Etninė kultūra gaivina Lietuvą

Etninė kultūra gaivina Lietuvą

Et­ni­nė kul­tū­ra gai­vi­na Lie­tu­vą

„Dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ ne­bū­tų at­gai­vi­nu­si Lie­tu­vos, jei­gu jai ne­bū­tų pri­ta­ria­ma kank­lė­mis, dau­dy­tė­mis ir sku­du­čiais“, – įsi­ti­ki­nu­si Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tė, ra­šan­ti di­ser­ta­ci­ją apie et­ni­nių ma­žu­mų san­ty­kius Kris­ti­na Apa­na­vi­čiū­tė-Su­li­kie­nė.

Jos nuo­mo­ne, Lie­tu­va iš­ko­vo­jo ne­prik­lau­so­my­bę, bet kaip tau­ta ji mirš­ta. Tik ma­siš­kai pro­pa­guo­ja­ma ir var­to­ja­ma et­ni­nė kul­tū­ra ga­li at­gai­vin­ti lie­tu­vy­bę.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Nuo sa­va­no­rės iki moks­li­nin­kės

Kris­ti­nos Apa­na­vi­čiū­tės biog­ra­fi­ja – la­bai spal­vin­ga. Dir­bo ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Šal­či­nin­kuo­se, Gar­lia­vo­je, Prie­nų ra­jo­ne. Bu­vo iš­vy­ku­si į Vo­kie­ti­ją. Sa­va­no­ria­vo Drez­de­ne. Da­ly­va­vo Lie­tu­vos eg­za­mi­nų cent­ro mo­ki­nių ge­bė­ji­mo ty­ri­mo pro­jek­te ir Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo ty­ri­me. Pa­ne­mu­nė­je mo­kė vai­kus žais­ti šach­ma­tais, nes pa­ti yra ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je ži­no­ma šach­ma­ti­nin­kė.

Dir­bo Po­vi­lo Stul­gos lie­tu­vių tau­ti­nės mu­zi­kos inst­ru­men­tų mu­zie­ju­je. Iš­ban­dė net Kraš­to ap­sau­gos jau­nes­nio­sios ei­li­nės da­lią.

Šiuo me­tu ver­čia­si iš tei­si­nin­kės veik­los, yra Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tė, jau­nes­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja. Ra­šo di­ser­ta­ci­ją.

Mo­nog­ra­fi­jai „Et­ni­nės mu­zi­kos gai­vi­ni­mo ju­dė­ji­mas Lie­tu­vo­je: XX a. 7 de­šimt­me­ty­je – XXI a. pr.“ ji pa­ra­šė straips­nį „Kel­mės že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų va­sa­ros kur­sai – tra­di­ci­jos ir mo­der­nu­mo der­mės reiš­ki­nys.“ Ja­me tei­gia­ma, jog šie kur­sai sklei­džia et­ni­nę kul­tū­rą, ją įda­bar­ti­na, pa­de­da kur­sų da­ly­viams ap­si­spręs­ti dėl pro­fe­si­nės ir aka­de­mi­nės kar­je­ros, for­muo­ja ša­lies et­ni­nę po­li­ti­ką. Moks­li­nin­kus jie do­mi­na tęs­ti­nu­mu. Jų pra­di­nin­ku bu­vo Kris­ti­nos tė­vas pro­fe­so­rius Ro­mual­das Apa­na­vi­čius.

Tai uni­ka­lūs, vie­nin­te­liai to­kie kur­sai Lie­tu­vo­je, pra­si­dė­ję dar M. Gor­ba­čio­vo „pe­rest­roj­kos“ me­tais. Per juos dar 1988 me­tais prie Kel­mės kul­tū­ros cent­ro iš­kel­ta tris­pal­vė.

Pas­lėp­ta po­li­ti­nė min­tis

– Kel­mė­je vyks­tan­čius Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­sus Jūs pa­va­di­no­te Lie­tu­vos gai­vi­ni­mo pro­jek­tu. Kaip ma­no­te, ko­dėl Jū­sų tė­vas su­ma­nė to­kius kur­sus?

– Kur­sai pra­si­dė­jo kar­tu su po­li­ti­niais są­jū­džiais, kai bu­vo sie­kia­ma at­kur­ti Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę. Jų su­ma­ny­to­jai Ro­mual­das Apa­na­vi­čius, Al­gis Krut­ke­vi­čius, ir ki­ti en­tu­zias­tai tu­rė­jo vi­zi­ją, jog per et­no­mu­zi­ka­vi­mą įma­no­ma at­gai­vin­ti Lie­tu­vą ir ne­tgi vi­są Bal­ti­jos area­lą iki pat Ka­re­li­jos.

1986-1987 me­tai, kai gi­mė jų idė­ja, tu­rė­jo pa­slėp­tą po­li­ti­nę min­tį, ku­ri nie­ka­da ne­bu­vo vie­šai iš­sa­ko­ma.

„Dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ ne­bū­tų at­gai­vi­nu­si Lie­tu­vos, jei­gu jai ne­bū­tų pri­ta­ria­ma kank­lė­mis, dau­dy­tė­mis ir sku­du­čiais iš Kel­mės.

Da­bar kur­sai daž­niau va­di­na­mi tie­siog ama­tų kur­sais. Ta­čiau jų idė­ją pa­tei­kęs ma­no tė­ve­lis no­rė­jo pa­brėž­ti bū­tent et­noinst­ru­men­to­lo­gi­nį kur­sų po­bū­dį – nes jis bu­vo vi­sų pir­ma bir­byi­nin­kas, ir kank­lių bei ki­tų liau­dies inst­ru­men­tų gai­vin­to­jas.

Neiš­mai­nė kny­gos į kū­jį

– Gal tą pa­slėp­tą min­tį įžvel­gė ir pa­sau­lio lie­tu­viai, kad į pir­muo­sius kur­sus plū­do net iš už At­lan­to? Juk bu­vo so­viet­me­tis, vei­kė „ge­le­ži­nė už­dan­ga“.

– Vi­zos į Ta­ry­bų Są­jun­gą tuo me­tu bu­vo iš­duo­da­mos po il­gos pa­tik­ros. Ne­pai­sant to į 1989 me­tais vy­ku­sius ant­ruo­sius kur­sus at­vy­ko 5 JAV lie­tu­viai. Vie­na lie­tu­vė bu­vo Klyv­len­do Apa­na­vi­čių, ku­rie yra tie­sio­gi­niai Kel­mės kur­sų įkvė­pė­jo Ro­mual­do Apa­na­vi­čiaus, gi­mi­nės, kai­my­nė. Bėg­da­mi nuo na­cių, Kau­no Pa­ne­mu­nės Apa­na­vi­čiai dar 1943 me­tais pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos kar­tu su iš­gel­bė­tuo­ju ir į Lap­te­vus neiš­vež­tu Ma­ri­jo­nu Apa­na­vi­čiu­mi, Lie­tu­vos žval­gy­bos ka­ri­nin­ko, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ir žval­gy­bos kū­rė­jo, Kė­dai­nių ap­skri­ties šau­lių va­do, tau­ti­nin­ko, bei Kė­dai­nių Kal­na­ber­žės nu­si­kal­tu­sių vai­kų in­ter­na­to mo­ky­to­jo, Juo­zo Opa­na­vi­čiaus sū­nu­mi.

Rai­mun­das Apa­na­vi­čius vi­są lai­ką da­ly­va­vo JAV lie­tu­vių et­ni­nė­je veik­lo­je, pri­klau­sė folk­lo­ro ko­lek­ty­vams. Apa­na­vi­čių šei­ma Lie­tu­vą ir jos et­ni­nį pa­vel­dą gai­vi­no net iš už At­lan­to. Rai­mun­do Apa­na­vi­čiaus vai­kai Vy­tas, Aud­rė – ak­ty­vūs folk­lo­ro bei spor­to drau­gi­jų da­ly­viai, 1991 me­tais jie at­vy­ko su lie­tu­vių spor­to ko­man­do­mis į Pa­sau­lio Lie­tu­vių spor­to žai­dy­nes.

Nuo vai­kys­tės bir­by­nę ran­ko­se lai­kęs ma­no tė­vas R. Apa­na­vi­čius, 19 me­tų bū­da­mas su Žy­gei­viais gro­jo slap­tuo­se jų ren­gi­niuo­se, įkū­rė „Su­tar­ti­nę“, bei ap­va­žia­vo pu­sę pa­sau­lio, kol „lei­do“ vi­zas kont­ro­liuo­jan­čios TSRS slap­to­sios tar­ny­bos. Vė­liau apie 20 me­tų ne­be­lei­do, nes bu­vo pri­pa­žin­tas ga­lin­čiu lik­ti už­sie­ny­je, nors iki tol nie­ka­da šia ga­li­my­be ne­pa­si­nau­do­jo. Net jo tė­vas, ma­no se­ne­lis Zig­mas Apa­na­vi­čius bu­vo įsi­ti­ki­nęs: „Ma­no sū­nus kny­gos į kū­jį ne­mai­nys“.

Jis ži­no­jo, ko­kį pra­ga­rą tu­rė­jo praei­ti jo bro­lio Jur­gio šei­ma, kai pa­te­ko į Ame­ri­ką – iš­si­la­vi­nę žmo­nės dir­bo šach­to­se, fab­ri­kuo­se, kol le­ga­li­za­vo­si.

Ma­tyt, pa­na­šius var­gus pa­ty­rę ir ki­ti Ame­ri­kos lie­tu­viai taip il­gė­jo­si Lie­tu­vos, kad at­si­ra­dus bent men­kiau­siai pro­gai at­va­žiuo­ti, įvei­kė ge­le­ži­nę už­dan­gą.

Pri­si­deng­ta tau­tų drau­gys­tės idė­ja

– Bet to­kių kur­sų pra­sme rei­kė­jo įti­kin­ti ir vie­tos par­tko­mą bei aukš­čiau sto­vin­čius funk­cio­nie­rius. Kaip tai pa­vy­ko?

– Bu­vo pri­si­den­gia­ma tau­tų drau­gys­tės idė­ja. Už­sie­nio sve­čių ap­gy­ven­di­ni­mui pa­skelb­tas kon­kur­sas. Vi­sus me­tus ra­jo­no val­džia vaikš­čio­jo po na­mus ir vyk­dė ap­žiū­rą – kon­kur­są. Bu­vo at­ren­ka­mi ge­riau­siai su­si­tvar­kę na­mai, jiems bu­vo lie­pia­ma ap­si­žel­din­ti ap­lin­ką, kad pa­ro­dy­tų už­sie­nio sve­čiams, kaip gra­žiai Kel­mė gy­ve­na. Kur­sai suor­ga­ni­zuo­ti pui­kiai.

1988 me­tais Kel­mės kur­suo­se su­ple­vė­sa­vo Lie­tu­vos tris­pal­vė. Tai bu­vo pir­mas ofi­cia­lus vė­lia­vos iš­kė­li­mas Lie­tu­vo­je, ap­len­kęs Šau­lių są­jun­gą ir Są­jū­dį. Ša­lia tris­pal­vės iš­kel­tos dar dvi vė­lia­vos: Kel­mės kur­sų (bal­ta­me fo­ne vaiz­duo­ja­mos kank­lės) ir Ro­mu­vos.

1989 me­tais į Kel­mės kur­sus ver­žė­si 1100 da­ly­vių iš Len­ki­jos Puns­ko kraš­to, Ka­ra­liau­čiaus, JAV ir Ka­na­dos ir iš vi­sos Lie­tu­vos. Jie mie­go­jo ant grin­dų mo­kyk­lo­se, bend­ra­bu­čiuo­se, bet bu­vo prie lie­tu­vy­bės iš­ta­kų.

Et­no­dar­že­lis

– Šiuo me­tu at­si­ra­do ir folk­ro­ko bei šiuo­lai­ki­nių gies­mių sek­ci­jos. Kas­met pa­si­pil­do ir ama­tų sek­ci­jos. Ar tai ne­griau­na pir­mi­nio kur­sų už­ma­ny­mo?

– Nau­jų mal­dų gru­pė – fan­tas­ti­ka. Tai yra nau­jo­ji gy­vo­ji tra­di­ci­ja, ku­rią taip pat tu­ri­me puo­se­lė­ti. Folk­ro­ko sek­ci­ja mes su tė­vu su­gal­vo­jo­me. Pa­ma­nė­me, jog mo­der­nus fok­lo­ras ne­su­ga­dins kur­sų.

Ama­tų sek­ci­jos taip pat pri­va­lo at­si­nau­jin­ti. Vi­sus liau­dies ama­tus žmo­nės tu­ri iš­ban­dy­ti. Pa­vyz­džiui, siu­vi­mo iš li­no me­džia­gos sek­ci­ją aš pa­siū­liau.

– Jūs pa­ti kur­suo­se bu­vo­te įkū­ru­si et­no­dar­že­lį.

– Taip. Nes ma­nau, jog kur­sų ug­ne­lė ir pa­lai­ky­to­jai yra vai­kai. Jie su­ge­ba iš­zyz­ti iš mo­ky­to­jų ir tė­ve­lių, kad bū­tų at­ve­ža­mi. Kel­mės kur­sai ir per­nai, ir šie­met pri­trau­kė daug vai­kų. Ma­nau, kad tam pa­si­tar­na­vo sėk­min­ga „et­no­dar­že­lio“ sek­ci­ja 2013 -2014 me­tais. Jo­je bu­vo vyk­do­ma pla­ti edu­ka­ci­nė veik­la, pa­glo­bo­ja­mi vai­kai, nu­ve­da­mi ir par­ve­da­mi pas tė­vus, pa­gir­do­mi ar­ba­ta poil­sio kam­ba­ry­je, lei­džiant dai­nuo­jan­čioms, au­džian­čioms ar siu­vi­nė­jan­čioms ma­moms at­si­pa­lai­duo­ti.

Pa­tir­ties įgi­jau dirb­da­ma Vo­kie­ti­jo­je su 6 – 10 me­tų mer­gai­tė­mis. Ją pri­tai­kiau kur­suo­se.

Et­no­kul­tū­rai rei­kia ma­siš­ku­mo

– Pas­ta­ruo­ju me­tu da­ly­vių skai­čius kur­suo­se ap­si­ri­bo­ja kiek dau­giau kaip šim­tu žmo­nių. Iš Len­ki­jos, Ru­si­jos, JAV, Ka­na­dos lie­tu­vių at­va­žia­vo ir šiais me­tais. Ta­čiau iš Lie­tu­vos at­va­žiuo­jan­čių­jų ma­žė­ja. Kaip ma­no­te ko­dėl?

– Nep­ri­ta­riu ban­do­mai pa­skleis­ti „jau­kių ir už­da­rų“ kur­sų idė­jai, nes „ no­rint at­gai­vin­ti tau­tą, kad ji ne­nu­mir­tų, bū­ti­nas et­ni­nės kul­tū­ros sklai­dos „ma­siš­ku­mas“. Nep­rik­lau­so­my­bę at­kū­rė­me, bet Tau­ta ir Vals­ty­bė mirš­ta.

Ma­nau, jog kur­suo­se rei­kė­tų kai ką keis­ti. Pa­vyz­džiui, šie­met kank­lių ga­my­bos mo­ky­to­jas M. Dimš­lys pri­si­pa­ži­no, jog jam net 8 lan­ky­to­jai yra per daug. Bū­ti­na mąs­ty­ti apie „at­sar­gi­nį“ mo­ky­to­ją, ir at­sar­gi­nius me­džio ruo­ši­nius.

Šiais me­tais tik 4 da­ly­viai ga­mi­no­si kank­les. Ir to­kiam žmo­nių skai­čiui te­bu­vo pri­tai­ky­ta dar­bo vie­ta. O jei­gu at­vyks vi­sas an­samb­lis, ko­kie 12 žmo­nių, ku­rie bus už­si­brė­žę per kur­sus pa­si­ga­min­ti kank­les, nes taip įsi­vaiz­duo­ja sa­vo to­li­mes­nę folk­lo­ro veik­lą? Ne­gi sa­ky­si­me: „At­leis­ki­te, nė­ra me­džio, nė­ra sta­lų, nė­ra mo­ky­to­jų“?

Juk kur­sai vyks­ta vie­ną kar­tą me­tuo­se, o ana­lo­go Lie­tu­vo­je – nė­ra. To­dėl bū­ti­na pa­lai­ky­ti jų pres­ti­žą ir ly­gį – pa­na­šų kaip 1988-1989 me­tais.

Ki­tą­met vyk­sian­tys ju­bi­lie­ji­niai tris­de­šim­tie­ji kur­sai ga­li pri­trauk­ti ar­ti 500 lan­ky­to­jų.

Kur­sų nau­da – aki­vaiz­di. Kaip yra pa­žy­mė­jęs Kel­mės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Ar­nas Ar­laus­kas, vie­nas „įe­lekt­rin­tas“ kul­tū­ri­nin­kas vė­liau, iš­vy­kęs iš Kel­mės, „įe­lekt­ri­na“ ki­tus 7 žmo­nes.

Ko­kią dar skai­čiuok­lę, ko­kius dar „įro­dy­mus“ apie „pro­jek­to tęs­ti­nu­mą“ ar „nau­dą“ tu­ri­me pa­teik­ti mi­nis­te­ri­jai, kad kur­sai gau­tų rei­kia­mą fi­nan­sa­vi­mą? Jei­gu at­vy­ko 200 žmo­nių, jie pa­skleis ži­nią 1400. Jei­gu at­vyks 1000, bus ap­švies­ti 7000.

An­tai Kė­dai­nių at­sto­vė Auš­ra Gied­rie­nė 2012 me­tais pir­mą kar­tą at­vy­ko į kur­sus. Vė­liau kė­dai­niš­kiai tie­siog štur­ma­vo Kel­mę. Šie­met at­vy­ko net dvi gru­pės. Kė­dai­niuo­se įsteig­tas Ama­tų cent­ras. Lo­re­ta Ste­po­na­vi­čie­nė ga­vo tau­to­dai­li­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą kaip tra­di­ci­nių vy­ti­nių juos­tų py­nė­ja. Juos­tas pi­na net jos 10 me­tų duk­ra, ir ve­da suau­gu­sie­siems edu­ka­ci­jas.

Juos­tų py­ni­mo mo­kė­si mo­te­ris, ku­ri pa­sam­dy­ta nuo rug­sė­jo ves­ti šį už­siė­mi­mą Kau­no tau­ti­nės kul­tū­ros cent­re.

Kel­mės kur­sai ne tik gai­vi­na dva­si­nį pa­vel­dą, bet pa­de­da žmo­nėms ir iš­gy­ven­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

JUOS­TOS: Šie­met Kris­ti­na Apa­na­vi­čiū­tė – Su­li­kie­nė mo­kė­si aus­ti vy­ti­nes juos­tas.

GAI­VI­NI­MAS: Kris­ti­na Apa­na­vi­čiū­tė – Su­li­kie­nė sa­ko, jog et­no­kul­tū­ra pa­de­da iš­sau­go­ti lie­tu­vy­bę, kur žmo­gus be­bū­tų – tė­vy­nė­je ar sve­ti­mo­je ša­ly­je.

LI­NAS: Kris­ti­nos Apa­na­vi­čiū­tės – Su­li­kie­nės vy­ras Al­ber­tas Ama­tų kur­suo­se mo­ko­si pa­si­siū­ti li­no marš­ki­nius.

KANK­LĖS: Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­suo­se la­bai po­pu­lia­ri bu­vo kank­lia­vi­mo sek­ci­ja.

KAU­KĖS: Rad­vi­liš­kie­tis Eu­ge­ni­jus Ar­bu­šaus­kas mo­kė kur­sų da­ly­vius drož­ti kau­kes.