Naujausios
REPORTAŽAS
Blusturgio Šiaulių valdininkai dar neįveikė
Šiaulių reportažas
Šiauliuose Kaštonų alėjoje trečiadieniais veikiančio blusų turgaus neišbaido nė lietingas ar žvarbus oras. Prekeivių nuomone, juos išvaikys tik kvaili prekybos reikalavimai. Sendaikčių turgelyje galima įsigyti net daiktų, rastų šiukšlių konteineryje: nuo šeimos fotografijų iki TSRS konstitucijos.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Pasislepia ir nuo žmonos
Ant staliuko padėti peiliai iš stirnų kojelių pagamintomis rankenomis.
„Šiandien aš ne formoje kalbėti, kitą kartą“, – cigeretės dūmą išpučia ir nusijuokia pardavėjas.
Pasakoja – ankstesniame turguje peiliais susidomėjo mergina, tik pakritikavo, kad jie nelabai moteriški. Tuomet pardavėjas vieno peilio rankenos-stirnos kojos nagus nulakavo raudonai.
„Moteriškas“ variantas dar laukia savo pirkėjos. Vyras kūrybingas – pardavinėja įrėmintą Šiaulių herbą, čia pat rėmeliuose – baltas ožys.
„Velnią veiksi pensininkas! O ką daryt? Internete skaityti atsibosta, televizijoje nėra ką žiūrėti, kaip aš sakau – bulgarinės laidos“, – sako 74-erių prekeivis Jonas, užklaustas, kodėl prekiauja turgelyje. Čia jis sutinka žmonių, pasišneka, prasiblaško.
„Man pensijos pilnai pakanka pragyventi, čia šiaip prekiauju. Kartais nuo žmonos išeinu, kai ji bamba tai tą, tai tą padaryk“, – kikena. Daug metų vyras dirbo inžinieriumi mechaniku, konstruktoriumi gamykloje.
Jonas kaip žvejys – meškerę skirtinguose tvenkinėliuose įmerkia – vis naują turgelį išbando. Būna, kad nieko žmonės nenuperka.
Jonas parduoda nebereikalingą staliuką, kurį imdavosi į turistinius žygius, kai dar vaikai augo. Nuo senatvės dabar jau pageltusį lagaminą prieš 40 metų veždavosi į Druskininkus. Beveik visus daiktus vyras naudojo pats.
„Dabar daiktai nebe tiek laiko, nekokybiški, kaip vienkartiniai“, – konstatuoja.
Prekės – iš šiukšlių konteinerio
„Čia ne mano nuotraukos“, – purto galvą prekeivis Algis ir atskleidžia, jog visą turgelyje parduodamą gėrį randa šiukšlių konteineriuose.
Žmonės išmetė tuntą knygų, atvirukų, TSRS konstituciją, pagyrimo raštus su Vladimiro Iljičiaus Lenino galvomis, medicinines taures.
Kažkam nebereikėjo „Naisių teatro“ kompaktinio disko su Vytauto Kernagio dainomis ir Mikaldos pranašysčių knygelės. Kitiems tai – šiukšlės, tačiau Algiui – daiktai, kuriuos galima parduoti.
„Ojezus, ir dar kiek nuotraukų žmonės išmeta! Būna visokių – kitoje pusėje užrašytų, kareivių su ordinais... Antikvarščikams svarbu, kad būtų vaizdai, užrašai nesvarbūs“, – atvirauja Algis.
„Prisiminimui nuo armijos draugo“, – rašoma kitapus nuotraukos su jaunu kareiviu.
Džiaugiasi, kad randa senesnio modelio mobiliųjų telefonų. Kuriame Šiaulių kvartale žmonės daugiau gerų daiktų išmeta, Algis neatskleidžia – komercinė paslaptis.
Žinantieji, kad vyras važinėja į turgų prekiauti, kartais patys pasiūlo nebereikalingų daiktų. Valydami rūsį statybininkai atidavė maišą knygų, kurias planavo sudeginti.
Knygų kainas Algis nustato pagal puslapių kiekį – kuo storesnė, tuo brangesnė.
Jis reziumuoja – mėnesio pabaigoje turgus blogas, nes žmonės nebeturi pinigų. Geriausiai sekasi po pensijų ir pašalpų mokėjimo.
Kaimas, o ne Šiauliai
Elektriniame vežimėlyje sėdintis Kostas pervažiuoja visą alėją. Atidžiai apžiūri pasiūlą.
Rankose jis varto už 1,5 euro nusipirktą dailininkų impresionistų kūrinių albumą.
Šiaulietis renka su menu susijusius albumus, namie jų turi apie 50. Į sendaikčių turgelį atvyksta su tikslu surasti būtent albumų. Kam paliks leidinių kolekciją jis nežino – artimųjų menas nedomina.
„Retai pasiseka atrasti naujoviškų albumų. Daugiausiai seni – 1980, 1960 metų, prastos kokybės, mažai spalvotų reprodukcijų. Naujoviškų knygyne neįpirksi, tai ir ieškau čia“, – aiškina Kostas.
Jo nuomone, Šiauliai – provincija, atsitiktinai pasitaiko vertingą daiktą nebrangiai atrasti. Kartą pavyko įsigyti gerą albumą vos už litą.
„Šiauliuose atsidaro antikvarinių parduotuvių, pamerdėja, pamerdėja ir numiršta. Kaimas čia. Miestas baigia numirti. Du pasauliniai karai jo negalėjo sugriauti, kiek tie 25 metai nepriklausomybės... Viskas gęsta“, – nelinksmai atsidūsta Kostas.
Šalimais stovinti prekeivė pritariamai kartoja: „Taip taip, girdit, ką sako žmogus – miręs miestas.“
Moteris piktinasi, jog net gyvybės pulsą – sendaikčių turgelį tuoj numarins kvailas Tarybos potvarkis – prekiauti tik ant stalų.
„Kas čia, milijonieriai renkasi? Verslininkai? Kodėl būtinai reikia stalo? Sendaikčiai juk ne sūris, ne dešra. Kaip stalą atsigabenti autobusu senyvai moteriškei iš pietinio rajono? Čia vieni pensijonai ateina! Aš taip pensininkus vadinu“, – apmaudžiai sako prekeivė Vaidilutė.
Prekiavimą turgelyje Vaidilutė vadina „dukros išmislu“ – iš Briuselio sendaikčių turgaus dukra mamai atsiunčia daiktų ir ragina prekiauti, „kad namie neužsisėdėtų“.
Taip moteris susirado draugų kolekcininkų.
Vieta reprezentuoja miestą
Buvusi Šiaulių miesto savivaldybės Ekonomikos skyriaus vedėja Auksė Tutkutė komentavo, jog reikalavimas Kaštonų alėjoje sendaikčiais prekiauti nuo kokio nors pakelto įrenginio keliamas todėl, jog tai reprezentacinė miesto vieta.
„Ten yra ir plikos žemės, kuri pavasarį ar rudenį būna žemėta, drėgna. Jei prekės bus ant sulytos žemės, tai tikrai teigiamai nereprezentuos miesto“, – komentavo vedėja. Jos teigimu, svarbiausia, kad prekybos vieta būtų estetiška.
Prekyba sendaikčiais, rankdarbiais, meno kūriniais blusų turguje nuo grindinio, gatvės dangos, vejos ir panašiai negalima.
Draudžiama šioje vietoje prekiauti drabužiais, batais, buitine technika, baldais. Pažeidusiesiems taisykles gresia baudos.
Pasak A. Tutkutės, Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisykles svarstė ir joms pritarė septyniolika žmonių, tarp kurių buvo visuomenės, smulkiųjų prekybininkų atstovai.
„Komitetuose netgi buvo tokių siūlymų, kad iš viso viduryje miesto sendaikčių turgaus nedaryti, viską nukelti“, – aiškino skyriaus vedėja.
Šiaulių miesto savivaldybės Ekonomikos skyriaus domenimis, leidimų prekiauti Kaštonų alėjoje nuo Vilniaus gatvės iki Aušros alėjos (vieną kartą per savaitę, trečiadieniais) yra išduota 30. Leidimai prekiauti šioje vietoje išduodami nemokamai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮVAIROVĖ: Sendaikčių turgelyje Kaštonų alėjoje galima rasti visko: nuo erotiškų paveikslų iki guminio dramblio ar kryžiaus.
ŽEMĖ: Blusų turgaus prekeiviai piktinasi Tarybos potvarkiu, kuriame reikalaujama prekiauti nuo kokio nors pakelto įrenginio. Reprezentacinėje miesto vietoje prekyba nuo žemės – negalima.
VEŽIMAS: Pensininkas Vidas gyvena netoli, prekes į turgų atsiveža ant ratų. Vežimas labai praktiškas – tarnauja ir kaip prekystalis.
PIRKĖJAS: Turgelyje meno albumų nuolat ieškantis Kostas sako, jog Šiauliai yra provincija, „blusų turgus“ mažas – beveik nėra iš ko pasirinkti.
RADINIAI: Radiniais šiukšlių konteineryje prekiaujantis Algis sako, jog žmonės išmeta labai daug gerų daiktų, kartais net senesnio modelio mobiliųjų telefonų.
PREKĖS: Daiktai, rasti šiukšlių konteineryje, sudomina ir sendaikčių mėgėjus, kolekcininkus.