Naujausios
Dvynės tremtyje nepamiršo Lietuvos kvapo
Dvynėms Irenai ir Reginai Audzevičiūtėms buvo dešimt metų, kai su mama iš Kalno dvaro (Pasvalio r.) ištrėmė į Irkutsko sritį. Po tremties dešimtmečio Lietuvą jos atpažino iš kvapo. Seserų vaikystė pažymėta brolio pražūtimi lageryje, per karą dingusio tėvo mirtimi Kanadoje. Šiandien seserys nesvarsto, kas būtų, jei būtų. To išmoko Sibire.
Moterų giminės, draugų gyvenimai veda į garsias rusų Kaširinų ir Kolčiakų šeimas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Atskleista praeitis
Su Šiauliuose gyvenančiomis seserimis Irena Audzevičiūte-Burkauskiene ir Regina Audzevičiūte-Bielskiene susipažinome po kelionės į Irkutsko sritį 2013 metais – seserys susitikime su kelionės dalyviais nuotraukose, filmuotoje medžiagoje vėl išvydo tremties vietas.
I. Burkauskienės bute ant veidrodžio pakabinta Lietuvos vėliavėlė. Ant stalo – šūsnys nuotraukų: senelių, tėvų, tremties metų – praeities ir dabarties.
Seserų giminės istorija – išskirtinė. Okupacijos metais praeitis buvo trinama, mama kartodavo: „Mažiau žinosi, lengviau bus gyventi“.
I. Burkauskienė pakelia šūsnį knygų: jose skirtukai žymi puslapius, kuriuose rašoma apie giminę, šeimą, dvarą ir jas pačias.
Seserų mamos Anos Kaširinaitės-Audzevičienės šeimos valdos – Kalno dvaras Pasvalio rajone. Dvynės – penkta rusų Kaširinų karta Lietuvoje.
Kalno dvaro pradininkas seserų proprosenelis Dmitrijus Kaširinas (1812–1896) 1868 metais kirilica parašė lietuvišką gramatikos ir aritmetikos vadovėlį.
Atskleisti tolimą praeitį seserims padėjo pažintis su Čikagos Ilinojaus universiteto profesoriumi Giedriumi Subačiumi, jo tyrinėjimai išleisti knygoje „Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje. Dmitrijus Kaširinas, Zacharijus Liackis, Andrius Piodėnas“.
Kalno dvaras, jo gyventojai, aprašomi ir Jono Aničo sudarytoje knygoje „Jurgėnų kraštas“.
Iki 1922 metų reformos Kalno dvaras valdė 300 hektarų žemės.
Išskirtinė šeima
Seserų mama – rusė, stačiatikė, išsiskyrusi, iš pirmosios santuokos augino sūnų Tigrijų.
Tėvas Povilas Audzevičius – lietuvis, katalikas, baigęs Kultūrtechnikų mokyklos prie Vytauto Didžiojo universiteto pirmąją laidą, dirbo Kauno melioracijos valdyboje. Pora susipažino Kalno dvare, kai P. Audzevičius dirbo Įstro upelio melioracijos darbus.
Dvynukės gimė 1939 metais Kaune. Šeima iš Kauno persikėlė į Panevėžį, karo metais – į Kalno dvarą.
Tėvas prikalbino mamą trauktis į Vakarus. Bet likimas sujaukė savaip: P. Audzevičius, išvykęs pas brolį gauti vežimą ir bėgti kartu, dingo.
Po karo pavyko sužinoti, kad tėvas pateko į vokiečių priverčiamojo darbo stovyklą. Jau Sibire per pažįstamų tremtinių šeimą pasiekė žinia, kad tėvas, būdamas 46 metų, 1954 metais mirė Kanadoje. Neatlaikė širdis.
Brolio netektis
Tik prasidėjusi Lietuvos okupacija smogė broliui Tigrijui Sidorovui (1924–1941). Tigrijaus tėvas – Aleksandras Sidorovas, buvęs Piotro Vrangelio armijos esaūlas, vėliau mokslus baigęs Paryžiuje, 1940 metais suimtas ir sušaudytas Šiaulių kalėjime.
1940 metų lapkritį „už dalyvavimą kontrrevoliucinėje organizacijoje“ suimami keturi Panevėžio Balčikonio gimnazijos gimnazistai, tarp jų – Tigrijus.
Ilgą laiką brolio likimas buvo nežinomas. Mama, prisimena seserys, jo atkakliai ieškojo ir Sibire, ir jau grįžusi į Lietuvą, rašė į Raudonąjį Kryžių. Galiausiai iškviesta į KGB gavo žinią – nebeieškoti.
Lageryje brolis nukankintas per metus. Jo byloje rašoma, kad T. Sidorovas neatvestas į tardymą, nes guli ligoninėje dėl kraujosruvų. Įrašas liudija apie patirtus žiaurius tardymus.
Byloje yra ir dar vienas iškalbingas įrašas: „Ko norėti, motina – dvarininkė, tėvas – baltagvardietis.“
Nors seserys mamos pirmojo vyro istorijos nežinojo, tiesa prasiskleidė netikėtai, kai sovietmečiu R. Bielskienės vyrą Šiauliuose išsikvietė KGB.
„Vyras grįžo išpūtęs akis: jam pasakė, kad žmonos mama buvo ištekėjusi už baltagvardiečio, stengėsi iš jo išpešti žinių. Mes irgi akis pastatėme – nežinojome. Anekdotiška situacija“, – dabar juokiasi seserys.
Išėjo slapstytis
Gyvenimą pokariu moterys įvardija vienu žodžiu: „Košmaras“. Jų šeimos name 1948 metais vyko pirmieji sovietinės valdžios Lietuvoje „rinkimai“.
Sutikimo niekas neklausė – tiko didelis namas. Artėjant rinkimams, kariuomenė rengdavo pasalas. I. Burkauskienė prisimena, kaip drebėdavo mama. Nerimas, įtampa, persiduodavo ir mergaitėms. Baimė tapo nuolatine būsena.
„Mus turėjo išvežti dar 1948 metais. Išėjome slapstytis. Kartais miegodavome aruoduose, tarp grūdų. Šilčiausia – tvarte su avimis“, – sako I. Burkauskienė.
Kartą, užėjus pas žmones, atėjo stribai. Pasisekė pasislėpti – kratos nedarė. Jiems išėjus, prie lango priėjusi mama žegnojosi. Netikėtai atsisuko nuo bendražygių atsilikęs stribas. Nenusakomos įtampos akimirka...
Tąkart mama apsisprendė nebesislapstyti, nes užkluptos svetimuose namuose tremties bausmę užtrauktų ir priėmusiems. Pasidavė likimui: grįžo namo ir įsitempusios laukė ateities.
Prieš tremtį mama pasirūpino, kad dukros priimtų Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą.
Lemtingas balandis
Stiprus beldimas į duris iš lovų išvertė 1949 metų balandžio 14 naktį. Pasmerktųjų sąraše buvo mama, mamos sesuo Lidija Silantjevienė ir dukra Angelė.
„Kodėl taip surašė, nežinome. Dokumentuose archyve parašyta, kad sesuo pasislėpė, dukters Angelės nerado, rado tik Ireną ir Reginą“, – sako R. Burkauskienė.
Mergaičių mama bandė situacija pasinaudoti: jei dukrų nėra sąraše, tegul lieka namie.
„Bet jiems reikėjo trijų žmonių. Juk, jei trūkdavo, ir kaimyną galėjo paimti“, – sako moterys.
Maisto nedaug turėjo. Mama į kelionę paėmė du tėvo paltus. Panevėžyje kažkas iš pažįstamų perdavė du spirito butelius – atstojo vaistus.
Dešimt dienų pralaikė Šiauliuose, buvusiame belaisvių vokiečių lageryje. Čia sutiko šv. Velykas. Privežė daugybę žmonių, daugiausiai – iš Žemaitijos.
„Už žemę“, – tokią tremties į Sibirą priežastį įvardija I. Burkauskienė. Jau gerokai vėliau, per egzaminą Lietuvoje, ji buvo pataisyta: „Už iš-nau-do-ji-mą!“
Šachtų rajone
Kelionė buvo tokia, kaip ir tūkstančių likimo seserų ir brolių. Skylė vagono grindyse – tualetas. Vėliau jį pridengė paklodėmis. „Pagrok“, – bendrakeleivės, turėjusios armoniką, prašydavo tremtiniai. Rikiuodavosi prie skylės tikėdamiesi, kad muzika užgoš kitus garsus. Pirmą kartą vagono duris atidarė ir reikalus lauke atlikti leido Sibire, už Uralo.
Utėlės, pasakoja R. Bielskienė, eidavo kaip skruzdėlės. Tomske visus išvarė į pirtį. Ėjo nuogų moterų, prisidengusių vaikais, kolona.
„Mums, vaikams, buvo lengviau. Turėjome užuovėją – mamą. O vežė ir jaunus žmones, paimtus tiesiai iš gimnazijos. Mūsų vagone buvo mergaitė. Kaip ji prašėsi, kad kas nors ją priglaustų!“
Išlaipino Makarjeve prie Angaros. Atvažiavo pirkliai. Jaunimą krovė į baržas, sodino į lėktuvus – į Šiaurę, į aukso kasyklas.
Iki šiol ponios Irenos akyse stovi širdį plėšiantis vaizdas: persižegnojusi mergina iš laivo neria į vandenį.
Mamą su dukromis apgyvendino naujai statomoje gyvenvietėje prie Čeremchovo – šachtų rajone. Pakakdavo nukasti nedidelį žemės sluoksnį ir atsiverdavo anglies sienos.
Pirmuosius barakus čia pastatė japonai belaisviai. Tremtiniai glaudėsi, kur tik rado stogą virš galvos.
Lietuviams teko pastatyti Kirzavod Nr. 2 gyvenvietę. Joje gyveno apie 80 lietuvių šeimų. Rusų – tik viena. Audzevičių šeimą apgyvendino trečiajame barake. Jame buvo 25 kambariai. Nedidukėje patalpoje įsikūrė penkiese.
Tremtiniai plušo plytinėje, šachtose, statybose.
Kai Kirzavod Nr. 2 pastatė klubą, lietuviai įsitraukė į saviveiklą. Įsimintina Vasario 16-oji, kai vyrai su dainomis pražygiavo per visus barakus. Kitą dieną juos tampė – kažkas įskundė.
Duona ir silkė. Duona ir cukrus. Toks skurdus maistas išliko atmintyje.
„Pasakysiu atvirai, – sako ponia Irena. – Man iki šiol nesvarbu, ką į burną įsidedu. Maistas – tik skrandžiui užpildyti.“ Ponia Regina pritaria – jai egzistuoja trys žuvys: rūkyta, kepta ir silkė.
Žiemą temperatūra nukrisdavo iki 40 laipsnių. „Išgirsti, kaip kas nors įspėja: mergaite, veidą nušalei. Veidas tampa baltas – trini, trini, kartais net odą nugrandai“, – prisimena I. Burkauskienė.
Persiūtos suknelės
Mama, prisimena seserys, į Sibirą buvo pasiėmusi dailių batelių, gražiąsias sukneles iš Paryžiaus.
Sukneles persiuvo: nuėmė biserį, gipiūrą. Tremties nuotraukose A. Audzevičienė išsiskiria ir apranga, ir laikysena. Neryši skarelės.
„Kodėl mama skiriasi iš kitų?!“ – pykdavo mergaitės. Tik į darbą moteriai tekdavo eiti tais pačiais varganais drabužiais.
A. Audzevičienė mokėjo rusiškai, tad barako kambario durys neužsiverdavo. Šeimos buvo išdraskytos, žmonės ieškojo artimųjų. Grįžusi po 10 valandų darbo, A. Audzevičienė palinkdavo prie laiškų.
Statybose dirbusi moteris nusilpo, dėl išsekimo gulėjo ligoninėje. Dirbti buvo galima tik 12 kilometrų spinduliu, bet trys krovikės buvo išsiųstos toliau. Už tai atsėdėjo kalėjime. Mergaitės liko namuose be mamos, su kaimynais. Didelio išgąsčio nejautė – visuomet buvo nusiteikusios blogiausiam.
„Ten bijojome visko. Kai grįžome į Lietuvą, pamačiusios milicininką, pereidavome į kitą gatvės pusę. Atrodė, pastvers ir išveš“, – pasakoja seserys.
Mokslo pirmūnai
Vaikų Kirzavod Nr. 2 gyvenvietėje buvo daug, tad sudarytos dvi klasės: pirmokų ir antrokų. Seserys buvo išvežtos baigusios keturias klases, Sibire teko grįžti į antrąją.
Lietuviukai rusiškai nemokėjo – žiūrėjo išpūtę akis, kai mokytoja lentoje rusiškai užrašė „Rugsėjo 1-oji“. „Galiausiai man nušvito, kad čia – data!“ – juokiasi I. Burkauskienė.
Ketvirtoje klasėje lietuviai teturėjo du ketvertus, visi kiti pažymiai – penketai. Kai mokslus pratęsė 18-oje šachtoje, lietuviai ir toliau mokėsi aukščiausiais pažymiais.
Septynias klases seserys baigė vien penketais. Įstojo į Irkutsko industrinį technikumą.
Pirmojo kurso nuotraukose visi studentai – apiplyšę, nuskurę, su „pufaikėmis“. Elgetiškai atrodė ir tremtiniai, ir vietiniai. Baigiamųjų studijų metų nuotraukoje Regina ir Irena išsiskiria iš bendramokslių – mama joms persiuvo tėvo paltus.
Trūkdavo ir maisto. Gelbėdavo jaunatviškas optimizmas. „Buvo linksmos dienos, tris dienas nevalgiau ne dėl to, kad nebuvo, ką, tiesiog nenorėjau“, – studentiškų laikų dainą rusiškai padainuoja I. Burkauskienė.
Irkutske gyveno 4 metus. Aktyviai dalyvavo saviveikloje – šoko, dainavo. Buvę irkutskiečiai neišsibarstė: po Atgimimo Lietuvoje susitinka kasmet. „Jūs neįsivaizduojate, kokie stiprūs ryšiai išlieka. Likimas labiau suartina nei su giminėms“, – sako seserys.
Susitikę dainuoja. Kokie žodžiai pirmiausiai ateina į galvą, prisiminus dainas? „Tėvynės ilgesys“, – nesuabejoja ponia Irena.
Kuo kvepia Lietuva?
Jei Irkutsko gatvėse lietuvis išgirsdavo kalbant lietuviškai, būtinai prieidavo. Kartą ir seseris užkalbino vyrukas, pataręs rašyti Liaudies ūkio tarybai – gal gaus iškvietimą, nes tuo metu Lietuvoje kūrėsi sunkioji pramonė. Vyrukas paragino pasistengti, kad į Lietuvą neprivežtų rusų.
Seserys sulaukė gerosios žinios – iškvietimas dirbti atėjo. Juokiasi: ir išvežė, ir parvežė už dyką. Į Lietuvą grįžo 1959 metais.
Ponia Irena atsimena: iš vaikystės jai buvo atmintin įstrigusi labai graži Lietuvos vėliava ir Lietuvos kvapas. Kai pusbrolis vežė seseris iš Palangos į Vilnių, pakeliui sustabdė mašiną.
„Lietuva kvepia! – staiga toptelėjo oro įkvėpusiai Irenai. – Sibire gėlės buvo gražios, bet nekvepėjo. Visą laiką galvodavau, kuo kvepėjo Lietuva. Gal dobilais? Tą kvapą iš vaikystės atpažinau akimirksniu.“
Mama grįžo kartu, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Neregistravo. „Dokumentuose radau, kad mama važiavo į Vidaus reikalų ministeriją, aiškino, kad ji – pensininkė, kur jai dingti“, – sako I. Burkauskienė.
Šiaulių precizinių staklių gamykla, į kurią seserys atvyko dirbti, buvo pastatyta ten, kur 1949 metais šeima laukė kelionės į tremtį.
Lietuvoje, prisimena seserys, situacija buvo permaininga – vienais metais tremtinius priimdavo studijuoti, kitais – durys vėl užsitrenkdavo. Kauno politechnikos institutas tremtinių nepriėmė: patarė važiuoti į atidaromą vakarinį fakultetą Šiauliuose.
Po poros metų pasiryžus stoti, užėjo naujas vajus: nebepriima ir į vakarinį, gamyklos direktorius nepasirašo charakteristikos. Padėjo buvęs Šiaulių miesto komjaunimo sekretorius Romualdas Blovieščius, išdavęs charakteristiką, pats dalyvavęs priėmimo komisijoje.
Viena pranašystė išsipildė
Į Irkutsko sritį seserys su turistine kelione buvo nuvykusios 1978 metais. Sugrįžti traukė jaunystė.
Irkutskas sutiko apskuręs. Studijų laikų bendrabutis po gyvenimo Lietuvoje atrodė baisus. Centrinės gatvės purvinos, tarsi kas bulves būtų išrinkęs, o žemes palikęs. Chemijos gigantai, važiuojant į Angarską, buvo sunaikinę taigą, net kvapą gniaužė. Ir tuomet trūko maisto, parduotuvėse džiūvo ančių kaulai.
Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui, Sibiro bičiuliai sveikino. „Mes kaip buvome tremtiniai, taip ir likome“, – sakė.
Ryšiai su tremties draugais nenutrūkę iki šiol, tik ne visi laiškai pasiekia. Sudėtinga rasti ir bendrą kalbą dėl šių dienų politikos.
Iki šiol susirašinėja su Vokietijoje gyvenančiomis likimo sesėmis iš Kirzavod Nr. 2 barako. Jų teta (motinos sesuo) – admirolo Aleksandro Kolčiako sūnėno, taip pat Aleksandro Kolčiako, žmona. Admirolui Irkutske pastatytas paminklas.
A. Audzevičienė anapilin išėjo 1992 metais. Senatvėje jai grįžo siaubinga mintis: veš į Sibirą. Raminama, kad virš Vykdomojo komiteto jau iškelta Lietuvos vėliava, nerimo: „Už vėliavas ir vežė“. Pasąmonėje tūnojo baimė.
„Atvykote visam laikui“, – Sibire vietiniai garantavo tremtiniams. Bet išsipildė kita, lietuvio tremtinio, kaimo žmogaus, pasakyta pranašystė: „Pamatysite, apie mus kada nors rašys knygas“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir repr.
DVYNĖS: Irena Audzevičiūtė-Burkauskienė (dešinėje) ir Regina Audzevičiūtė-Bielskienė – visur kartu. Jaunystės fotografijose parodžiusios vieną, pataria ieškoti kitos tokios pat.
SŪNĖNAS: Admirolo Aleksandro Kolčiako sūnėnas (dešinėje).
MOKSLEIVĖS: Irena ir Regina su mama Ana Audzevičiene Sibire 1953 metais.
BARAKAI: Lietuvių pastatyti barakai gyvenvietėje Kirzavod Nr. 2.
FABRIKAS: Plytų fabrikas, kurį pastatė lietuviai. Dalis lietuvių dirbo fabrike, kiti – šachtose, statybose.
DARBAS: Lietuviai vežami į darbą statybose.
VAIKYSTĖ: Ana Audzevičienė su dvynukėmis Lietuvoje.
ŠEIMA: Irena ir Regina su mama Ana Audzevičiene, tėvu Povilu Audzevičiumi ir broliu Tigrijumu Sidorovu (kairėje).
SESERYS: Energingoms seserims Irenai Audzevičiūtei-Burkauskienei (dešinėje) ir Reginai Audzevičiūtei-Bielskienei paroje – per mažai laiko. Dirbdamos gamykloje, aktyviai dalyvavo kraštotyros būrelyje, dabar pildo šeimos istoriją.
Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
DABARTIS: Kirzavod Nr. 2 gyvenvietė 2013 metais.
ANGLIS: Šachtų rajone žemė – juoda.