Bus įamžintas žymiausio rabino iš Žagarės atminimas

Pra­šo tik lei­di­mo

Pro­fe­so­rius gra­fi­kas Vai­do­tas Ja­nu­lis jo­niš­kie­čiams pri­sta­tė vie­ną iš ga­li­mų mo­nu­men­to I. Sa­lan­te­riui (Lip­ki­nui) va­rian­tų – maž­daug met­ro aukš­čio juo­do me­ta­lo ar­ba de­gin­to ak­mens konst­ruk­ci­ja su va­ri­ne plokš­te, pri­me­nan­ti štė­rį – vie­tą, iš ku­rios ra­bi­nai pa­pras­tai skai­to Šven­tą­jį raš­tą. Bū­tent šis bal­das yra pa­skes­nės mū­sų tri­bū­nos pirm­ta­kas. Pro­fe­so­rius va­rio plokš­tė­je ma­to įra­šus apie žy­maus ra­bi­no gy­ve­ni­mo pra­džią ža­ga­rė­je tri­mis – ang­lų, lie­tu­vių ir ji­diš – kal­bo­mis.

Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas S. Ker­be­lis pa­brė­žė, kad mo­nu­men­tui pi­ni­gai ren­ka­mi iš vi­sos žy­dų bend­ruo­me­nės ir išei­vių, ra­jo­no val­džios pra­šo­ma tik pri­ta­ri­mo ir lei­di­mo.

Šį kuk­lų ir ne­šo­ki­ruo­jan­tį mo­nu­men­tą idė­jos au­to­riai no­rė­tų sta­ty­ti mies­to aikš­tė­je ne­to­li me­ta­li­nio me­džio.

Tu­ri ki­tą kon­cep­ci­ją

Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos va­do­vas Min­dau­gas Bal­čiū­nas at­sklei­dė, kad Ža­ga­rės mies­to aikš­tės sa­vi­ta ir iš­skir­ti­nė kon­cep­ci­ja jau yra – jo­je bus sta­tom

i žy­mių žmo­nių krės­lai ar suo­liu­kai. Pir­ma­sis krės­las, dar va­di­na­mas gar­siau­sio ope­ros so­lis­to Vac­lo­vo Dau­no­ro krės­lu, pa­sta­ty­tas per­nai. Atei­nan­čiais me­tais šio­je aikš­tė­je bus pa­sta­ty­tas suo­le­lis žy­miai ža­ga­rie­čių po­rai, vė­liau at­si­ras dar ne vie­no Ža­ga­rė­je gi­mu­sio ar čia vei­ku­sio svar­baus as­mens – lie­tu­vio ar lat­vio, či­go­no ar žy­do – kė­dės, sos­tai, krės­lai, suo­le­liai, ku­rian­tys mies­te­liui ir tu­ris­tams sa­vi­tą au­rą, kas pa­pras­tam žmo­gui yra pa­trauk­lu ir aiš­ku. Žy­dų bend­ruo­me­nei ir­gi pa­siū­ly­ta ra­bi­no I. Sa­lan­te­rio at­mi­ni­mą pa­na­šiai įam­žin­ti.

Mies­to aikš­tė­je ne­be­dau­gin­ti pa­mink­lų pra­šė ir bu­vu­si il­ga­me­tė ra­jo­no ar­chi­tek­tė Re­gi­na Lek­nic­kie­nė. Mat ka­dai­se bu­vu­si čia tur­gaus aikš­tė ne tam skir­ta. Ka­dan­gi mies­to aikš­tė­je bū­ta žy­dų krau­tu­vė­lių, krės­las ra­bi­nui, anot R. Lek­nic­kie­nės, čia ir­gi la­bai tik­tų. Pa­vel­do­sau­gos spe­cia­lis­tė pri­si­pa­ži­no, kad čia ne­tu­rė­jo sto­vė­ti ir pa­mink­las žu­vu­siems už lais­vę, ir klai­dą, kad taip at­si­ti­ko, sau pri­siė­mė – tuo lai­ku neat­si­lai­kiu­si vi­suo­me­nės spau­di­mui.

Dis­ku­si­jo­je gi­mė dar ne vie­na idė­ja

Su­ma­ny­to mo­nu­men­to kon­cep­ci­jos keis­ti į krės­lą ne­bu­vo lin­kę žy­dų bend­ruo­me­nės at­sto­vai, tad pa­siū­ly­ta idė­ją įgy­ven­din­ti prie vie­nos iš ke­tu­rių Ža­ga­rė­je esan­čių si­na­go­gų. Kar­tu tai bū­tų sa­vi­tiš­kas pra­džios aks­ti­nas at­kreip­ti dė­me­sį į jas – im­ti tvar­ky­ti jas pa­čias ir jų ap­lin­ką. Žy­dų bend­ruo­me­nė tar­si to­kiai min­čiai ne­prieš­ta­ra­vo, su­ti­ku­si, kad ras gar­sų Ža­ga­rė­je sa­vo tau­tos at­sto­vą, ku­riam įam­žin­ti tiks ir krės­las.

Koks bus ga­lu­ti­nis spren­di­mas, nu­tar­ta ga­lu­ti­nes nuo­sta­tas iš­sa­ky­ti su­si­ti­ki­me nau­jų me­tų pra­džio­je.

Tuo tar­pu iš Uk­rai­nos at­vy­kęs ki­no re­ži­sie­rius at­sto­va­vo Ana­to­li­jų Gai­da­mak ir jo Ki­je­vo prie­mies­ty­je – Ba­bij Ja­re, ma­si­nio ge­no­ci­do vie­to­je, pla­nuo­ja­mą įgy­ven­din­ti pro­jek­tą „Lai­kas su­rink­ti ak­me­nis“. Ki­no re­ži­sie­rius pa­kvie­tė pri­si­dė­ti prie ku­ria­mos me­mo­ria­li­nės at­mi­ni­mo vie­tos po at­vi­ru dan­gu­mi vi­so Pa­sau­lio Ho­lo­kaus­to au­koms ir iš Ža­ga­rės mies­to, kur sto­vė­jo žy­dų ge­tas, grin­di­nio iš­lu­pus ko­kį tą bai­sų skaus­mą re­gė­ju­sį ir ne­kal­tą krau­ją ma­čiu­sį ak­me­nį nu­vež­ti į Ki­je­vą.

Ra­bi­no ži­nu­tė, ži­no­ma vi­sam Pa­sau­liui

Į Jo­niš­kį at­vy­kęs Eu­ro­pos ra­bi­nų kon­fe­ren­ci­jos na­rys Ka­lev Kre­lin ap­žvel­gė I. Sa­lan­te­rio nuo­pel­nus: mo­kęs puo­se­lė­ti to­kias sie­los sa­vy­bes, ku­rios pa­dė­tų to­bu­liau gy­ven­ti pra­kti­nį re­li­gi­nį gy­ve­ni­mą. Pa­gal Iz­rae­lio Sa­lan­te­rio mo­ky­mą, tik stip­ri, tik­ruo­sius sa­vo troš­ki­mus ir ke­ti­ni­mus su­vo­kian­ti as­me­ny­bė, ge­ban­ti sa­ve dis­cip­li­nuo­ti, ga­lės pa­veik­ti ki­tus, ge­bės spręs­ti so­cia­li­nes pro­ble­mas.

Ra­bi­nas Iz­rae­lis Sa­lan­te­ris (Lip­ki­nas) Pa­sau­liui ži­no­mas iš iki šio­lei sklan­dan­čios le­gen­dos, o gal tik­ros is­to­ri­jos.

Vie­ną nak­tį, ei­nant Iz­rae­liui Lip­ki­nui į si­na­go­gą, su­ply­šo jo ba­tas. Ką da­ry­ti? Žiū­ri – bat­siu­vio lan­ge sping­su­lė de­ga. Va­di­na­si, dar ne­mie­ga, dar dir­ba. Pa­si­bel­dęs į bat­siu­vio na­mus Iz­rae­lis at­si­pra­šo už to­kią vė­ly­vą vieš­na­gę ir tei­rau­ja­si, ar bat­siu­vys ga­lė­tų jam ba­tą su­tai­sy­ti? Į jį gal­vą pa­kė­lęs bat­siu­vys ir sa­ko: „Kol de­ga žva­kė, aš ga­liu dirb­ti“. Šio­je si­tua­ci­jo­je ir gi­mė Sa­lan­te­rio fi­lo­so­fi­nis pa­ly­gi­ni­mas: kol yra žva­kė ir de­ga jos lieps­na – gy­ve­ni­mas tę­sia­si ir vis­ką ga­li­ma pa­keis­ti. Ta ra­bi­no ži­nu­tė ži­no­ma vi­sa­me Pa­sau­ly­je.