?
Tie nusikaltimai neištirti ar ištirti iki tam tikros ribos.
Bėda, kad visuomenei, tada jau politiškai suskaldytai į savus ir svetimus, į patriotus ir nepatriotus, neužteko jėgų pareikalauti visos teisybės.
Kodėl Lietuvoje kuriama baimės ir įtarumo atmosfera? Ir šiame rašinyje kartoju burtažodį, jog suprantu agresyvios Rusijos politikos keliamą grėsmę kaimyninėms valstybėms, ypač Lietuvai: ekonominę, politinę ir net karinę.
Tai supranta ir absoliuti dauguma Lietuvos žmonių, todėl ir neprotestuoja prieš šauktinių į kariuomenės sugrąžinimą, bet klausia, kodėl tai buvo panaikinta?
Kodėl milijardai ištaškyti skandalais skandalėliais apaugusiose aferose, o Tėvynės gynybos stiprinimui pinigų visada trūko?
Kodėl dar visai neseniai sąvokos patriotas, patriotizmas buvo laikomos politiškai nekorektiškos?
Nes kalbama apie Tėvynės, savo krašto, gimtinės meilę, ir tai ne globalu.
Kas, jei ne patriotai gintų savo žemę. Ar tie iš globalios Lietuvos koncepcijos?
Kam naudinga, kai per visuomeninį (o gal labiau partinį?) televizijos kanalą skleidžiamas nepasitikėjimas kitataučiais Lietuvos piliečiais, apgailestaujama, kad rusų kalbos natūralus atmirimo procesas labai lėtas?
Tikrai ne Lietuvos valstybei, ne demokratijai ir ne tolerancijai.
Profesorius Gintautas Mažeikis straipsnyje „Televizijų uždraudimas – „Duok atgal“ kelias“ akcentuoja:
„Penktųjų kolonų, t.y. persirengusių priešų ar „naudingų idiotų“ paieška yra pavojinga, nes ginklus galime nukreipti prieš vertybes, kurias giname: demokratiją, opozicijų ir nuomonių įvairovės teisę, įvairių alternatyvų kūrimą ir jų konkurenciją, dominuojančios nuomonės kritiką. Viena pavojingiausių kovos su penktosiomis kolonomis išraiškų yra galimų priešų sąrašų publikavimas. Šis veiksmas yra identiškas Kremliaus gerbėjų veiksmas, kurie taip pat skelbia tėvynės išdavikų sąrašus ir kviečia boikotuoti menininkus, kultūros veikėjus, rašytojus, kurių nuomonė skiriasi nuo oficialiosios Kremliaus. Simetriniai viešai skelbiami nepatikimų asmenų sąrašai yra visuomenės bauginimo priemonė, mažinanti drąsą kurti opozicijas ir alternatyvas, be kurios demokratija būtų neįmanoma“.
Garą nuleisti priešų ieškotojams siūlo ir į Lietuvą atvykęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Stenmeieris, pareiškęs, kad nedemokratiška į vieną propagandą atsakyti kita propaganda, bet reikia plėsti informacijos priemonių įvairovę, stiprinti žiniasklaidą.
Grįžkime į 1992 – uosius.
Tada prisiminiau rašytojo Vytauto Petkevičiaus papasakotą vaizdelį.
Kai rašytojas lankėsi vienoje Šiaulių rajono žemės ūkio bendrovėje, prie jo prišokęs valdžios vyras paprašė susitikime su visuomene bent keliais žodžiais paminėti Vasario 16 – ąją.
Kodėl? – nustebo rašytojas, juk šiandien vasario 14 – oji.
Du zuikius nušautumėme: literatūrinį vakarą ir Nepriklausomybės dienos minėjimą.
Tamsta buvęs partorgas?
Iš kur žinot?
Ant kaktos parašyta, kaip visuomet taikliai atsakė rašytojas.
Šis V.Petkevičiaus pasakojimas tegul būna jungiamąja grandimi tarp 1992 – aisiais ir 2015 – aisiais parašytų straipsnių.
Tai rašinys apie šių dienų partorgus ir kavaleristus, trypiančius ir pasiruošusius kirsti.