Dvejų metukų mergytė – tėvų verslo kaltininkė

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio E. N. Pet­riš­kių al­bu­mo
Eg­lei ir Ne­ri­jui Pet­riš­kiams ne­ti­kė­tą spren­di­mą im­tis vai­kų žai­di­mų pra­mo­gų or­ga­ni­za­vi­mo pa­suf­ler­ta­vo duk­ry­tė Pat­ri­ci­ja
Eg­lė ir Ne­ri­jus Pet­riš­kiai – lai­min­ga jau­nų su­tuok­ti­nių po­ra, au­gi­nan­ti pust­re­čių me­tu­kų duk­ry­tę Pat­ri­ci­ją. Ji sa­vo tė­vams pa­ki­šo idė­ją, kuo už­siim­ti, kai po mo­ti­nys­tės ato­sto­gų į dar­bą grį­žu­si ma­ma su­ži­no­jo, kad jos eta­tas jau pa­nai­kin­tas – grįž­ti ne­bė­ra kur. Ta­čiau šią blo­gą ži­nią Eg­lė pa­ver­tė ge­ra: jos prio­ri­te­tas – duk­ra, kaip ir kiek­vie­nai ma­mai. Tai bu­vo pre­teks­tas šei­mai kur­ti sau dar­bo vie­tą.

VER­SO KLA­SĖ

Da­bar ma­ža­me­čiams sa­vo vai­kams tė­vai gim­ta­die­nio šven­tes re­tai be­ren­gia na­muo­se. Ma­žie­siems puo­tos da­ly­viams daug svar­biau ne kas ant sta­lo ir kiek pa­dė­ta, o kiek pra­mo­gų. Na­muo­se už­tik­rin­ti šven­tę sa­vo ma­žie­siems ir jų drau­gams ne kiek­vie­nas tu­ri ga­li­my­bių, o ir iš­mo­nės.

Pir­mą­jį Pat­ri­ci­jos gim­ta­die­nį Eg­lė ir Ne­ri­jus Pet­riš­kiai ir­gi no­rė­jo aš­vęs­ti skam­biai – su pa­na­šaus am­žiaus, kaip Pat­ri­ci­ja, vai­kais ir jų tė­vais, Pet­riš­kių šei­mos drau­gais. Ap­si­dai­rę ap­lin­kui nu­ste­bo, kad vai­kams ir jų pra­mo­goms skir­tų erd­vių ra­jo­ne kaip ir nė­ra. Tad Pet­riš­kiai su sve­čiais iš­va­žia­vo švęs­ti į Šiau­lius. Iš anks­to bu­vo ap­si­žiū­rė­ję ir iš­si­rin­kę vie­ną iš ten esan­čių vai­kų žai­di­mų kam­ba­rių.

Kaip ir vi­sos ge­ros idė­jos gal­vo­je gims­ta pa­čiu ne­ti­kė­čiau­siu me­tu. Ir tą tam­sią ir niū­rią die­ną, kai Eg­lė su­ži­no­jo, jog dar­be po ato­sto­gų jos nie­kas ne­be­lau­kia, gal­vo­je nu­švi­to nuo­ro­da – ko­dėl Jo­niš­ky­je neį­ren­gus vai­kams skir­tos žai­di­mų ir pra­mo­gų erd­vės, ko­dėl ne­pra­dė­ti sa­va­ran­kiš­kos veik­los?

***

– Di­džiau­sia pro­ble­ma bu­vo ras­ti tin­ka­mas pa­tal­pas vai­kų žai­di­mų par­kui įkur­ti. No­rė­jo­si pa­to­gu­mų: kad ir tė­vams bū­tų pa­to­gu sa­vo at­ža­las at­švež­ti, kad bū­tų kur au­to­mo­bi­lį pa­si­sta­ty­ti, kad pa­tal­pos bū­tų erd­vios, o nuo­mos kai­na adek­va­ti. Užt­ru­ko­me po­rą mė­ne­sių, kol su­ra­do­me tin­ka­mas. Že­mai­tės gat­vė­je prie „Jo­niš­kio grū­dų“ bu­vęs ba­ras jau tris me­tus bu­vo tuš­čias, ne­vy­ko jo­kia veik­la, tad ėmė­me do­mė­tis, ar ga­lė­tu­me čia vys­ty­ti sa­vo idė­ją? – pa­sa­ko­ja Eg­lė Pet­riš­kie­nė.

Jau­nai šei­mai pri­rei­kė dar ke­lių mė­ne­sių, kol su­si­tvar­kė ir ma­žų vai­kų lais­va­lai­kiui pri­tai­kė be­veik 100 kvad­ra­ti­nių met­rų tris erd­ves taip, kad pa­ti­ki­mai ir sau­giai teik­tų pa­slau­gą, bet ir su­teik­tų tė­vams va­lan­dė­lę ra­my­bės, la­vin­tų vai­kų me­ni­nius bei so­cia­li­nius ge­bė­ji­mus.

Kol vy­ko re­mon­to dar­bai, Eg­lė ir Ne­ri­jus Pet­riš­kiai, ėmė nuo­mo­ti pri­pu­čia­mus ba­tu­tus, ku­riuos pri­sta­ty­da­vo į bet ku­rią vie­tą. Ši pa­slau­ga bu­vo itin po­pu­lia­ri sa­vait­ga­liais – va­sa­ra yra ato­sto­gų me­tas, tad pra­mo­go­mis, ak­ty­viu sa­vo vai­kų lais­va­lai­kiu tė­vai tik­rai pa­si­rū­pi­na. Vi­si tu­ri­mi ba­tu­tai be­veik kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį bu­vo užim­ti – su­tuok­ti­niams tai bu­vo ženk­las, kad ei­na tei­sin­gu ke­liu.

Pet­riš­kių vai­kams įkur­tas žai­di­mų par­kas du­ris at­vė­rė prieš pu­sant­ros sa­vai­tės ir iš­kart su­lau­kė di­de­lio po­pu­lia­ru­mo. Jau pir­mą­ją dar­bo die­ną čia at­švęs­tas ir pir­mo­jo ma­žo­jo klien­to gim­ta­die­nis.

Kiek bu­vo krykš­ta­vi­mų vai­kams mau­dan­tis ka­muo­liu­kų ba­sei­nuo­se, šo­ki­nė­jant ant ba­tu­to, kars­tan­tis ar čiuo­ži­nė­jant, dė­lio­jant, pie­šiant, žai­džiant įvai­riau­sius be­si­trans­for­muo­jan­čius sta­lo žai­di­mus. Pro­fe­si­jų kam­pe­ly­je kiek­vie­na mer­gy­tė čia pa­si­jun­ta tik­ra šei­mi­nin­ke ¬ ma­žo­je vir­tu­vė­lė­je su bal­dais ir žais­lais, imi­tuo­jan­čiais bui­ti­nę tgech­ni­ką, ga­li­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti į va­lias. Ne­pa­tin­ka žais­ti vir­tu­vę, ga­li žais­ti par­duo­tu­vę. Ber­niu­kams čia už­suk­ti ir­gi ma­ga – kas gi iš jų ne­no­ri „ga­ra­že pa­re­mon­tuo­ti“ sunk­ve­ži­mį ar leng­vą­jį au­to­mo­bi­lį?

Eg­lė pa­ten­kin­ta: bent jau vers­lo pra­džio­je jai la­bai sma­gu ste­bin­ti vai­kus ir ma­ty­ti jų šyp­se­nas, kai šven­tė bū­na su­reng­ta ap­gal­vo­jus ir te­mą, ir de­ko­ra­ci­jas. Šven­tėms įreng­tas kam­ba­rys tar­si bu­din­čiam re­ži­me – iš­puoš­tas spal­vin­gais ba­lio­nais, tad bet ku­rią mi­nu­tę ga­li pa­si­ro­dy­ti šven­tės kal­ti­nin­kas su sve­čiais. Kol kas, pa­sak žai­di­mų par­ko šei­mi­nin­kės Eg­lės, vai­šės yra šven­tės or­ga­ni­za­to­rių rū­pes­tis, ta­čiau čia pat esan­čio­je vir­tu­vė­lė­je ga­li­ma iš­si­vir­ti ir ar­ba­tos, ka­vos, su­si­pjaus­ty­ti, su­si­dė­lio­ti at­si­vež­tą mais­tą į lėkš­tes.

– Pir­mą žai­di­mų par­ko die­ną vai­kai taip dū­ko, vis­ką iš­ban­dė, per­var­go, ta­čiau na­mo ne­no­rė­jo ei­ti. Tė­vams pa­klu­so tik po to, kai šie pa­ža­dė­jo juos vėl čia at­vež­ti. Mums tai ge­riau­sias įver­ti­ni­mas. Au­gan­ti duk­ra mums pa­dik­tuos, kas vai­kams yra įdo­mu ir ak­tua­lu, tyo­dėl žai­di­mų par­ko erd­ves nuo­lat ir kei­sim, ir pil­dy­sim, – nau­jos veik­los pra­džia pa­ten­ki­na Eg­lė Pet­riš­kie­nė.

Nau­ją erd­vę vai­kų pra­mo­goms ne­tru­kus iš­ban­dys ir „Sau­lu­tės“ vai­kų lop­še­lio vai­ku­čių gru­pė, ma­žo­sios Pat­ri­ci­jos gru­pės drau­gai – į links­my­bių ku­pi­ną die­ną jie jau pa­kvies­ti.