Idėją verslui gali padiktuoti net… moliūgai

Linos RUDNICKIENĖS nuotr.
Ša­rū­nė Vai­te­kū­nė iš tų veik­lių mo­te­rų, ku­rios ne de­juo­ja, o ima ir dir­ba
Vers­li­nin­kė sa­ko, kad da­bar ty­ri­nė­ja pa­žįs­ta­mų ir drau­gų sko­nius bei reak­ci­ją – ga­li bū­ti, kad ne­to­li­mo­je atei­ty­je dar­žo ka­ra­lius taps dar vie­no Ša­rū­nės vers­lo pa­grin­du.

Sau­gė­lau­kio kai­me gy­ve­nan­ti Ša­rū­nė Vai­te­kū­nė vi­sa­da bu­vo žin­gei­di ir apie ryt­die­ną mąs­tan­ti mo­te­ris. Vie­ni jo­niš­kie­čiai ją pa­žįs­ta kaip bu­vu­sią ban­ko dar­buo­to­ją, ki­ti – kaip dai­lės mo­ky­to­ją, o prieš ket­ve­rius me­tus mo­te­ris sta­čia gal­va nė­rė į gro­žio vers­lą. Įkū­rė gro­žio sa­lo­ną, pa­ti iš­mo­ko ma­sa­žuo­to­jos ama­to, bet net pa­ti abe­jo­jo, ar pa­vyks iš­si­lai­ky­ti. Lai­kas pa­ro­dė, kad jos „Gro­žio bi­tės“ da­bar rim­tos kon­ku­ren­tės dau­ge­liui pa­na­šia veik­la už­sii­man­tiems vers­li­nin­kams.

Jo­niš­kio vers­li­nin­kų aso­cia­ci­ja, bend­ra­dar­biau­da­ma su Jo­niš­kio tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cent­ru, tu­ri gra­žią tra­di­ci­ją skelb­ti Jo­niš­kio kraš­to vers­lo idė­jų kon­kur­są, taip ska­tin­da­ma jau­nų ra­jo­no žmo­nių vers­lu­mą. Jo­niš­kio vers­li­nin­kų aso­cia­ci­jos ak­ty­via na­re, pri­si­dė­ju­sia prie to­kio kon­kur­so ren­gi­mo, bu­vo ir Ša­rū­nė Vai­te­kū­nė.

Prieš ke­lis me­tus vie­na iš ra­jo­no moks­lei­vių pa­siū­ly­tų idė­jų bu­vo im­tis mais­to ga­my­bos iš… mo­liū­gų, tei­sin­giau – ga­min­ti sal­dai­nius. Kon­kur­sas ėjo praė­jo, idė­jos au­to­rė pel­nė pi­ni­gi­nį pri­zą, me­tai bė­go nu­bė­go, o pa­siū­ly­ta idė­ja taip ir liko… Ša­rū­nė Vai­te­kū­nė, vi­sa­da sa­vo dar­že kiek­vie­nais me­tais už­siau­gi­nan­ti po ke­lis mo­liū­gus, ku­riuos nau­do­jo šei­mos sta­lui – ko­šėms, sriu­boms, šie­met nu­ta­rė mo­liū­gy­ną pra­plės­ti iki 6 arų. Šį ru­de­nį ka­ra­liš­kų­jų mo­liū­gų priau­go tiek, kad vy­rui Ju­liui te­ko juos iš lau­ko į kie­mą par­ga­ben­ti ke­tu­rio­se prie­ka­bo­se. Nuo rug­sė­jo ant­ros sa­vai­tės veik­li mo­te­ris vers­li­nin­kė su­ka­si taip, kad no­ri ne­no­ri, bet tu­ri ras­ti lai­ko sal­dai­nių iš mo­liū­gų ga­my­bai, o ne­se­niai iš­spau­dė ir pir­mą­jį na­tū­ra­lų mo­liū­gų sėk­lų alie­jų.

Vai­te­kū­nai ir mo­liū­gų sal­dai­niai – neats­ki­ria­mi

– Mo­liū­go sal­dai­nius na­muo­se ga­mi­nu jau ne pir­mus me­tus. Ga­liu sa­ky­ti, kad esu įval­džiu­si šią tech­no­lo­gi­ją – ži­nau, kiek lai­ko rei­kia šiau­de­liais pjaus­ty­tą mo­liū­gą kai­tin­ti, kiek cuk­raus nau­do­ti, kad tie sal­dai­niu­kai bū­tų gra­žūs, ne­su­ti­žę. Mū­sų sū­nai­tė­liai la­bai mėgs­ta tiek mo­liū­go sal­dai­nius, tiek mo­liū­go sriu­bą, – at­vi­rau­ja vers­li­nin­kė. – Tai ko­dėl ne­pa­ban­džius di­des­niais kie­kiais? Juk su šei­ma ei­nam pas drau­gus, va­žiuo­jam pas gi­mi­nes, lan­ko­mės vai­kų mo­kyk­lo­je, ne­for­ma­laus ug­dy­mo įstai­go­se, tai vi­sa­da ne­šie­si, ve­žie­si ar sal­dai­nių, ar sau­sai­nių. Tai, gal­vo­ju, kam vež­tis lauk­tu­vių pirk­ti­nių pro­duk­tų, jei ga­li na­mi­nių? Už­tat šį pa­va­sa­rį mo­liū­gų lau­ką iš­plė­čiau iki 6 arų, – apie dar­žo­vę, ku­ri už­ka­ria­vo Vai­te­kū­nų vir­tu­vę, pa­sa­ko­ja Ša­rū­nė.

Tie­sa, pir­mie­ji mo­liū­gų dai­ge­liai, vos pa­žvel­gę į kait­rius pa­va­sa­ri­nės sau­lės spin­du­lius, per­si­gal­vo­jo ir at­gal į že­mę su­lin­do. Ša­rū­nė neį­si­vaiz­duo­ja, kas nu­ti­ko, tad ge­gu­žės ant­ro­je pu­sė­je mo­liū­gus sė­jo iš nau­jo. Mo­te­ris juo­kia­si, kad ji iš vi­sų Jo­niš­kio sėk­lų par­duo­tu­vių vi­są mo­liū­gų sėk­lą su­si­šla­vė.

Ne vie­ne­rius me­tus oran­ži­nius dar­žo ka­muo­lius au­gi­nan­ti mo­te­ris tei­gia, kad jau sa­vo kai­liu iš­ban­dė, kad nei svies­ti­niai, nei ža­lie­ji dar­žo mo­liū­gai sal­dai­niams ga­min­ti vi­sai ne­tin­ka – išei­ga ne ta. Tad sa­vo, kaip dar­ži­nin­kės, ieš­ko­ji­muo­se at­ra­do vie­ną vie­nin­te­lę mėgs­ta­mą veis­lę, ku­riai iš­ti­ki­ma jau ne vie­ne­rius me­tus.

Mo­liū­go sal­dai­nių ga­my­bos re­cep­tą Ša­rū­nė nuo­lat to­bu­li­na ir ste­bi re­zul­ta­tą. Mo­te­ris at­vi­ra: sal­dai­nių ko­ky­bei įta­kos tu­ri ir vi­ri­mo lai­kas, ir net su­pjaus­ty­to mo­liū­go ku­be­lių ar šiau­de­lių dy­dis. Nors pa­sta­ruo­ju me­tu sal­dai­niams pa­ruoš­ti nau­do­ja­mas cuk­rus, ta­čiau ki­tą­met mo­te­ris ža­da pa­ga­min­ti jų ir be cuk­raus – gar­din­ti tik obuo­lių sul­ti­mis. Eks­pe­ri­men­tams ši dar­žo­vė tik­rai la­bai pa­lan­ki.

Iš 4 ki­log­ra­mų pjaus­ty­to ža­lio mo­liū­go, veik­lios mo­ters pa­skai­čia­vi­mu, išei­na pa­ga­min­ti iki 1,5 kg sal­dai­nių. Tad nuo rug­sė­jo pra­džios iki ki­tų me­tų pa­sku­ti­nio žie­mos mė­ne­sio už­siė­mi­mų ne­sto­ko­jan­čiai mo­te­riai sa­vo na­mų vir­tu­vė­je dar­bo per akis.

Iš­ga­vo pir­muo­sius „juo­do­jo auk­so“ la­šus

Mo­liū­gai įpa­rei­go­ja kel­tis anks­ti. 6 va­lan­dą ry­to mo­te­ris jau su­kio­ja­si apie puo­dus – lu­pa, pjaus­to, kre­čia, kai­ti­na, pils­to. Po to ža­di­na sa­vo ber­niu­kus, ruo­šia pus­ry­čius, sku­ba su jais į mies­tą. Pa­li­ku­si vai­kus mo­kyk­lo­je, už­su­ka į sa­vo gro­žio sa­lo­ną, su­si­tvar­kiu­si dar­bo rei­ka­lus vėl sku­ba na­mo – rei­kia ste­bė­ti, kaip vyks­ta sal­dai­nių džiū­vi­mo pro­ce­sas. Su­ve­žus na­mo vi­są mo­liū­gų der­lių, iš vir­tu­vės mo­te­ris išei­na vė­ly­vą va­ka­rą.

Ta­čiau Ša­rū­nė to­kiu užim­tu­mu vi­sai ne­si­skun­džia. Prie­šin­gai, jai įdo­mus oran­ži­nis eks­pe­ri­men­tas. Dar dau­giau – šie­met tuo sa­vo užim­tu­mu dar la­biau pa­si­rū­pi­no.

– Gai­la bū­da­vo iš­mes­ti mo­liū­gų sėk­las. Ban­džiau džio­vin­ti, ta­čiau na­mų są­ly­go­mis džio­vin­tų nuo lukš­to bran­duo­liai sun­kiai at­si­ski­ria. O iš­mes­ti gai­la. Esu daug skai­čiu­si, kiek to­se mo­liū­go sėk­lo­se yra gė­rio. Tad šie­met, kad nie­kas ne­nuei­tų per­niek, įsi­gi­jau pre­są alie­jui spaus­ti. Per die­ną ap­do­ro­ju 1,5–2 mo­liū­gus. O iš tri­jų mo­liū­gų su­rink­tų sėk­lų vi­du­ti­niš­kai pa­vy­ko iš­spaus­ti 100 ml vi­siš­kai na­tū­ra­laus, ter­miš­kai neap­do­ro­to alie­jaus, – pa­sa­ko­ja Ša­rū­nė.

Mo­te­ris jau ži­no, kaip pa­tik­rin­ti, ar alie­jus tik­rai tin­ka­mas var­to­ti mais­tui ar kos­me­ti­kai. Į skaid­raus stik­lo stik­li­nę te­rei­kia įpil­ti alie­jaus ir jį ap­švies­ti ži­bin­tu­vė­liu – tin­ka­mas var­to­ti alie­jus to­je švie­so­je tu­ri įgau­ti ru­bi­no spal­vą. Ir prie­šin­gai – jei ap­švies­tas alie­jus at­ro­do ža­lias ar ru­das, tai reiš­kia ne­ko­ky­biš­ką pro­duk­tą. Ša­rū­nė, kiek kar­tų alie­jų spau­dė ir kiek kar­tų jo ko­ky­bę be­tik­ri­no – vi­sas jis švie­tė sod­raus bur­gun­diš­ko vy­no spal­va. „Ki­taip ne­ga­li bū­ti, nes tai ran­kų dar­bo pro­duk­tas, be jo­kių sin­te­ti­nių ar che­mi­nių prie­dų“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris, nuo­sa­vos ga­my­bos mo­liū­gų alie­jų nau­do­jan­ti sa­vo vir­tu­vė­je – juo gar­di­na ko­šes, sriu­bas, troš­ki­nius, mo­liū­gų alie­jaus įma­sa­žuo­ja į gal­vos odą. Ša­rū­nės bi­čiu­lės jau pa­tik­ri­no, kad mo­liū­gų na­tū­ra­lus alie­jus la­bai tin­ka­mas sau­sai vei­do odai puo­se­lė­ti, stri­joms nai­kin­ti. Pa­ti mo­liū­gų au­gin­to­ja sa­vo gro­žiu ir­gi rū­pi­na­si mo­liū­gų sėk­lų alie­ju­mi, ku­ria­me gau­su ne­pa­kei­čia­mų­jų rie­ba­lų rūgš­čių, minkš­ti­na odą, pa­de­da at­kur­ti jo rie­ba­li­nį bar­je­rą ir su­stip­ri­na ap­sau­gi­nes odos funk­ci­jas, ska­ti­na ląs­te­lių at­si­nau­ji­ni­mą, di­di­na odos elas­tin­gu­mą, o ja­me esan­tys vi­ta­mi­no E iš­tek­liai pa­de­da ati­to­lin­ti se­nė­ji­mo pro­ce­sus, ge­ri­na odos iš­vaiz­dą ir spal­vą, už­ker­ta ke­lią smul­kioms raukš­le­lėms su­si­da­ry­ti.

Mo­liū­go alie­jaus jau nau­do­ja ir Ša­rū­nės vy­ras Ju­lius. O Vai­te­kū­nų sū­nūs, in­ten­sy­viai be­si­mo­kan­tys mo­kyk­lo­je, mo­liū­go alie­jaus nau­da ir­gi įti­kė­ję, tad mie­lai kiek­vie­ną ry­tą prie pus­ry­čių sta­lo pai­ma mo­liū­go sėk­lų alie­jaus, ma­mos su­pils­ty­to į kap­su­les – tai rū­pes­tin­ga ma­ma pra­tur­ti­na sa­vo sū­nų die­nos ra­cio­ną, nes šis alie­jus au­gan­čių jos sū­nų or­ga­niz­mą ap­rū­pi­na vi­sais bū­ti­niau­siais vi­ta­mi­nais. Šal­to spau­di­mo mo­liū­gų sėk­lų alie­jus yra tur­tin­gas vi­ta­mi­nų A, D, E, įvai­rių mi­ne­ra­lų (cin­ko, kal­cio, fos­fo­ro ir kt.), bio­lo­giš­kai ak­ty­vių me­džia­gų, fi­tos­te­ro­lių. Ja­me la­bai gau­su žmo­gui ne­pa­kei­čia­mų ne­so­čių­jų rie­ba­lų rūgš­čių – li­no­lio (Ome­ga 6) ir olei­no (Ome­ga 9), ku­rio žmo­gaus or­ga­niz­mas pa­pras­čiau­siai jų ne­ga­mi­na.

In­ves­ti­ci­ja į svei­ka­tą

Mo­liū­gų sėk­lų alie­jų nuo se­no žmo­nės yra pra­mi­nę juo­duo­ju auk­su, no­rė­da­mi pa­brėž­ti jo uni­ka­lu­mą ir ver­tę. Iš tie­sų nie­kas ne­si­gin­či­ja – nei me­di­kai, nei svei­kuo­liai, kad bū­tent šal­tai spaus­tas mo­liū­gų alie­jus yra svei­ka­tos „bom­ba“. Jį į sa­vo ra­cio­ną įtrau­kę žmo­nės ge­ri­na sa­vo šir­dies veik­lą ir krau­jo­ta­ką, ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kie­kį, stip­ri­na inks­tų ir šla­pi­mo pūs­lės funk­ci­jas. Nuo se­no­vės mo­liū­gų alie­jus gar­bi­na­mas ir už ki­to­kias ge­rą­sias sa­vy­bes: prie­šuž­de­gi­mi­nį po­vei­kį, kau­lų stip­ri­ni­mą bei ge­bė­ji­mą ko­re­guo­ti pa­žeis­tą hor­mo­nų pu­siaus­vy­rą.

Ša­rū­nė Vai­te­kū­nė iš tų mo­te­rų, ku­riai rū­pi šei­ma, jos svei­ka­ta, tad ne­svars­ty­da­ma – ap­si­mo­ka ar ne – įsi­gi­jo šal­to spau­di­mo bui­ti­nį alie­jaus pre­są. Ža­lia­vos, iš ko spaus­ti, ji tu­ri so­čiai. Tai kam pirk­ti mo­liū­gų alie­jų vi­sai šei­mai yra bran­gu. Tad Ša­rū­nė ra­do išei­ti: nuo šio ru­dens pa­ti na­mų są­ly­go­mis, įdė­da­ma ne­ma­žai ran­kų dar­bo, sa­vo reik­mėms iš eko­lo­giš­kai au­gin­tos ža­lia­vos, tik­rai na­tū­ra­laus ir ko­ky­biš­ko „juo­do­jo auk­so“ jau tu­ri. Daug jo ne­spau­džia, nes vi­siš­kai na­tū­ra­lus pro­duk­tas tin­ka var­to­ti tik ke­lias sa­vai­tes. Kai pre­sas po ran­ka, mo­te­ris bet ka­da pa­si­ren­gu­si pa­pil­dy­ti tu­ri­mas at­sar­gas.