Diskriminaciją patiria ir rytų europiečiai

Disk­ri­mi­na­ci­ją pa­ti­ria ir ry­tų eu­ro­pie­čiai

Man­tė Ver­te­ly­tė, Aal­bor­go uni­ver­si­te­to Da­ni­jo­je dok­to­ran­tė, at­lie­ka ty­ri­mą apie tarp­kul­tū­ri­nę drau­gys­tę. Da­ni­jo­je gy­ve­nan­ti bu­vu­si šiau­lie­tė at­krei­pė dė­me­sį: ša­ly­je dau­giau­sia kon­cent­ruo­ja­ma­si į mu­sul­mo­nų in­teg­ra­ci­ją, bet iš tie­sų ne ma­žiau sun­ku­mų ir ste­reo­ti­pų ten­ka ry­tų eu­ro­pie­čiams. Esi iš Ry­tų Eu­ro­pos? Va­di­na­si, dir­bi ne­kva­li­fi­kuo­tą, ne­le­ga­lų dar­bą.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ti­ria drau­gys­tę

M. Ver­te­ly­tės moks­li­nio dar­bo te­ma – „Tarp­kul­tū­ri­nė drau­gys­tė“. „Ty­ri­mų apie drau­gys­tę nė­ra daug, ant­ro­po­lo­gai daž­niau­siai nag­ri­nė­ja šei­mos ry­šius, tarp­kul­tū­ri­nes san­tuo­kas. Ki­tas as­pek­tas – as­me­ni­nė pa­tir­tis. Tarp­tau­ti­niuo­se va­ka­rė­liuo­se vi­si kal­ba, kaip sun­ku su­si­ras­ti da­nų drau­gų. Su tuo su­si­dū­riau dar dirb­da­ma moks­li­ne dar­buo­to­ja Ros­kil­dė­je“, – prie­žas­tis, ko­dėl rin­ko­si šią te­mą, var­di­ja Man­tė.

Šiuo me­tu Da­ni­jo­je vyk­do­mos įvai­rios pro­gra­mos, su­si­ju­sios su pa­bė­gė­lių in­teg­ra­ci­ja. Dok­to­ran­tei įdo­mu į drau­gys­tę pa­žiū­rė­ti ir iš po­li­ti­nės pu­sės, do­mi­na biu­rok­ra­ti­nis drau­gys­tės su­vo­ki­mas.

Pag­rin­di­nį ty­ri­mą M. Ver­te­ly­tė at­lie­ka mul­ti­kul­tū­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Ti­ria­mų­jų gru­pė – vai­kai nuo 10 iki 15 me­tų.

Man­tė at­krei­pė dė­me­sį: nors per pa­mo­kas mo­ky­to­jai su­so­di­na įvai­rių tau­ty­bių vai­kus kar­tu, per per­trau­kas išaiš­kė­ja gru­pe­lės: pa­vyz­džiui, tur­kų vai­kai sė­di su tur­kais, da­nai – su da­nais. Vai­kų po­kal­bių te­mos pa­sta­rai­siais me­tais pa­si­kei­tė: per per­trau­kas kal­ba­si apie Ra­ma­da­ną, aiš­ki­na­si, ką val­go mu­sul­mo­nai, klau­sia vie­ni ki­tų apie ra­siz­mą.

Ar vai­kai no­riai bend­rau­ja su lie­tu­ve? „Aš esu jiems keis­ta. Esu iš ša­lies, apie ku­rią jie ne­la­bai ži­no. Kal­bu su ak­cen­tu, o vai­kai nie­ka­da to ne­nu­ty­lės. Kas tu to­kia? Ko­dėl su mu­mis bū­ni? Nė­ra leng­va, bet po tru­pu­tį su ke­liais iš jų su­si­drau­ga­vau, pra­de­du pa­žin­ti, kas su kuo drau­gau­ja. No­rė­čiau ir atei­ty­je, kai jiems bus 16–17 me­tų, su­grįž­ti prie šio ty­ri­mo ir pa­žiū­rė­ti, kaip kei­čia­si drau­gys­tės su­vo­ki­mas vai­kams bręs­tant“, – sa­ko M. Ver­te­ly­tė.

Lie­tu­va – kaip Af­ri­ka

– Ko rei­kia, kad skir­tin­gi žmo­nės drau­gau­tų? Ko­kių įtam­pų ky­la?

– Vy­rau­jan­tis drau­gys­tės su­pra­ti­mas – kaip sa­va­no­riš­kas si­met­riš­kas ry­šys. Kad ne­bū­tų, jog aš esu aukš­čiau, tu – že­miau, ir mes drau­gau­ja­me. Bet rea­lia­me gy­ve­ni­me yra įvai­rių drau­gys­tės va­rian­tų: mo­kyk­los drau­gai, drau­gai, su ku­riais dir­ba­ma, ge­riau­si drau­gai ir drau­gai, su ku­riais sma­gu pa­si­links­min­ti. Si­met­riš­kas ry­šys ne vi­sa­da ap­rib­rė­žia šiuos ry­šius – dau­ge­lis drau­gys­čių yra la­bai hie­rar­chiš­kos (vie­nam drau­gys­tė yra nau­din­ges­nė nei ki­tam), daž­nai at­spin­din­čios so­cia­li­nes ga­lios struk­tū­ras.

Pa­vyz­džiui, į pa­bė­gė­lius drau­gai žiū­ri kaip į as­me­nis, ku­riems rei­kia pa­gal­bos. Tar­ki­me, mais­to ga­my­bos pro­jek­te, ku­ria­me at­lie­ku ty­ri­mą, da­ly­vau­ja bend­raam­žiai: aš­tuo­nio­lik­me­čiai da­nai ir pa­bė­gė­liai. Pri­rei­kė pa­skam­bin­ti pa­bė­gė­lių jau­ni­mui, kad at­va­žiuo­tų iki par­duo­tu­vės. Da­nai iš kar­to nu­spren­dė, kad pa­tys vie­ni jie ne­su­ge­bės at­va­žiuo­ti. Keis­tas po­žiū­ris, nes pa­bė­gė­liai nuo 16 me­tų ke­lia­vo sa­va­ran­kiš­kai.

Ma­no­ma, kad juos rei­kia mo­ky­ti pri­tap­ti ir elg­tis, kaip el­gia­si vie­tos gy­ven­to­jai, nors iš tie­sų ne­žiū­ri­ma, ko jie pa­tys no­ri, ir ko jiems rei­kia.

– Su ko­kiais ste­reo­ti­pais jūs su­si­dū­rė­te?

– Su­vo­ki­mas, kas yra drau­gys­tė, atei­na iš mo­kyk­los lai­kų, ste­reo­ti­pus stip­riai for­muo­ja ir mo­ky­to­jas.

At­li­kau pra­kti­ką mo­te­rų bū­re­ly­je, ma­mos atei­da­vo su vai­kais. Vie­na dvy­li­ka­me­tė, iš­gir­du­si ma­no ak­cen­tą, pa­klau­sė, iš kur esu. At­sa­kiau, kad iš Lie­tu­vos, nu­brai­žiau že­mė­la­pį, paaiš­ki­nau, kur ši ša­lis. Mer­gai­tė bu­vo la­bai drau­giš­ka. Kai su­si­ti­ko­me ki­tą kar­tą, pa­ste­bė­jau, kad ji ša­li­na­si. Ma­niau, gal gė­di­ja­si, priė­jau pa­ti. Ji kal­bė­jo­si ne­no­ro­mis. Ir pa­sa­kė: „Gir­dė­jau apie ta­vo ša­lį. Ma­no mo­ky­to­ja sa­kė, kad ne tik Af­ri­kos ša­lys yra ne­tur­tin­gos.“

– Ką ro­do toks pe­da­go­go paaiš­ki­ni­mas?

– Kad yra ste­reo­ti­pas, jog Ry­tų Eu­ro­pa, Lie­tu­va yra ne­tur­tin­ga, kad vi­si va­žiuo­ja į Da­ni­ją už­si­dirb­ti ir dir­ba ne­kva­li­fi­kuo­tus dar­bus. Jei pa­sa­kau, kad esu iš Lie­tu­vos, kur dir­bu, iš kar­to man sa­ko: „Tu siun­ti pi­ni­gus sa­vo šei­mai.“ Toks pir­mas sa­ki­nys daug ką pa­sa­ko.

La­bai ga­jus ste­reo­ti­pas apie Ry­tų Eu­ro­pos mo­te­ris, kad jos at­va­žiuo­ja ieš­ko­tis tur­tin­go vy­ro, ren­gia­si trum­pais si­jo­nė­liais, yra lais­vo el­ge­sio.

Da­riau in­ter­viu su sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­ju. Jis man pra­dė­jo pa­sa­ko­ti apie lat­ves. Sa­ko: „Ne­su­pyk, bet kai nu­va­žiuo­ju į Lat­vi­ją ir pa­ma­tau, kaip ren­gia­si mo­te­rys, vi­są lai­ką gal­vo­ju, kad vi­sos mo­te­rys ten yra pro­sti­tu­tės.“ Bu­vo keis­ta gir­dė­ti.

Kai į Da­ni­ją bu­vau at­vy­ku­si pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mą, pa­skai­to­je vie­nas dės­ty­to­jas klau­sė, apie ką no­rė­čiau ra­šy­ti dar­bą. At­sa­kiau, jog apie re­li­gi­ją, po­li­ti­ką, kaip tai su­si­ję. Jis pa­klau­sė, iš kur aš. At­sa­kiau, kad iš Lie­tu­vos. „Ką tu, bū­da­ma iš Lie­tu­vos, apie tai ži­nai?!“ To­kių nu­ti­ki­mų bū­na ne vie­nas.

– Ar daž­nai ten­ka su­si­dur­ti su ste­reo­ti­pais kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, bui­ty­je?

– Aš kal­bu da­niš­kai, bet, ži­no­ma, ak­cen­tas yra. Kar­tą pa­skam­bi­nu­si dėl bu­to nuo­mos iš­gir­dau: „Ne, ne da­nams mes ne­nuo­mo­ja­me.“ Ir pa­dė­jo ra­ge­lį. Ma­ne suė­mė pyk­tis, pa­ra­šiau da­nei ži­nu­tę, kad ga­liu ją ap­skųs­ti, ir taip pa­da­ry­siu.

Mo­te­ris man per­skam­bi­no, šau­kė, kaip aš ga­liu gra­sin­ti, sa­kė ga­lin­ti bu­tą nuo­mo­ti, kam tik no­ri. Paaiš­ki­nau, kad ji ne­ga­li nu­mes­ti ra­ge­lio dėl ma­no tau­ty­bės. Ji pra­dė­jo sa­ky­ti, kad ra­ge­lį nu­me­tė ne dėl tau­ty­bės, o to­dėl, kad ne­mo­ka jo­kios ki­tos kal­bos, tik da­nų. Pri­mi­niau jai, kad jau 10 mi­nu­čių pyks­ta­mės da­niš­kai. Pas­kui ga­vau ži­nu­tę, jog ji tik­rai nė­ra ra­sis­tė ir tu­ri vai­ką nuo juo­dao­džio.

Ats­kir­tis tarp Ry­tų ir Va­ka­rų

– Kal­bė­da­mi apie in­teg­ra­ci­ją, pa­sta­ruo­ju me­tu daž­niau­siai tu­ri­me gal­vo­je is­la­miš­ką­jį pa­sau­lį. Bet su in­teg­ra­ci­jos pro­ble­mo­mis ne ma­žiau su­si­du­ria ir Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių gy­ven­to­jai?

– Kon­cent­ruo­ja­ma­si į mu­sul­mo­nų in­teg­ra­ci­ją, bet ma­tau pa­ra­le­lių su ry­tų eu­ro­pie­čiais. Tik jie daž­nai pa­mirš­ta­mi. Yra daug Bul­ga­ri­jos, Ru­mu­ni­jos be­na­mių, ypač Ko­pen­ha­go­je. Jie at­va­žiuo­ja rink­ti bu­te­lių. Už­si­dir­ba, siun­čia pi­ni­gus na­mo, bet jų są­ly­gos yra ne­pa­vy­dė­ti­nos. Nors jie yra iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, ne­tu­ri gy­ve­na­mo­jo plo­to, ne­ga­li gau­ti re­gist­ra­ci­jos nu­me­rio, o kar­tu ne­ga­li gau­ti dar­bo.

Ma­no­ma, kad Eu­ro­pos Są­jun­gos gy­ven­to­jams leng­va at­va­žiuo­ti ir gy­ven­ti. Taip nė­ra, jei ne­tu­ri ga­li­my­bių ir eko­no­mi­nių re­sur­sų iš kar­to iš­si­nuo­mo­ti būs­to ar ge­rų drau­gų,  ku­rie pa­dė­tų. Ki­to­je ša­ly­je drau­gų ra­tas yra la­bai svar­bu.

– Va­ka­rų eu­ro­pie­tis į ry­tų eu­ro­pie­tį žiū­ri iš aukš­to?

– Yra ir kar­tų skir­tu­mas. 50–60 me­tų da­nai dar at­si­me­na Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo lai­kus, tuo­me­ti­nis jų Prem­je­ras so­li­da­ri­za­vo­si su Bal­ti­jos ša­li­mis. Vy­res­ni da­nai tai pa­brė­žia, jau­čia­mas is­to­ri­jos su­pra­ti­mas. Bet dau­gu­mai nė­ra skir­tu­mo, kur yra Lat­vi­ja, Lie­tu­va, Es­ti­ja, nors nu­skris­ti į Lie­tu­vą pa­kan­ka 1,5 va­lan­dos.

Daž­niau­siai ži­nios bū­na to­kios: bu­vu­si So­vie­tų Są­jun­gos vals­ty­bė, ne­tur­tin­ga, gy­ven­to­jai va­žiuo­ja į Da­ni­ją, dir­ba sun­kiai ir už ma­žus pi­ni­gus, ati­ma mū­sų dar­bus. Nors iš tie­sų da­nai tų dar­bų ne­no­ri dirb­ti.

Mo­kyk­lo­je iš maž­daug šim­to vai­kų gal pen­ki pa­kė­lė ran­kas, pa­klaus­ti, ar ži­no, kur yra Lie­tu­va.

– Po bliz­giu fa­sa­du sle­pia­si ir tam­sių da­ly­kų?

– Tar­si na­tū­ra­lu – tu esi sve­ti­mas, jie yra sa­vi. Bet tai ne­tu­rė­tų bū­ti pa­brė­žia­ma kiek­vie­no­je kas­die­ny­bės si­tua­ci­jo­je.

Dar vie­na at­skir­tis: va­ka­rie­čiai emig­ran­tai yra va­di­na­mi eks­pat­rian­tais, o at­vy­kę iš Ry­tų vi­suo­met – imig­ran­tais. Ats­kir­tį ro­do ir ty­ri­mai, ne tik ma­no pa­tir­tis. Imig­ran­tas – ti­piš­kas ry­tų eu­ro­pie­tis, at­va­žia­vęs dirb­ti fer­mo­je. Ti­piš­ka mo­te­ris – at­va­žia­vu­si va­ly­ti ki­tų na­mų.

– Kiek įma­no­ma priar­tė­ti prie vie­tos gy­ven­to­jų, bū­nant ki­tu?

– Rei­kia la­bai daug pa­stan­gų. Nors drau­gys­tė tu­rė­tų iš­si­vys­ty­ti na­tū­ra­liai, to­kiu at­ve­ju rei­kės įdė­ti daug pa­stan­gų, kad tu­rė­tu­mei vie­ti­nių drau­gų. Steng­tis ei­ti ten, kur bus tik da­nai, kal­bė­ti tik da­niš­kai.

Disk­ri­mi­na­ci­jos „nė­ra“

– Ko­kia da­nų po­li­ti­ka at­vy­ku­sių­jų at­žvil­giu?

– Da­nų po­li­ti­ka la­bai ski­ria­si nuo šve­dų, ku­ri yra daug li­be­ra­les­nė. Da­nai į pa­bė­gė­lius žiū­ri at­sar­giai, bu­vo ir ra­di­ka­lių spren­di­mų, kaip pa­puo­ša­lų atė­mi­mo įsta­ty­mas. Kiek ži­nau, įsta­ty­mas bu­vo pa­nau­do­tas vie­ną kar­tą.

Kuo to­liau, tuo sun­kiau gau­ti Da­ni­jos pi­lie­ty­bę. Tes­tas la­bai sun­kus, pa­tys da­nai ne­ga­li at­sa­ky­ti į klau­si­mus. Tik­ri­na­mos kal­bos, is­to­ri­jos, kul­tū­ros ži­nios. Iki to­kio ly­gio, kai klau­sia­ma, ke­lin­tais me­tais vie­na­me iš mies­tų pa­sta­ty­tas po­li­ci­jos de­par­ta­men­tas.

Kas­die­ny­bė­je jau­čia­si ry­tų eu­ro­pie­čio dis­kur­sas. Ki­ta ver­tus, kai­rės pa­žiū­ros li­be­ra­lai sten­gia­si žvelg­ti iš eko­no­mi­nės pu­sės. Ar­gu­men­tas: ry­tų eu­ro­pie­čiai at­ne­ša daug pi­ni­gų ir dir­ba dar­bus, ku­rių ki­ti ne­dirb­tų, ke­lia eko­no­mi­ką.

– Kaip da­nai rea­guo­ja į žo­dį „disk­ri­mi­na­ci­ja“?

– Yra daug dis­ku­si­jų šia te­ma. Prieš dok­to­ran­tū­rą da­riau ty­ri­mą sa­vi­val­dy­bė­je, no­rė­jau pa­lies­ti disk­ri­mi­na­ci­jos te­mą, bet man kaip ir ne­bu­vo leis­ta to da­ry­ti. Pa­sa­ky­ta, kad to­kio da­ly­ko nė­ra, ir ne­rei­kia kel­ti bur­bu­lų.

Yra toks pa­sa­ky­mas: imig­ran­tai jau­čia­si, kad yra disk­ri­mi­nuo­ja­mi. Disk­ri­mi­na­ci­ja lai­ko­ma ne fak­tu, o as­me­ni­niu jaus­mu, ku­ris ga­li bū­ti nu­neig­tas.

La­biau­siai pa­žei­džia­mi as­pek­tai – dar­bo ir gy­ve­na­mo­sios vie­tos paieš­ka.

Mu­sul­mo­nų jau­ni­mas disk­ri­mi­nuo­ja­mas nak­ti­nia­me gy­ve­ni­me, jau­nuo­liai daž­nai neį­lei­džia­mi į ba­rus. Tuo­met jie nau­do­ja įvai­rias stra­te­gi­jas, ban­do su­si­ras­ti da­nų drau­gų, ir su jais kar­tu ban­dy­ti pa­tek­ti į klu­bą.

Klau­si­mas, kiek tu­ri da­nų drau­gų, la­bai svar­bus. Drau­gys­tė yra kaip in­teg­ra­ci­jos in­di­ka­to­rius. Jei tu­riu daug da­nų drau­gų, va­di­na­si, esu vi­sa­ver­tis, in­teg­ruo­tas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

STE­REO­TI­PAI: Man­tė Ver­te­ly­tė su ste­reo­ti­pais apie ry­tų eu­ro­pie­čius su­si­dū­rė ir aka­de­mi­nė­je bend­ruo­me­nė­je, ir kas­die­nia­me gy­ve­ni­me.

PO­ŽIŪ­RIS: Man­tė Ver­te­ly­tė sa­ko, kad da­nams imig­ran­tas – ti­piš­kas ry­tų eu­ro­pie­tis, at­va­žia­vęs dirb­ti fer­mo­je, ti­piš­ka mo­te­ris – at­va­žia­vu­si va­ly­ti ki­tų na­mų.