Gėrybių spektaklyje piliečiai negimsta

PI­LIE­TIŠ­KU­MO PAIEŠ­KOS (1)

Gė­ry­bių spek­tak­ly­je pi­lie­čiai ne­gims­ta

So­cia­li­niuo­se tink­luo­se ki­lu­sią va­di­na­mą­ją „ka­la­fio­rų re­vo­liu­ci­ją“ da­lis gy­ven­to­jų pa­lai­kė pi­lie­tiš­ku­mo pro­ver­žiu. Vie­ni tai svei­ki­no, sa­ky­da­mi, kad „lie­tu­viai ne­bė­ra ban­da, ve­da­ma į sker­dyk­lą“, ki­ti kvie­tė boi­ko­tuo­ti pre­ky­bi­nin­kus to­liau, tre­ti puo­lė pirk­ti stai­ga nu­pi­gin­tų pre­kių.

Apie pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę ir ga­li­my­bes jai eg­zis­tuo­ti kal­ba­mės su Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Po­li­ti­kos moks­lų ir dip­lo­ma­ti­jos fa­kul­te­to So­cia­li­nės ir po­li­ti­nės teo­ri­jos ka­ted­ros ve­dė­ju, pro­fe­so­riu­mi, fi­lo­so­fu Gin­tau­tu MA­ŽEI­KIU.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Tik gė­ry­bių pa­skirs­ty­mas – ir nie­ko dau­giau

– Jums la­bai ne­pa­tin­ka „ka­la­fio­rų re­vo­liu­ci­jos“ pa­va­di­ni­mas. Ar tai, kas ki­lo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se dėl di­de­lių kai­nų, o val­džia bu­vo pri­vers­ta aiš­kin­ti žmo­nėms, kas ir ko­dėl brangs­ta, ga­li­ma va­din­ti pi­lie­tiš­ku­mo ap­raiš­ka ar pi­lie­ti­ne po­zi­ci­ja Lie­tu­vo­je?

– Daž­niau­siai Lie­tu­vo­je žmo­nės su­si­rū­pi­nę dėl jiems priim­ti­nų, ma­to­mų gė­ry­bių pa­skirs­ty­mo. Pag­rin­di­niai konf­lik­tai Lie­tu­vo­je bū­tent ir vyks­ta dėl gė­ry­bių pa­skirs­ty­mo ar per­skirs­ty­mo.

Daž­niau­siai po­pu­lis­ti­niais tiks­lais yra nau­do­ja­ma­si šū­kiais, ro­dan­čiais, kad gė­ry­bės pa­skirs­to­mos ar per­skirs­to­mos ne­tei­sin­gai. To­kie šū­kiai ta­po po­pu­lia­rūs dvi­de­šim­to­jo am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je ir vis dar kar­to­ja­si mū­sų die­no­mis bei vei­kia ma­ses.

Vie­nas iš bū­dų suaud­rin­ti ma­ses yra kal­bė­ti apie kai­nas.

Nai­vu­mas ši­to­kio po­kal­bio yra toks, kad pre­ky­bos cent­rai vi­sa­da ga­li per­skirs­ty­ti dar pi­giau. To­dėl vi­sas tas pi­lie­ti­nis va­jus iš kar­to ir tie­sio­giai nu­per­ka­mas pre­ky­bos cent­rų, kai tik jie pa­siū­lo pi­ges­nes pre­kes ar­ba tai, ką aš va­di­nu, – pa­da­ro pre­kių pa­skirs­ty­mą la­biau priei­na­mą ir priim­ti­ną.

Ne kri­tiš­kas pi­lie­tiš­ku­mas, o var­to­to­jiš­kas siau­tė­ji­mas

– Tu­ri­te ome­ny­je pre­ky­bos cent­rų ig­no­ra­vi­mą tris die­nas, o ket­vir­tą­ją – ak­ci­nių pre­kių len­ty­nų štur­mą?

– Taip. Tu­rint ome­ny­je, kad tai yra ne tiek kri­tiš­kas pi­lie­tiš­ku­mas, kiek var­to­to­jiš­kas siau­tė­ji­mas.

To­dėl to­kia var­to­to­jiš­ko siau­tė­ji­mo vi­suo­me­nė ga­li bal­suo­ti be­veik vi­sa­da, be­veik už bet ką, kai tik­tai bus pa­siū­lo­mos nau­jos gė­ry­bių pa­skirs­ty­mo ir priei­na­mu­mo są­ly­gos.

Daž­niau­siai tai tė­ra tik spek­tak­liai, ku­rie yra pla­ti­na­mi ir skirs­to­mi žmo­nėms. Ir kai tik žmo­nės įta­ria, kad spek­tak­lis ne­tin­ka­mai iš­pla­tin­tas, jį tuoj pat pla­ti­na iš nau­jo.

Tu­rint ome­ny­je, kad šiuo­lai­ki­nės in­dust­ri­jos tu­ri di­džiu­lę per­tek­li­nę ga­my­bą ir per­vir­šį, – vi­sa­da ga­li bū­ti de­monst­ruo­ja­mos do­va­no­ji­mo ak­ci­jos. To­dėl vi­suo­me­nė, ku­ri nė­ra at­spa­ri to­kiai pa­skirs­ty­mo ir do­va­no­ji­mo, nuo­la­ti­nio per­vir­šio lo­gi­kai, nė­ra at­spa­ri ir spek­tak­liš­kai ma­ni­pu­lia­ci­jai.

To­kia vi­suo­me­nė pra­ktiš­kai pra­ran­da sa­vo pi­lie­ti­nę au­to­no­mi­ją. Dau­gu­ma Lie­tu­vos žmo­nių ir yra pra­ra­dę sa­vo pi­lie­ti­nę au­to­no­mi­ją.

Že­miau­sias kri­ti­nio mąs­ty­mo ly­gis

– Kas tą pi­lie­ti­nę au­to­no­mi­ją Lie­tu­vos žmo­nėms ga­lė­tų su­grą­žin­ti? Kaip ją su­si­grą­žin­ti ir gy­ven­ti pa­gal pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės prin­ci­pus?

– Yra vie­na nuo­lat kar­to­ja­ma uto­pi­ja (nors tai nė­ra vien tik uto­pi­ja ir pro­jek­tas), kad tam tik­ras švie­ti­mas ir tam tik­ras kri­ti­nis mąs­ty­mas, po­li­ti­nis kri­ti­nis mąs­ty­mas yra bū­das, prie­mo­nė pa­si­prie­šin­ti to­kiai gė­ry­bių pa­skirs­ty­mo spek­tak­lio ma­ni­pu­lia­ci­jai.

Rei­kia ban­dy­ti kur­ti ki­to­kius – au­to­no­mi­nius gy­ve­ni­mus, ma­žiau pri­klau­so­mus nuo ma­ni­pu­lia­ci­jos, bet tai yra priei­na­ma tik ma­žai Lie­tu­vos žmo­nių gru­pei.

Ge­riau­sias pa­vyz­dys vi­sos „ka­la­fio­rų is­to­ri­jos“ – kai vi­suo­me­nė bu­vo pa­kvies­ta boi­ko­tuo­ti pre­ky­bos cent­rus, o pre­ky­bos cent­rai pa­da­rė nuo­lai­das po ke­lias­de­šimt pro­cen­tų ir mi­nios žmo­nių tuoj pat plū­do pirk­ti. Pri­si­me­nant, kad mes taip pat sto­jo­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą: kai vy­ko re­fe­ren­du­mas dėl sto­ji­mo į ES, pre­ky­bos cent­rai iš­gel­bė­jo re­fe­ren­du­mą ly­giai taip pat pre­kiau­da­mi pi­giai alu­mi ir skal­bi­mo mil­te­liais.

Ši ba­na­lu­mo ir že­miau­sio kri­ti­nio mąs­ty­mo ly­gio tra­di­ci­ja tę­sia­si ir da­bar.

Švie­ti­mas ga­lė­tų iš­gel­bė­ti, bet neiš­gel­bės?

– Išei­ties nė­ra?

– Pir­mo­ji prie­mo­nė, ku­ri ga­lė­tų pa­dė­ti prie­šin­tis to­kioms ten­den­ci­joms – švie­ti­mas. Bet švie­ti­mas, ko­kį mes tu­ri­me Lie­tu­vo­je, – inst­ru­men­ti­nis, vieš­pa­tau­jan­tis, hie­rar­chi­nis, su­sve­ti­min­tas, kai be­veik vis­ką le­mia tes­tai, nuo­la­tos kont­ro­liuo­ja­mas – tai ne tas švie­ti­mas, ku­ris pa­ska­tin­tų au­to­no­mi­nį mąs­ty­mą.

Ta­da vie­nin­te­liu lais­vės ga­ran­tu ir tam­pa rin­ka su jos kon­ku­ren­ci­ja. Tai yra – ti­ki­ma­si, kad ne­bus vie­no ma­ni­pu­liuo­to­jo, o jų bus daug. Ka­dan­gi mu­mis ma­ni­pu­liuos dau­ge­lis, yra ti­ki­my­bė, kad nė vie­nas iš jų mū­sų neuž­val­dys. To­dėl rin­ka ir tam­pa ne­są­mo­nin­gų pi­lie­čių sa­vi­gy­nos prie­mo­ne.

– Iš­si­la­vi­nu­sios vi­suo­me­nės at­sto­vais po­li­ti­ko­je bu­vo lai­ko­mos li­be­ra­lio­sios jė­gos. Ar pa­sta­rų­jų die­nų ga­li­mai ko­rup­ci­niai įvy­kiai ne­pa­ro­dė, kad jau­ni, iš­si­la­vi­nę žmo­nės – ne ma­žiau go­dūs už so­vie­ti­nę no­menk­la­tū­rą?

– Lie­tu­vos švie­ti­mas iš tie­sų ne­lei­džia mums pa­si­gir­ti pi­lie­ti­niu są­mo­nin­gu­mu. Ki­ta ver­tus, ki­tų pa­gal­bi­nin­kų, be švie­ti­mo, ne­tu­ri­me. Ki­ti pa­gal­bi­nin­kai ga­lė­tų bū­ti ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, vi­suo­me­ni­niai ju­dė­ji­mai. Ta­čiau jie pa­pras­tai yra silp­ni ar­ba per­ne­lyg ne­są­mo­nin­gi, ne­la­bai su­pran­tan­tys su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria. Ir kai tik jie ban­do or­ga­ni­zuo­ti ko­kias nors pi­lie­ti­nes ak­ci­jas, tai rin­ka ar­ba val­džios kont­ro­lė, ar­ba te­le­vi­zi­ja tuoj pat juos už­go­žia ir jo­kių jų ini­cia­ty­vų žmo­nės ne­pa­lai­ko, to­dėl kad mi­nė­tas gė­ry­bių pa­skirs­ty­mo spek­tak­lis do­mi­nuo­ja vi­sur.

Šiuo at­ve­ju sa­ky­ti, kad iš­si­la­vi­nęs jau­ni­mas mus iš­gel­bės, tai tas pa­ts, kas sa­ky­ti, kad ši hie­rar­chi­nė ir hi­per­kont­ro­liuo­ja­ma švie­ti­mo sis­te­ma ką nors iš­gel­bės. Ži­no­ma, kad nie­ko ji neiš­gel­bės, ir nie­kuo ne­pa­dės. Ir ta bū­se­na rin­kos ak­la­vie­tė­je tę­sis pa­kan­ka­mai il­gai. Aiš­ku, mes ga­li­me mo­ra­li­zuo­ti ir sa­ky­ti, kad bū­ti­nas eti­nis mo­ky­ma­sis, kad bū­ti­nas kri­ti­nis mąs­ty­mas, ta­čiau tai toks ma­žas laip­te­lis, ku­ris mū­sų ne­beiš­gel­bės.

– Mū­sų pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės jau nie­kas ne­beiš­gel­bės?

– Taip mes ir ka­pa­no­si­mės, kol pa­siek­si­me di­džiau­sią iš ga­li­mų kri­zių.

Vie­nas iš mū­sų nuo­la­ti­nio silp­nė­ji­mo simp­to­mų – tai de­mog­ra­fi­nės ten­den­ci­jos, ku­rios yra di­džiau­sias iš­šū­kis: kai ge­riau­si gim­na­zi­jos mo­ki­niai ar­ba ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gę žmo­nės to­les­nes stu­di­jas ar dar­bus ren­ka­si bū­ti­nai už­sie­ny­je. Iš­va­žia­vi­mas ro­do la­bai di­de­lį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Bet tai vei­kiau ne są­mo­nin­gas ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, nes iš­vyks­tan­tys ne­la­bai ir ieš­ko, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis ga­lė­tų spręs­ti pro­ble­mas ir nu­va­žia­vę į už­sie­nį pa­kliū­va į tas pa­čias gė­ry­bių spek­tak­lio pa­skirs­ty­mo pink­les. Tik ten ge­ro­vės vi­suo­me­nė tru­pu­tį aukš­tes­nė.

Ne­no­riu su­teik­ti ma­sėms op­ti­miz­mo, ne­ma­tau ma­sėms jo­kios išei­ties. Ta­čiau pa­vie­nės žmo­nių gru­pės, pa­vie­niai ak­ty­vis­tai, ži­no­ma, ga­li kur­ti sa­vo au­to­no­mi­nes gru­pes ir ban­dy­ti gy­ven­ti ki­taip. Tai bus tei­sin­gas pa­si­rin­ki­mas.

Pre­ky­ba „pi­lie­tiš­ku­mu“ ir Mai­da­no ba­ri­ka­do­se

– Esa­te ir vie­nas iš bu­vu­sio Mai­da­no pa­lai­ky­mo ak­ty­vis­tų. Į lie­tu­vius uk­rai­nie­čiai, pro­tes­ta­vę Mai­da­ne, žiū­rė­jo taip, lyg lie­tu­viai juos ga­lė­tų pa­mo­ky­ti pi­lie­tiš­ku­mo, de­mok­ra­ti­jos. Kaip ver­ti­na­te tai šian­dien?

– Ka­dan­gi pa­ts ku­rį lai­ką sto­vė­jau Mai­da­no ba­ri­ka­do­se, tai tas lie­tu­vių šne­kė­ji­mas, kad mes pa­lai­ko­me Uk­rai­ną, bu­vo taip pat dau­giau spek­tak­lis ant sce­nos, nei ba­ri­ka­do­se, kur lie­tu­vių te­bu­vo vie­ne­tai.

At­va­žiuo­da­vo į Mai­da­ną po­li­ti­kai, bet tik tam, kad už­lip­tų trum­pam ant di­džio­sios sce­nos, su­bliz­gė­tų ir tuoj pat su­rin­kę nuo­trau­kas ir di­vi­den­dus nuo tų nuo­trau­kų, grįž­tų į Lie­tu­vą skelb­tis, ko­kie jie yra ko­vo­to­jai už lais­vę.

Šis vir­tu­vi­nis ar­ba te­le­vi­zi­nis pi­lie­tiš­ku­mas ne­la­bai kuo ski­ria­si nuo da­bar­ti­nių pre­ky­bos cent­rų „pi­lie­tiš­ku­mo“. Tai tas pa­ts vaiz­do pa­skirs­ty­mas ir pre­kia­vi­mas vaiz­du, o ne pi­lie­tiš­ku­mas.

Ži­no­ma, ma­žos žmo­nių gru­pės bu­vo ak­ty­vios ir pa­lai­kė Mai­da­ną rea­liai.

Ta­čiau, kaip jau sa­kiau, tik ma­žos žmo­nių gru­pės dar ga­li kaž­ką nu­veik­ti, ban­dy­ti nors tru­pu­tį keis­ti si­tua­ci­ją. Bet ma­ny­ti, kad vi­sa ma­sė žmo­nių kaip nors pa­si­keis, tai bū­tų vi­siš­ka uto­pi­ja, o ne kri­tiš­kas spren­di­mas.

Re­dak­ci­jos nuo­tr.

Ge­di­mi­no SA­VIC­KIO (EL­TA) nuo­tr.

MA­NI­PU­LIA­CI­JA: Pro­fe­so­riaus Gin­tau­to Ma­žei­kio tei­gi­mu, ma­sė­mis yra ma­ni­pu­liuo­ja­ma, joms ren­gia­mi gė­ry­bių per­skirs­ty­mo spek­tak­liai, ku­riuos jie prii­ma už tik­ro­vę.

DA­LY­VA­VI­MAS: Pro­fe­so­rius Gin­tau­tas Ma­žei­kis pa­ts yra da­ly­va­vęs ar ren­gęs ne vie­ną pi­lie­ti­nę ak­ci­ją. Vie­na to­kių – kai Šiau­lių švie­suo­me­nė bu­vo su­si­rin­ku­si pa­sa­ky­ti aiš­kaus „ne“ dėl Šiau­lių am­fi­teat­ro per­da­vi­mo pri­va­čiam vers­lui pe­ri­mant jį iš vi­suo­me­nės. Ak­ci­ja pa­vy­ko – am­fi­teat­ras li­ko vi­suo­me­nei, bet pro­fe­so­rius ne­tru­kus iš­si­kė­lė iš Šiau­lių.