Dingęs žydų pasaulis grįžta atminimo akmenimis

Din­gęs žy­dų pa­sau­lis grįž­ta at­mi­ni­mo ak­me­ni­mis

Rugp­jū­čio 29 die­ną Šiau­liai taps di­džiau­sio Eu­ro­pos me­mo­ria­lo da­li­mi. Gar­saus vi­sa­me pa­sau­ly­je „At­mi­ni­mo ak­me­nų“ (vok. Stol­pers­tei­ne) pro­jek­to ini­cia­to­rius ir vyk­dy­to­jas vo­kie­čių me­ni­nin­kas Gun­te­ris Dem­ni­gas įmū­rys du „ak­me­nis“, skir­tus bu­vu­siam Šiau­lių vi­ce­bur­mist­rui Sa­mue­liui Pe­tu­chaus­kui ir gy­dy­to­jui Uri­jui Ro­zovs­kiui. Kiek­vie­na žal­va­rio len­te­lė pri­me­na žmo­gaus as­me­ni­nę is­to­ri­ją ir tra­ge­di­ją.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

 

Ply­te­lės – pen­kiuo­se mies­tuo­se

„At­mi­ni­mo ak­me­nys“ – me­mo­ria­li­nės ply­te­lės ho­lo­kaus­to au­koms at­min­ti – at­si­ras ke­tu­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se: Vil­niu­je, Kau­ne, Šiau­liuo­se ir Pa­ne­vė­žy­je. Šio pro­jek­to at­si­ra­di­mą Lie­tu­vo­je ini­ci­ja­vo Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių cent­ras. Lie­tu­va – pir­mo­ji Bal­ti­jos ša­lis, ku­rio­je at­si­ras me­mo­ria­li­nės ply­te­lės.

G. Dem­ni­gas ply­te­les bu­vu­siam mies­to vi­ce­bur­mist­rui S. Pe­tu­chaus­kui prie­šais Sa­vi­val­dy­bę ir gy­dy­to­jui U. Ro­zovs­kiui Vil­niaus gat­vė­je, prieš 168 na­mą, įmon­tuos rugp­jū­čio 29 die­ną.

Vil­niu­je at­si­ras aš­tuo­nios ply­te­lės: gy­dy­to­jui Sa­mue­liui Mar­go­liui, ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės ta­ry­bos na­riui, gy­dy­to­jui Ja­ko­vui Vy­gods­kiui, pir­mo­jo ve­ge­ta­riš­ko res­to­ra­no įkū­rė­jams Fa­niai ir La­za­rui Le­wan­do bei Šei­mia­vi­čių šei­mai.

Kau­ne ak­me­nys bus pa­dė­ti psi­chiat­rui Vla­di­mi­rui La­zer­so­nui bei jo žmo­nai, gy­dy­to­jai Re­gi­nai La­zer­so­nie­nei-Sa­fo­čins­kai­tei, pir­ma­jam ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos olim­pie­čiui, dvi­ra­ti­nin­kui Isa­kui Ano­li­kui, dai­li­nin­ko Jus­ti­no Vie­no­žins­kio mo­ki­nei Čer­nei Per­ci­ko­vi­čiū­tei.

Pa­ne­vė­žy­je bus pri­si­min­tos ro­mės Ona Ma­tu­ze­vi­čie­nė, Anas­ta­zi­ja Jab­lons­kie­nė, Zo­sė Ma­tu­ze­vi­čiū­tė, Ona Gra­chaus­kie­nė.

G. Dem­ni­gas ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mą įam­žin­ti su­ma­nė 1992 me­tais. Pir­mą­ją at­mi­ni­mo ply­te­lę įren­gė prie­šais Kel­no (Vo­kie­ti­ja) mies­to me­ri­ją, jo­je iš­gra­vi­ruo­ta ei­lu­tė iš H. Him­le­rio pa­si­ra­šy­to įsa­ky­mo. Eu­ro­po­je yra pa­dė­ta per 50 tūks­tan­čių at­mi­ni­mo ply­te­lių.

Rin­ko in­for­ma­ci­ją

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus kvie­ti­mo iš Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių cent­ro pri­si­dė­ti prie pro­jek­to „Švie­čian­tys ek­ra­nai, kal­ban­tys ak­me­nys. Lie­tu­vos žy­dų pa­li­ki­mo ref­lek­si­jos“ su­lau­kė pa­va­sa­rį. „At­mi­ni­mo ak­me­nys“ – vie­nas iš pro­jek­to da­lių.

Pro­jek­t įgy­ven­din­to­jai mu­zie­jaus dar­buo­to­jų pra­šė pa­dė­ti rink­ti in­for­ma­ci­ją apie še­šis as­me­nis: Be­rą Kar­tu­ną, Sa­mue­lį (Šmue­lį) Bur­gi­ną, Uri­ją Ro­zovs­kį, Isa­ką Ano­li­ką, Elie­zer Ye­rus­hal­mi ir Sa­mui­lą Pe­tu­chaus­ką. Vi­si iš­var­dy­ti as­me­nys yra pa­li­kę ženk­lų pėd­sa­ką is­to­ri­jo­je. Pa­vyz­džiui, Elie­zer Ye­rus­hal­mi die­no­raš­ty­je ap­ra­šė ge­to kas­die­ny­bę, iš­li­kęs die­no­raš­tis pub­li­kuo­tas.

Su­rink­ta in­for­ma­ci­ja bu­vo per­siųs­ta į Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių cent­rą, kur priim­tas spren­di­mas, ku­riuos as­me­nis įam­žin­ti.

Jū­ra­tė Žul­pai­tė, Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus mu­zie­ji­nin­kė, sa­ko, kad G. Dem­ni­go at­mi­ni­mo len­te­lės kar­tu yra ir kon­cep­tua­lūs me­no kū­ri­niai, ir pa­mink­las tiems, ku­rie ne­grįš į sa­vo na­mus. Dau­ge­lis ho­lo­kaus­to au­kų ne­tu­ri ka­pų, juos sim­bo­liš­kai įpras­mi­na ma­ža žal­va­ri­nė len­te­lė.

„Mes vis dar ne­su­vo­kia­me, ką pra­ra­do­me. Ho­lo­kaus­tas – tai ne tik di­džiu­lė tra­ge­di­ja ir nu­si­kal­ti­mas, bet ir gran­dio­zi­nis pra­ra­di­mas“, – sa­ko mu­zie­ji­nin­kė.

Il­ga­me­tis vi­ce­bur­mist­ras

Šiau­lių žy­dų is­to­ri­jo­je – dar daug bal­tų dė­mių. Ren­kant in­for­ma­ci­ją apie iš­ki­lius žy­dus, pa­sak J. Žul­pai­tės, vie­nas iš svar­biau­sių in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių bu­vo Lei­bos Lip­ši­co, žy­dų is­to­ri­jos, pa­vel­do met­raš­ti­nin­ko, ar­chy­vas. Pri­si­mi­ni­mus „Pri­ce of Con­cord“, skir­tus už­sie­nio skai­ty­to­jams, yra iš­lei­dęs S. Pe­tu­chaus­ko sū­nus Mar­kas Pe­tu­chaus­kas.

S. Pe­tu­chaus­kas (1894–1941), il­ga­me­tis Šiau­lių bur­mist­ro pa­va­duo­to­jas, sa­vo pa­rei­gas ėjo nuo 1921-ųjų iki 1940 me­tų. Pri­si­dė­jo prie mies­to at­sta­ty­mo po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, kul­tū­ros bei ūkio plėt­ros.

Pe­tu­chaus­kai sa­vo na­mų ne­tu­rė­jo – nuo­mo­jo­si bu­tą Tra­kų gat­vė­je, vė­liau per­si­kė­lė į tuo­me­ti­nę S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vę (da­bar­ti­nė Va­sa­rio 16-osios gat­vė). Virš „Ka­pi­to­lio“ ki­no teat­ro pra­gy­ve­no iki pat ke­tu­rias­de­šim­tų­jų.

S. Pe­tu­chaus­kas dir­bo vi­ce­bur­mist­ru ir mies­tui va­do­vau­jant vie­nam iš žy­miau­sių ne tik Šiau­lių, bet ir Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bi­nin­kų Jac­kui Son­dec­kiui, ku­ris Šiau­lių bur­mist­ru bu­vo dau­giau nei dvi ka­den­ci­jas – nuo 1925 iki 1931 me­tų.

„Jis pri­klau­sė So­cia­lis­tų sio­nis­tų par­ti­jai, bu­vo iš­min­tin­gas, są­ži­nin­gas, Lie­tu­vai lo­ja­lus vy­ras, ma­lo­nus bend­ra­dar­bis, ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas“ – pri­si­mi­ni­muo­se „Gy­ve­ni­mo vieš­ke­liais“ ra­šė Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis. Kaip vie­ną iš pa­vyz­džių jis pa­mi­nė­jo 1932 m. gruo­džio 11 d. vy­ku­sį iš­kil­min­gą 100 me­tų lie­tu­vių pe­rio­di­nės spau­dos su­kak­ties mi­nė­ji­mą, kur S. Pe­tu­chaus­kas įė­jo į iš­kil­mių ko­mi­te­to su­dė­tį.

Už nuo­pel­nus S. Pe­tu­chaus­kas bu­vo ap­do­va­no­tas Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­nu.

Įam­ži­no fil­mu

J. Son­dec­kio pri­si­mi­ni­muo­se fik­suo­ja­ma, kad, „ko­mu­nis­tams atė­jus ir ko­mu­na­li­nio ūkio ko­mi­sa­ru pa­sky­rus šiau­lie­tį V. Kny­vą, šis S. Pe­tu­chaus­ką, kaip ge­rą sa­vi­val­dy­bi­nin­ką, pa­si­kvie­tė Fi­nan­sų de­par­ta­men­to di­rek­to­rium į Kau­ną“. Vė­liau, ko­mi­sa­ria­tui per­si­kė­lus į Vil­nių, ten iš­vy­ko ir S. Pe­tu­chaus­kas.

Į Vil­nių 1941 me­tais S. Pe­tu­chaus­kas per­si­kraus­tė kar­tu su šei­ma. Tais pa­čiais me­tais rugp­jū­čio mė­ne­sį su­šau­dy­tas Pa­ne­riuo­se.

2010 me­tais Šiau­liuo­se lan­kė­si kū­ry­bi­nė gru­pė, kū­ru­si do­ku­men­ti­nį fil­mą apie J. Son­dec­kį (1893–1989). ("Šiau­lių bur­mist­ro sū­nus ve­da tė­vo ke­liu“. 2010-07-08).

Re­ži­sie­rė Li­li­ja Ko­pač už­si­de­gė fil­mo kū­ri­mo idė­ja po to, kai su­kū­rė fil­mą apie Pe­tu­chaus­kų šei­mą. J. Son­dec­kis ka­ro me­tais iš­gel­bė­jo S. Pe­tu­chaus­ko žmo­ną ir sū­nų Mar­ką – šian­dien gar­sų teat­ro­lo­gą, me­no­ty­ros dak­ta­rą.

Su fil­ma­vi­mo gru­pe į Šiau­lius grį­žęs J. Son­dec­kio sū­nus Sau­lius Son­dec­kis tą­kart pri­si­mi­nė ir sa­vo tė­vo nuo pra­žū­ties iš­gel­bė­tus žmo­nes.

S. Pe­tu­chaus­ko žmo­nai su sū­nu­mi Mar­ku 1943 me­tais pa­vy­ko pa­bėg­ti iš ge­to. Jie krei­pė­si pa­gal­bos į J. Son­dec­kį.

„Tė­vas pa­si­ry­žo gel­bė­ti Pe­tu­chaus­kų šei­mą. Oku­pa­ci­jos me­tais tė­vas, kaip ir vi­sa mū­sų šei­ma, gy­ve­no Šiau­liuo­se. Iš pra­džių Pe­tu­chaus­kie­nę su Mar­ku pri­glau­dė ma­no te­ta sa­vo ūky­je prie Že­mai­čių Kal­va­ri­jos. Iš­sis­laps­tė ir lai­min­gai su­lau­kė, kol vo­kie­čiai pa­si­trau­kė. Mar­kas ta­po ma­no prie­tė­liu“, – prieš še­še­rius me­tus pa­sa­ko­jo švie­saus at­mi­ni­mo maest­ro S. Son­dec­kis.

Į mir­tį iš­vy­ko su vai­kais

Pa­sak J. Žul­pai­tės, apie ki­tą „at­mi­ni­mo ak­me­niu“ įpras­mi­na­mą as­me­ny­bę – gy­dy­to­ją U. Ro­zovs­kį – ži­nios šykš­čios. Mu­zie­ji­nin­kams ne­pa­vy­ko ras­ti jo fo­tog­ra­fi­jos.

U. Ro­zovs­kis – vai­kų gy­dy­to­jas, Šiau­lių ap­skri­ties gy­dy­to­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas.

J. Žul­pai­tė pa­tei­kia trum­pą gy­dy­to­jo biog­ra­fi­ją. Gi­mė 1871 me­tais. Me­di­ci­nos moks­lus bai­gė 1899 me­tais Char­ko­ve.

Nuo 1928 iki 1929 me­tų bu­vo Šiau­lių ap­skri­ties gy­dy­to­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas. Nuo 1934 me­tų dir­bo Pa­gy­žių (da­bar – Vy­tau­to) gat­vė­je, 101 na­me, iš­nuo­mo­to­se „Ozės“ am­bu­la­to­ri­jos pa­tal­po­se. „Ozės“ am­bu­la­to­ri­jo­je gy­dy­to­jai dirb­da­vo ne­mo­ka­mai, to­dėl jos veik­la bu­vo la­bai reikš­min­ga ne­tur­tin­giems žy­dų ir lie­tu­vių žmo­nėms.

1933 m., 1934 m., 1935 m., 1938 m. ir 1939 m. te­le­fo­nų kny­go­se nu­ro­do­mas U. Ro­zovs­kio, vi­daus li­gų gy­dy­to­jo, ad­re­sas – Vil­niaus g. 194, Šiau­liai. L. Lip­ši­co ar­chy­vuo­se nu­ro­do­mas dar vie­nas ad­re­sas – Vil­niaus g. 166.

Tra­giš­ka U. Ro­zovs­kio is­to­ri­ja J. Žul­pai­tei pri­me­na Ro­ber­to Be­nig­ni fil­mą „Gy­ve­ni­mas yra gra­žus“, ku­ria­me tė­vas šiur­pią kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­los kas­die­ny­bę sten­gia­si vai­kui pa­vers­ti žai­di­mu.

Po 1943 me­tų lapk­ri­čio 5 die­nos Šiau­lių ge­te vo­kie­čių vyk­dy­tos „vai­kų ak­ci­jos“, U. Ro­zovs­kis kar­tu su dar ke­liais suim­tai­siais, ne­no­rė­da­mas pa­lik­ti vai­kų, sa­vo no­ru iš­va­žia­vo į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą.

Tam, kad ap­sau­go­tų vai­kus psi­cho­lo­giš­kai, gy­dy­to­jas kal­bė­jo jiems, jog va­žiuo­ja į pa­pras­tą ke­lio­nę ir grei­tai grįš na­mo. Iš Auš­vi­co kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­los jie ne­sug­rį­žo.

Knygos „Pri­ce of Con­cord“ nuotr.

VICEBURMISTRAS: Bu­vęs ilgametis Šiau­lių vi­ce­bur­mist­ras Sa­mue­lis Pe­tu­chaus­kas
už nuo­pel­nus bu­vo ap­do­va­no­tas Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­nu.

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

PA­GER­BI­MAS: Jū­ra­tė Žul­pai­tė, Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus mu­zie­ji­nin­kė, sa­ko, kad G. Dem­ni­go at­mi­ni­mo len­te­lės kar­tu yra ir kon­cep­tua­lūs me­no kū­ri­niai, ir pa­mink­las tiems, ku­rie ne­grįš į sa­vo na­mus.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nių nuotr.

VAL­DY­BA: Šiau­lių mies­to val­dy­ba 1925–1931 me­tais. Pen­kių as­me­nų gru­pi­nis po­rtre­tas. Sė­di (iš kai­rės) Juo­zas Nau­ja­lis – val­dy­bos na­rys, Jac­kus Son­dec­kis – mies­to bur­mist­ras, Sa­mue­lis Pe­tu­chaus­kas – bur­mist­ro pa­va­duo­to­jas; sto­vi (iš kai­rės): J. Var­naus­kas – so­cia­li­nio sky­riaus ve­dė­jas, Juo­zas Le­me­žis – jus­ris­kon­sul­tan­tas. Ši val­dy­ba iš­rink­ta 1925 10 26. Fo­tog­ra­fas ne­ži­no­mas.

TA­RY­BA: Šiau­lių mies­to ta­ry­ba 1938 me­tais. Vi­ce­bur­mist­ras Sa­mue­lis Pe­tu­chaus­kas – apa­ti­nė­je ei­lė­je, tre­čias iš de­ši­nės.

PRAEI­TIS: Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės tar­nau­to­jai ir bur­mist­ras K. Ubei­ka. Gru­pi­nė po­zuo­jan­čių tar­nau­to­jų nuo­trau­ka. Ne vi­si su­si­rin­ku­sie­ji iden­ti­fi­kuo­ti. Ant že­mės prie­ky­je iš kai­rės sė­di: E. Gird­vai­ny­tė, Z. Ab­ra­ma­vi­čiū­tė, E. Sut­ke­vi­čie­nė, M. Bo­ja­šans­kie­nė. Ant­ro­je ei­lė­je iš kai­rės sė­di K. Rei­so­nas, J. Šal­kaus­kis, B. Ab­ra­ma­vi­čius, K. Ubei­ka, S. Pe­tu­chaus­kas, neat­pa­žin­tas as­muo, M. Gar­liaus­kas. Tre­čio­je ei­lė­je iš kai­rės sto­vi: E. Bal­čiaus­kai­tė, neat­pa­žin­tas as­muo, dr. J. Ži­lins­kis, neat­pa­žin­tas as­muo, neat­pa­žin­tas as­muo, neat­pa­žin­tas as­muo, V. Ma­sio­nis (?),neat­pa­žin­tas as­muo, neat­pa­žin­tas as­muo, V. Va­lan­ce­vi­čius, neat­pa­žin­tas as­muo. Fo­tog­ra­fas Ado­ma­vi­čius (?).

VIEŠ­NA­GĖ: Min­tau­jos sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai vieš­na­gės Šiau­liuo­se me­tu po­zuo­ja prie Šiau­lių ap­skri­ties Dar­bo ins­pek­ci­jos, Šiau­lių ap­skri­ties vir­ši­nin­ko įstai­gos pa­sta­to – 1927 me­tų rugp­jū­čio 15 die­na. Fo­tog­ra­fas ne­ži­no­mas.

Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių cent­ro nuo­tr.

LEN­TE­LĖS: „At­mi­ni­mo ak­me­nys“, skir­ti Sa­mue­liui Pe­tu­chaus­kui ir Uri­jui Ro­zovs­kiui.

---

Pri­si­min­ti ir su­pras­ti

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­rikos ty­ri­mų cent­ro va­do­vas, Is­to­ri­jos ir fi­lo­so­fi­jos ka­ted­ros do­cen­tas dak­ta­ras Si­mo­nas STREL­CO­VAS:

– Kiek ty­ri­nė­ta Šiau­lių žy­dų is­to­ri­ja? Ko­kie lai­ko­tar­piai, as­pek­tai su­lau­kę dau­giau­siai ir ma­žiau­siai dė­me­sio?

– Kal­bant apie žy­dų is­to­ri­ją Lie­tu­vo­je, ty­ri­mų, kon­fe­ren­ci­jų ir kny­gų tu­ri­me ne vie­ną tu­zi­ną. Ta­čiau is­to­ri­kų dė­me­sys yra ir bu­vo pa­si­skirs­tęs ne­to­ly­giai.

Ho­lo­kaus­tui skir­ti ty­ri­nė­ji­mai iki šiol yra su­si­lau­kę di­džiau­sio dė­me­sio. Į kul­tū­rą, švie­ti­mą, po­li­ti­nę ar vi­suo­me­ni­nę veik­lą kon­cent­ruo­ti ty­ri­mai – ma­žiau.

Vis dar lau­kia­me so­li­džios Šiau­lių žy­dų is­to­ri­jos sin­te­zės. Šiau­lių žy­dų vi­suo­me­ni­nei veik­lai, Šiau­lių ge­tui, taip pat pa­vie­nių as­me­nų pri­si­mi­ni­mų yra iš­leis­ta. Bet ar to pa­kan­ka? Tik­rai ne, vis dar yra ma­žai ty­ri­nė­tų te­mų.

Žy­dų skai­čius Šiau­liuo­se svy­ra­vo nuo kiek dau­giau kaip 55 pro­cen­tų prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iki 25 pro­cen­tų prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą.

Eko­no­miš­kai žy­dai Šiau­liuo­se bu­vo la­bai stip­rūs: teks­ti­lės ir odos fab­ri­kai, ban­kai ir vi­sas są­ra­šas įvai­riau­sias pa­slau­gas tei­ku­sių fir­mų bei mai­ti­ni­mo įstai­gų bu­vo žy­dų sa­vi­nin­kų.

Vie­nin­te­lė Šiau­liuo­se vei­ku­si li­go­ni­nė bu­vo iš­nuo­mo­ta mies­tui žy­dų bend­ruo­me­nės. Ki­ta ver­tus, žy­dai mi­ni­ma­liai da­ly­va­vo vie­ša­me po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me.

Kal­bė­ti apie tarp­kul­tū­ri­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją kiek su­dė­tin­ga. Tai dau­giau bu­vo pre­ky­bi­niai-pa­slau­gų ry­šiai. Žy­dų bend­ruo­me­nė tu­rė­jo sa­vo spor­to klu­bus, mo­ky­mo įstai­gas bei ama­tų mo­kyk­lą. Skir­tin­ga re­li­gi­ja ir kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos tu­rė­jo įta­kos san­ty­kiams su lie­tu­viais. Bet svar­bu ak­cen­tuo­ti, kad ne­bu­vo jo­kių konf­lik­ti­nių si­tua­ci­jų, ku­rias bū­tų ga­li­ma trak­tuo­ti kaip ho­lo­kaus­to prie­šis­to­rę.

– Ar žy­diš­ka­sis pa­vel­das Lie­tu­vo­je prii­ma­mas kaip sa­vas? Kuo svar­bu at­skleis­ti ir pa­žin­ti dau­gia­kul­tū­rį Lie­tu­vos pa­vel­dą?

– Žy­dų in­dė­lis yra su­pran­ta­mas ne­vie­no­dai. De­šim­tys švie­ti­mo pro­jek­tų, ma­nau, da­vė tei­gia­mų re­zul­ta­tų, jau­ni­mas jau ima su­pras­ti, kad gre­ta bū­ta ir su­gy­ven­ta su ki­ta kul­tū­ra, ku­rios in­dė­lis į mo­der­nios Lie­tu­vos rai­dą bu­vo ne­pap­ras­tai di­de­lis.

Ki­ta ver­tus, pa­ti ho­lo­kaus­to tra­ge­di­ja yra to­kio siau­bin­go ir nea­ti­tai­so­mo mas­to, kad ją su­vok­ti rei­kia ne vie­nos de­šim­ties me­tų ir gal­būt ne vie­nos kar­tos.

Ką ga­li­me da­bar pa­da­ry­ti? Tin­ka­mai pri­si­min­ti ir su­pras­ti, ko ne­te­kę. Tik ta­da ga­lė­si­me sa­ky­ti, kad ban­do­me pa­žin­ti Lie­tu­vą. To­kią, ko­kia ji bu­vo, o ne ko­kią ją kar­tais no­ri­ma pa­teik­ti, be ne­pa­to­gių vei­kė­jų ar dė­mių.

– Skir­tin­gos kar­tos for­muo­ja sa­vo is­to­ri­nės at­min­ties ver­si­ją. Koks šian­die­nos žvilgs­nis į žy­dų is­to­ri­ją Lie­tu­vo­je?

– Tu­ri­me su­pras­ti, kad po­žiū­ris iš prin­ci­po ne­ga­li bū­ti vie­na­ly­tis. Šiuo at­ve­ju tu­ri­me tai, kas va­di­na­ma kar­tų konf­lik­tu. Skir­tin­gos kar­tos dėl vi­siš­kai na­tū­ra­lių prie­žas­čių tu­ri skir­tin­gas is­to­ri­nes in­terp­re­ta­ci­jas.

Lie­tu­vo­je šiuo klau­si­mu ne­tu­ri­me do­mi­nuo­jan­čio na­ra­ty­vo. Ma­nau, jog jis vis dar ku­ria­mas.

– „At­mi­ni­mo ak­me­nys“ ne­by­liai kal­ba apie konk­re­taus žmo­gaus gy­ve­ni­mą ir tra­ge­di­ją. Ko­dėl svar­bu ak­tua­li­zuo­ti is­to­ri­nės at­min­ties įpras­mi­ni­mą vi­suo­me­nė­je?

– Pri­ra­šy­ta daug moks­lo dar­bų, skir­tų is­to­ri­nei ir kul­tū­ri­nei at­min­čiai, juo­se moks­li­nin­kai ti­ria ir pa­tei­kia sa­vo po­zi­ci­ją, kaip pa­sta­ro­sios są­vei­kau­ja, kaip vals­ty­bės vyk­do­ma švie­ti­mo ir kul­tū­ros po­li­ti­ka ga­li pri­si­dė­ti prie at­min­ties kul­tū­ros for­ma­vi­mo.

Bet dar yra ko­mu­ni­ka­ci­nė at­min­tis ir ki­tos at­min­ties for­mos, ku­rios ne­si­kei­čia taip grei­tai, kaip no­ri­ma. Ir šiuo at­ve­ju neuž­ten­ka pa­keis­ti gat­vė­var­dį ar vie­ną pa­mink­lą ki­tu.

Ma­nau, ge­riau­sias re­zul­ta­tas pa­sie­kia­mas, kai į įpras­mi­ni­mo ir įam­ži­ni­mo ak­ci­jas įsi­jun­gia vie­tos bend­ruo­me­nė.

– „At­mi­ni­mo ak­me­nis“ įmū­rys vo­kie­tis me­ni­nin­kas. Gal tai taps pa­ska­ta ir vie­tos bend­ruo­me­nei at­si­gręž­ti į praei­tį?

– Ne­rei­kia ti­kė­tis, kad vi­si žmo­nės tai da­rys. Bet pra­džiai pa­kak­tų 5–10 ak­ty­ves­nių žmo­nių, ku­rių as­me­ni­nė ini­cia­ty­va ga­lė­tų duo­ti di­džiu­lių re­zul­ta­tų, sie­kiant ak­tua­li­zuo­ti at­min­ties įpras­mi­ni­mą.

Tai, kad toks pro­jek­tas atei­na ga­liau­siai ir į Lie­tu­vą, ge­rai, bet kur kas svar­biau – vie­tos bend­ruo­me­nės ini­cia­ty­va. Tik taip ga­li­ma ti­kė­tis priė­mi­mo ir su­pra­ti­mo.

– Ko­dėl ho­lo­kaus­to te­ma Lie­tu­vo­je iki šiol sun­ku dis­ku­tuo­ti?

– To­dėl, kad ho­lo­kaus­tas yra iš­skir­ti­nė tra­ge­di­ja. O trau­mi­nės is­to­ri­jos vi­suo­met pri­si­me­na­mos la­bai sun­kiai, ne­no­riai.

Tam at­ran­du įvai­riau­sių prie­žas­čių. Tar­ki­me, Lie­tu­vos at­ve­ju tu­rė­jo­me ne­tgi dvi­gu­bo ge­no­ci­do paaiš­ki­ni­mą. Ho­lo­kaus­tui at­sver­ti bu­vo skai­čiuo­ja­mi tūks­tan­čiai iš­trem­tų ar žu­vu­sių miš­kuo­se Lie­tu­vos žmo­nių. Pa­ti tak­ti­ka nuo pra­džių nie­kur ne­ve­dė, tik į at­me­ti­mą ir su­si­prie­ši­ni­mą.

Šian­dien dis­ku­tuo­ti apie ho­lo­kaus­tą Lie­tu­vo­je jau nė­ra pro­ble­mų. Tie­sa, pri­klau­so nuo au­di­to­ri­jos. Skir­tin­gos kar­tos ma­to skir­tin­gą praei­tį. Bet su­pra­ti­mo ran­da­si dau­giau.

---

PRI­SI­MI­NI­MAI. Prie Sa­vi­val­dy­bės vai­ro

„At­mi­ni­mo ak­me­nų“ ati­den­gi­mo ce­re­mo­ni­jo­je da­ly­vaus ir S. Pe­tu­chaus­ko sū­nus Mar­kas Pe­tu­chaus­kas. Vil­niu­je gy­ve­nan­tis M. Pe­tu­chaus­kas pa­si­da­li­jo pri­si­mi­ni­mais apie tė­vą su „Šiau­lių kraš­tu“. Spaus­di­na­me pri­si­mi­ni­mų iš­trau­kas.

Šiau­liuo­se

Tė­vas, kiek ži­nau, bu­vo žmo­gus prin­ci­pin­gas, jis tvir­tai lai­kė­si sa­vo nuo­mo­nės, įsi­ti­ki­ni­mų, nuo­sek­liai sie­kė juos įgy­ven­din­ti. Nie­ka­dos ne­troš­ko pra­lob­ti (nors tai ga­lė­jo pa­da­ry­ti), ne­pir­ko ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to, ne­ren­tė na­mų, kaip dau­ge­lis prieš­ka­rio šiau­lie­čių. Vi­sus dvi­de­šimt me­tų nuo­mo­josi bu­tą.

Net­gi kai Šiau­lių sa­vi­val­dy­bė, ska­tin­da­ma sta­ty­bas, ėmė par­da­vi­nė­ti skly­pus mies­te, tė­vas to­kį skly­pą Pa­gy­žių gat­vė­je įsi­gi­jo pa­vė­luo­tai ir ne­no­ro­mis, tik vyk­dy­da­mas Sa­vi­val­dy­bės, ku­riai va­do­va­vo, mies­to plėt­ros nuo­sta­tas ir pri­myg­ti­nius ko­le­gų iš Sa­vi­val­dy­bės ra­gi­ni­mus. Ta­čiau na­mo iki pat so­vie­tų oku­pa­ci­jos taip ir ne­pra­dė­jo sta­ty­ti.

Tė­vas gar­sė­jo są­ži­nin­gu­mu, nea­py­kan­ta ko­rup­ci­jai. La­bai ger­bė tuos, ku­rie jį iš­rin­ko. Mo­ti­nos liu­di­ji­mu, ne­tgi tuo at­ve­ju, kai atė­ju­siam pra­šy­to­jui ne­tu­rė­da­vo nė men­kiau­sios ga­li­my­bės pa­dė­ti, taip nuo­šir­džiai paaiš­kin­da­vo, pa­tar­da­vo, kad šis išei­da­vo ne­pa­že­min­tas, neį­si­žei­dęs, drau­giš­kai nu­si­tei­kęs.

Tė­vas ne­si­bo­dė­jo pla­čios vi­suo­me­ni­nės, lab­da­rin­gos veik­los. Dau­gel me­tų bu­vo Šiau­lių kraš­to­ty­ros drau­gi­jos val­dy­bos na­rys, iš­rink­tas Drau­gi­jos ama­tui ir že­mės ūkiui tarp žy­dų skleis­ti Lie­tu­vo­je ORT Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­ku. Iš sa­vo al­gos nuo­la­tos sky­rė lė­šų že­mėms iš­pirk­ti bū­si­mai žy­dų vals­ty­bei Pa­les­ti­no­je.

Daug fak­tų pa­že­ria tuo­me­ti­nė spau­da. 1938 me­tų ba­lan­dy­je gar­saus pra­mo­ni­nin­ko Jo­kū­bo Fren­ke­lio su­šauk­ta­me Šiau­lių žy­dų pirk­lių ir pra­mo­ni­nin­kų pa­si­ta­ri­me nu­tar­ta pa­reng­ti do­va­ną Šiau­lių įgu­lai Ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės suar­tė­ji­mo die­nai. Į jos ko­mi­te­tą, gre­ta stam­bių pra­mo­ni­nin­kų, pre­ky­bi­nin­kų, ban­ki­nin­kų iš­rink­tas Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vas – vi­ce­bur­mist­ras S. Pe­tu­chaus­kas.

Jo pa­var­dė, kaip kal­bė­to­jo, mies­to va­do­vo, nuo­la­tos šmė­žuo­ja spau­do­je, kai spren­džia­mi svar­bes­ni po­li­ti­niai, eko­no­mi­niai, kul­tū­ros gy­ve­ni­mo rei­ka­lai. Ar tai mu­zie­jaus-bib­lio­te­kos rū­mų sta­ty­ba, ar va­do­va­vi­mas vi­daus pa­sų iš­da­vi­mui, ar van­den­tie­kio ge­ri­ni­mas...

Ka­žin ar kas iš šiau­lie­čių pri­si­me­na 1931 me­tų di­džiu­lį žy­dų ir lie­tu­vių vi­suo­me­nės mi­tin­gą, pro­tes­tuo­jan­tį prieš žy­dų po­gro­mus Len­ki­jo­je, ypač oku­puo­ta­me Vil­niu­je. Ir čia tarp pa­grin­di­nių ora­to­rių tė­vas, pa­ts gi­męs Vil­niu­je, karš­tai pa­si­sa­kęs dėl po­gro­mų prieš Vil­niaus žy­dų vers­li­nin­kus ir kul­tū­ros žmo­nes.

Jau pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais tė­vas su­vo­kė tarp­tau­ti­nę sa­vi­val­dy­bi­nin­kų bend­ra­vi­mo svar­bą. Siek­da­mas už­megz­ti ir plė­to­ti bend­rus de­mok­ra­ti­nių sa­vi­val­dų ry­šius, S. Pe­tu­chaus­kas su­ren­gia Šiau­liuo­se su­si­ti­ki­mą su Es­ti­jos Tar­tu ir ki­tų sa­vi­val­dy­bių žmo­nė­mis 1927 m. ge­gu­žės 24 d. Su J. Son­dec­kiu vyks­ta į Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos pir­mą­ją mies­tų są­jun­gų kon­fe­ren­ci­ją.

Dvie­jų ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čių Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės va­do­vo veik­la iš­ke­lia S. Pe­tu­chaus­ką į ryš­kiau­sių Lie­tu­vos de­mok­ra­ti­nės sa­vi­val­dos kū­rė­jų bei puo­se­lė­to­jų gre­tą.

Tė­vas lai­kė­si nuo­mo­nės: gy­ven­da­mas Lie­tu­vo­je, pir­miau­sia tu­ri ge­rai mo­kė­ti kal­bą. Taip ši kal­ba ta­po ma­no pir­mą­ja, gim­tą­ja, kal­ba.

Ki­tas tė­vo prin­ci­pas: sū­nus tu­ri mo­kė­ti sa­vo tė­vy­nės – Iz­rae­lio kal­bą. To­dėl bu­vau ve­da­mas ne į žy­dų, o į heb­ra­jų vai­kų dar­že­lį, vė­liau sto­jau į heb­ra­jų mo­kyk­lą.

Be­je, tė­vas ne­bu­vo re­li­gin­gas. Dėl to yra tu­rė­jęs ne­ma­žai ne­ma­lo­nu­mų su Šiau­lių ra­bi­nais. Mo­ti­nos, tai­p pat ne­re­li­gin­gos, liu­di­ji­mu, pa­ga­liau bu­vo ras­tas komp­ro­mi­sas: tė­vas atei­da­vo į si­na­go­gą tik per di­džią­sias šven­tes. At­si­ves­da­vo ir ma­ne.

Ge­di­mi­no or­di­nas

Kai trys aukš­ti, gra­žiai nuau­gę, ele­gan­tiš­kais švie­siais kos­tiu­mais vy­rai iš Vil­niaus sau­gu­mo po­li­ci­jos atė­jo suim­ti tė­vo, mo­ti­na aša­ro­da­ma at­si­ne­šė Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­ną. Ji ma­nė įti­kin­sian­ti lie­tu­vius na­cius, kad tė­vas ne­sąs joks ko­mu­nis­tas. Prie­šin­gai, jis ži­no­mas Lie­tu­vos pa­trio­tas, per vi­są Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės dvi­de­šimt­me­tį nuo­la­tos ren­ka­mas Šiau­lių vi­ce­bur­mist­ru, 1938 m. Pre­zi­den­to ap­do­va­no­tas Ge­di­mi­no or­di­nu už nuo­pel­nus Lie­tu­vai...

Koks nai­vu­mas! Vy­rai tik nu­si­juo­kė, nė ne­žvilg­te­lė­ję į ap­do­va­no­ji­mą, nu­stū­mė mo­ti­ną ir iš­si­ve­dė tė­vą.

Šis įvy­kis vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­rė­žė į ma­no, tuo­met de­vy­ne­rių me­tų vai­ko, są­mo­nę. Li­gi šiol skaus­min­gai jau­čiu ypa­tin­gą tė­vo plau­kų kva­pą, ku­rį tar­si vi­sam gy­ve­ni­mui įkvė­piau mū­sų bu­te Al­gir­do gat­vė­je 6, iš kur jį iš­ve­dė 1941 m. va­sa­rą ir jis nie­ka­dos ne­beg­rį­žo.

Tu­rė­jo praei­ti dau­giau kaip pu­sė am­žiaus, kad jau ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos są­ly­go­mis iš įvai­rių ra­šy­ti­nių šal­ti­nių, liu­dy­to­jų at­si­mi­ni­mų ir do­ku­men­tų su­si­da­ry­tų apy­tik­rė to­les­nė tė­vo kan­čių mo­zai­ka.

Vil­niaus ju­den­ra­tas (žy­dų ta­ry­ba) oku­pan­tų įsa­ky­mu bu­vo su­da­ry­tas iš de­šim­ties žmo­nių, o 1941 m. lie­pos 24 d. na­cių nu­ro­dy­mu iš­plės­tas iki 24 na­rių. Į šį iš­plės­ti­nį Ju­den­ra­tą bu­vo įtrauk­tas ir tė­vas. Grįž­da­mas va­ka­rais į na­mus tė­vas ty­lė­jo, nie­ko ne­pa­sa­ko­da­vo, sau­go­da­mas šei­mos ra­my­bę.

O bu­vo taip. Vil­niaus žy­dams bu­vo nu­sta­ty­ta pen­kių mi­li­jo­nų rub­lių „kont­ri­bu­ci­ja“. Ją su­rink­ti pri­va­lė­jo Ju­den­ra­tas.

Pir­mo­jo Vil­niaus ci­vi­li­nio ge­bits­ko­mi­sa­ro Han­so Hings­to pa­dė­jė­jas Fran­cas Mu­re­ris rugp­jū­čio sep­tin­to­sios ry­tą lau­kė at­vyks­tant Ju­den­ra­to at­sto­vų su „kont­ri­bu­ci­jos“ pi­ni­gais. Trys Ju­den­ra­to na­riai, ne­tu­rė­da­mi vi­sos rei­ka­lau­ja­mos su­mos, ry­žo­si pa­siau­ko­da­mi ei­ti į su­si­ti­ki­mą su Mu­re­riu, pui­kiai su­vok­da­mi, kas jų lau­kia ges­ta­pe. Tai bu­vo ama­ti­nin­kas E. Kru­kas, pirk­lys A. Zaidš­nu­ras ir ma­no tė­vas.

Mu­re­ris, ir vė­liau Vil­niaus ge­te pa­si­žy­mė­jęs kaip iš­ra­din­gas sa­dis­tas, nu­si­ve­dė juos į rū­sį, ty­čio­jo­si, gra­sin­da­mas tuoj pat su­šau­dy­ti už neį­vyk­dy­tą įsa­ky­mą. Her­ma­no Kru­ko liu­di­ji­mu, įė­jęs lie­tu­vis po­li­ci­nin­kas pra­ne­šė, kad vi­si trys bus ne­tru­kus su­šau­dy­ti. Ka­dan­gi lau­ke dir­bo žy­dų dar­bi­nin­kai, trims au­koms bu­vo ma­lo­nin­gai „su­tei­kia­ma tei­sė“ nu­ro­dy­ti, ku­riems po mir­ties jie pa­lie­ka sa­vo dra­bu­žius.

Tė­vas ir E. Kru­kas bu­vo pa­lik­ti rū­sy­je to­les­nėms pa­ty­čioms, o Zaidš­nu­rui Mu­re­ris lie­pė vyk­ti į Ju­den­ra­tą ir pra­neš­ti, kad vi­sa pi­ni­gų su­ma tu­ri bū­ti pri­sta­ty­ta iki 11 va­lan­dos. Po il­gų pa­ty­čių ir gra­si­ni­mų tė­vas, tą­kart iš­ven­gęs mir­ties, va­ka­re grį­žo na­mo. Spė­ja­ma, kad va­di­na­mo­ji „kont­ri­bu­ci­ja“ ne­pa­te­ko į Rei­cho aruo­dus, bu­vo oku­pan­tų pa­rei­gū­nų nu­sa­vin­ta.

Be­veik vi­si Ju­den­ra­to na­riai bu­vo nu­žu­dy­ti.

Mes su ma­ma il­gai dar vy­lė­mės, kad tė­vas gy­vas. Daug vė­liau, jau Vil­niaus ge­te, mo­ti­na krei­pė­si į ge­to ko­men­dan­tą Jo­kū­bą Gen­są, ku­rį pa­ži­no­jo iš Šiau­lių lai­kų, pra­šy­da­ma kaip nors iš­siaiš­kin­ti tė­vo li­ki­mą. Po kiek lai­ko Gen­sas pra­ne­šė mo­ti­nai, kad iš Mu­re­rio su­ži­no­jęs, jog tė­vas su­šau­dy­tas Pa­ne­riuo­se. Tai įvy­kę 1941 m. rugp­jū­tį.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę su­ži­no­jo­me, kad mes, kaip vi­ce­bur­mist­ro šei­ma, bu­vo­me įtrauk­ti į so­vie­ti­nių bir­že­lio ve­ži­mų są­ra­šą. Ta­čiau so­vie­tai ne­spė­jo mū­sų iš­vež­ti ir są­ra­šai NKVD rū­muo­se pa­te­ko jau į ki­tas – na­cis­ti­nio Vil­niaus sau­gu­mo po­li­ci­jos ran­kas. Tad štai ko­dėl taip leng­vai su­ra­do tė­vą. Sim­bo­liš­ka. Ką ne­spė­jo vie­ni, už­bai­gė ki­ti.