IŠ SEIMO NARIO PRIIMAMOJO. Gy­ve­ni­mus jau­kian­tys įsta­ty­mai

IŠ SEIMO NARIO PRIIMAMOJO. Gy­ve­ni­mus jau­kian­tys įsta­ty­mai

Pas­ta­ruo­ju me­tu daug žmo­nių skam­bi­na, krei­pia­si per so­cia­li­nius tink­lus, atei­na pa­si­guos­ti į prii­ma­mą­jį dėl nuo šių me­tų pra­džios įsi­ga­lio­ju­sios Ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­tai­sos, ku­ri nu­ma­to, jog kas­met tu­rės bū­ti per­žiū­ri­ma ne­veiks­niais teis­mo pri­pa­žin­tų as­me­nų būk­lė. Pap­ras­ta kal­ba sa­kant, sep­ty­nių tūks­tan­čių as­me­nų, ku­riuos teis­mas yra pri­pa­ži­nęs ne­veiks­niais, šei­mos na­riai ar glo­bė­jai pri­va­lės per me­tus kreip­tis į teis­mą, kad as­muo bū­tų pri­pa­žin­tas ne­veiks­niu. Kiek­vie­nas ga­li­me ne­sun­kiai įsi­vaiz­duo­ti, kaip gy­ve­na šei­ma, ku­ri tu­ri nuo vai­kys­tės ne­veiks­nų vai­ką ar sun­kia pro­to li­ga su­si­rgu­sį se­ną žmo­gų. Nau­jo­ji tvar­ka ga­lio­ja ir to­kiems, ne­ter­mi­nuo­tą ne­veiks­nu­mą tu­rin­tiems as­me­nims.

Ar už­ten­ka pa­si­tei­sin­ti, kad taip gi­na­mos žmo­gaus tei­sės, kad no­ri­ma ko­vo­ti su pikt­nau­džiau­jan­čiais gi­mi­nai­čiais, ku­rie pri­pa­žįs­ta as­me­nį ne­veiks­niu ir už­gro­bia, pa­si­sa­vin­da­mi jo tur­tą? Taip, to­kių at­ve­jų tik­rai yra. Bet kuo kal­ti žmo­nės, ku­rių na­muo­se ir taip ap­si­lan­kė ne­lai­mė, ku­rie kant­riai ne­ša sa­vo sun­kią gy­ve­ni­mo naš­tą? Jie ma­no, kad taip tik dar kar­tą pa­si­ty­čio­ja­ma iš jų, jų skaus­mo ir bė­dos.

Ši įsta­ty­mo re­dak­ci­ja pri­dės ge­ro­kai dar­bo ir sa­vi­val­dy­bėms, vėl už­suks ne­si­bai­gian­tį po­pie­rių ir bū­ti­nų raš­tų ra­tą.

Žmo­nių skun­dai, jų iš­sa­ky­tos nuo­skau­dos pa­stū­mė­jo ma­ne ieš­ko­ti at­sa­ky­mo – ko­dėl nau­ji rei­ka­la­vi­mai tai­ko­mi vi­siems be išim­ties? Ar ne­ga­li­ma iš­skir­ti ri­zi­kin­gas si­tua­ci­jas, kuo­met ga­li­mas pikt­nau­džia­vi­mas ar­ti­mo­jo sveik­tos būk­le? Iš tri­jų mi­nis­te­ri­jų gau­ti at­sa­ky­mai ne­nu­džiu­gi­no. Ci­tuo­ja­ma Jung­ti­nių Tau­tų Neį­ga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­ja, sa­ko­ma, kad pri­va­lo bū­ti pai­so­ma as­mens tei­sių, va­lios ir pa­gei­da­vi­mų. Ir, ži­no­ma, tra­di­ci­nis, mū­sų žmo­nėms taip įgri­sęs pa­si­tei­si­ni­mas, kad pa­kei­ti­mai priim­ti re­mian­tis Jung­ti­nių Tau­tų Kon­ven­ci­jos nuo­sta­to­mis, nes Lie­tu­va šią Kon­ven­ci­ją ir su ja su­si­ju­sius do­ku­men­tus ra­ti­fi­ka­vo dar 2010 me­tais. Lie­tu­va iš Jung­ti­nių Tau­tų ga­vo daug prie­kaiš­tų dėl blo­go po­žiū­rio į neį­ga­liuo­sius, dėl jų tei­sių, dėl pa­gal­bos jiems, ta­čiau ne­nu­vei­kė nie­ko rea­laus, kad gy­ve­ni­mo smū­gius pa­ty­rę žmo­nės jaus­tų pa­gal­bą ir rū­pes­tį.

Sa­vo krei­pi­me­si pra­šiau ras­ti ga­li­my­bių tei­sės ak­tuo­se iš­skir­ti tam tik­ras neį­ga­lių­jų gru­pes, ku­rių ne­veiks­nu­mo ne­rei­kė­tų pe­rio­diš­kai per­žiū­rė­ti. At­sa­ky­me tei­gia­ma: „..pa­žy­mė­ti­na, kad toks iš­sky­ri­mas ga­li­mai pa­žeis­tų as­me­nų ly­gia­tei­siš­ku­mo ir ne­disk­ri­mi­na­vi­mo prin­ci­pus“. O kaip svei­kie­ji? Ko­kias tei­ses tu­ri jie, glo­bo­da­mi ir rū­pin­da­mie­si ne­veiks­niais sa­vo ar­ti­mai­siais? Jiems da­bar su­teik­ta nau­ja tei­sė pa­skęs­ti val­diš­kuo­se ko­ri­do­riuo­se, rink­ti ne­si­bai­gian­čias pa­žy­mas ir vėl įro­di­nė­ti, kad jie nė­ra su­kčiai, ap­gau­di­nė­to­jai ar skriau­di­kai.

Ma­nau, kad ir mes, Sei­mo na­riai, ir Vy­riau­sy­bė, ne­pa­žeis­da­mi Jung­ti­nių Tau­tų Neį­ga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­jos nuo­sta­tų, tu­ri­me ras­ti šios pro­ble­mos spren­di­mo bū­dą.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys so­cial­de­mok­ra­tas Ed­var­das Ža­ka­ris

Užs. Nr. 323530