Dėkoti yra negražu, arba „Ačiū“ mano vaikai nevalgo?

Dėkoti yra negražu, arba „Ačiū“ mano vaikai nevalgo?

Dė­ko­ti yra ne­gra­žu, ar­ba „Ačiū“ ma­no vai­kai ne­val­go?

Sei­mo na­rys, Vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Už Šiau­lius“ pir­mi­nin­kas

Va­le­ri­jus SI­MU­LIK

Mie­li šiau­lie­čiai,

Krei­piuo­si į Jus no­rė­da­mas, kad „ne­si­bai­gian­ti pa­dė­kų pro­ce­dū­ra ne­be­ga­din­tų šven­čių“. Taip ma­no ir ki­tų Sei­mo na­rių svei­ki­ni­mą abi­tu­rien­tams įver­ti­no ger­bia­mas Šiau­lių mies­to me­ras.

Ne­si­ruo­šiau rea­guo­ti į to­kias keis­tas ger­bia­mo me­ro pa­sta­bas, bet kai su­lau­kiau ir skam­bu­čių, ir as­me­ni­nių ži­nu­čių, ir priė­mi­me pas ma­ne ap­si­lan­kę žmo­nės kė­lė klau­si­mus, kur čia šak­nys, ko­kia čia pro­ble­ma ir ko­dėl aš ne­rea­guo­ju į tai, nu­spren­džiau pa­ko­men­tuo­ti.

Tai pra­dė­kim nuo pra­džių pra­džios. Me­ro krei­pi­mo­si es­mė – žmo­nės ne­pa­ten­kin­ti tuo, kad Sei­mo na­riai svei­ki­na vai­kus tei­kiant ates­ta­tus, to­dėl Sei­mo na­riai tu­ri abi­tu­rien­tus svei­kin­ti VI­SI KAR­TU ir or­ga­ni­zuo­tai, ma­tyt, pa­gal me­ro su­da­ry­tą sce­na­ri­jų. Svei­ki­nant kar­tu grei­čiau­siai žmo­nės bū­tų pa­ten­kin­ti? O la­biau­siai ti­kė­ti­na, kad pa­gei­da­vi­mas yra la­bai pa­pras­tas – me­ras no­ri bū­ti vie­nin­te­lis svei­kin­to­jas, nes ME­RO PA­DĖ­KOS tai jau tik­rai nė­ra nei „ag­re­sy­vi po­li­ti­nės kam­pa­ni­jos da­lis“, nei jau tik­rai ne­ga­di­na šven­čių. Sup­rask taip, kad me­ras ne po­li­ti­kas... Keis­ta?

Bet is­to­ri­ja ne apie tai... Nuo pir­mų­jų sa­vo sa­va­ran­kiš­ko dar­bo die­nų lai­kiau­si prin­ci­po – pir­miau­sia bū­ti pa­vyz­džiu, t.y. pa­ts dirb­ti, o ant­ra – bū­ti dė­kin­gas kiek­vie­nam ko­man­dos na­riui už Jų dar­bą, pa­stan­gas, siū­ly­mus, ge­rus no­rus. Ir vi­siš­kai ne­prik­lau­so­mai nuo to, ko­kio am­žiaus, sta­tu­so ar pri­klau­so­mu­mo yra ko­man­dos na­rys. Po ko­man­dos na­rio sta­tu­su tel­pa bet ku­ris žmo­gus, ku­ris sie­kia bend­rų tiks­lų mies­tui, ko­lek­ty­vui, bend­ruo­me­nei ar kla­sei.

Pra­dė­jęs dirb­ti kū­riau sis­te­mą, ku­rio­je bū­tų ver­ti­na­mas as­muo už sa­vo veik­los, dar­bo ar pa­stan­gų in­dė­lį į bend­rą re­zul­ta­tą. Taip at­si­ra­do Moks­lei­vių mė­gė­jų krep­ši­nio ly­ga, ku­rios tiks­las – mo­kyk­li­nio am­žiaus jau­nuo­lių užim­tu­mas. MMKL šiais me­tais pra­dės 20-ą se­zo­ną. AČIŪ tiems, ku­rie kū­rė, puo­se­lė­jo ir to­liau sten­gia­si pa­lai­ky­ti šią nuo­sta­bią tra­di­ci­ją. La­bai daug žmo­nių da­ly­va­vo ir da­ly­vau­ja ta­me – pra­de­dant nuo moks­lei­vių, Jų tė­ve­lių ir bai­giant mo­kyk­lų ad­mi­nist­ra­ci­ja, pri­de­dant ypa­tin­gą kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jų in­dė­lį bei MMKL šir­dį bei va­rik­lį šian­die­ni­nį pre­zi­den­tą. Di­džiu­lis AČIŪ Švie­ti­mo sky­riui už pa­lai­ky­mą, nau­jos tra­di­ci­jos kūrimą – ly­de­rių paieš­kos bei ska­ti­ni­mo švie­ti­mo įstai­go­se. Jau 12 me­tų nuo­lat yra ska­ti­na­mi ir pa­ger­bia­mi ge­riau­sie­ji švie­ti­mo įstai­gų at­rink­ti ir iš­kel­ti jau­nie­ji ly­de­riai. Nuo­šir­dus AČIŪ švie­ti­mo įstai­gų va­do­vams ir bend­ruo­me­nėms už tai, kad ska­ti­na jau­nuo­me­nę, pa­de­da, pa­ta­ria, kaip, ką keis­ti, to­bu­lin­ti įver­ti­ni­mo sis­te­mą.

Tai tik ke­le­tas pa­vyz­džių. Ką do­mi­na ma­no ir ma­no ko­man­dos veik­la ras ata­skai­to­se, ku­rios pa­tal­pin­tos – si­mu­lik.lt. O da­bar ke­le­tas žo­džių apie šven­čių lan­ky­mą. Jau 15 me­tų įvai­rių Šiau­lių mies­to švie­ti­mo įstai­gų kvie­ti­mu lan­kau­si įvai­riau­sio­se šven­tė­se. Bai­gia­mo­sios šven­tės – tik vie­nos iš jų. Taip, šven­tė­se rei­kia švęs­ti ir dė­ko­ti už nu­veik­tus dar­bus, pa­stan­gas, re­zul­ta­tus gar­si­nant at­ski­ras mo­kyk­las, or­ga­ni­za­ci­jas ar mies­tą tiek vie­ti­niuo­se, tiek res­pub­li­ki­niuo­se, tiek tarp­tau­ti­niuo­se ren­gi­niuo­se pa­ger­biant moks­lei­vius, tė­vus bei ger­bia­mus ko­le­gas pe­da­go­gus. Pa­sa­kant nuo­šir­dų AČIŪ. Ir įtei­kiant pa­dė­kas.

Pa­pil­dy­da­mas ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne tik švie­ti­mo įstai­go­se reiš­kiu di­džiu­lę pa­gar­bą bei pa­dė­ką tiems, ku­rie gar­si­no mies­tą, or­ga­ni­za­ci­ją, įstai­gą ar pa­pras­tą bū­re­lį, bet ir spor­to, ir kul­tū­ros bei sen­jo­rų or­ga­ni­za­ci­jo­se. Ir vi­sur, kur bu­vau, esu ir bū­siu kvie­čia­mas, tai da­ry­siu. Ne­bent at­si­ras bai­mė prieš aukš­čiau sto­vin­čius „va­do­vus“, ku­rie ga­li ir ne taip pa­žiū­rė­ti į šį klau­si­mą, ir ne­bū­siu „įlei­džia­mas“ be at­ski­ro nu­ro­dy­mo. Mū­sų mies­te jau for­muo­ja­si tra­di­ci­ja, kad tas, kas pa­siel­gė ki­taip nei „rei­kia“, ga­li bū­ti nu­baus­tas ar iš­kvies­tas ant „ki­li­mo“.

Ap­gai­lė­ti­na, kad to ne­su­ge­ba su­vok­ti, tik šie­met „at­ra­dęs“ pro­ble­mą ir ėmęs es­ka­luo­ti šį klau­si­mą gar­bin­gą po­stą uži­man­tis as­muo. Pik­ta, kad pa­teik­da­mas da­lį bend­ro pa­veiks­lo Jis ban­do ne tik klai­din­ti, bet ir są­mo­nin­gai ap­gau­di­nė­ti žmo­nes.

To­dėl šian­dien pra­šau kreip­tis as­me­niš­kai į ma­ne vi­sus šiau­lie­čius, ku­riuos už­ga­vo ma­no pa­dė­ka. Pra­šau apie sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ma­ne in­for­muo­ti elekt­ro­ni­niu pa­štu va­le­ri­jus.simulik@lrs.lt ar­ba ki­tu Jums priim­ti­nu bū­du. Pa­si­ža­du at­si­pra­šy­ti kiek­vie­no už­gau­to as­me­niš­kai, jei tik at­si­ras to­kių, ku­riuos už­ga­vo džiau­gi­ma­sis gra­žiu au­gan­čiu jau­ni­mu ir dė­me­sio pa­ro­dy­mas ge­riau­siems. At­sip­ra­šy­siu net tų, ku­rie no­rė­tų, kad ir aš, kaip vie­nas iš ma­no ko­le­gų, pa­dė­ką iš­reikš­čiau eu­rais, o ne po­pie­ri­nėm pa­dė­kom ar nuo­šir­džiu ran­kos pa­spau­di­mu. Ir tų, ku­rie gal­vo­ja, kad „ačiū“ jo vai­kai ne­val­go...

Nau­do­da­ma­sis pro­ga no­rė­čiau dar kar­tą pa­dė­ko­ti toms mo­kyk­loms, gim­na­zi­joms bei ki­toms or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rio­se esu lau­kia­mas ne tik ta­da, kai už­spau­džia rū­pes­čiai, bet ir šven­čiant pa­čias gra­žiau­sias šven­tes. Dė­ko­ju tiems, ku­rie dau­gy­bę me­tų dir­ba su mū­sų vai­kais tiek per pa­mo­kas, tiek po pa­mo­kų. Ir dar kar­tą la­bai AČIŪ vai­kams, ku­rie mo­ko­si, sie­kia sa­vo tiks­lų, o kar­tu ir pa­de­da pa­ma­tus mū­sų ryt­die­nos gy­ve­ni­mui, gar­si­na įstai­gas, or­ga­ni­za­ci­jas bei mies­tą.

Nuo­šir­džiai Va­le­ri­jus

Užs. Nr. 322180