Išgyventi pragarą padeda tikėjimas

„Sidabrės“ nuotr.
Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios dekanas Remigijus Jurevičius: „Būkite drąsūs visi, kurie pasitikite Viešpačiu, ir Jis sustiprins jūsų širdis“
Praėjusių metų rudenį kun. Remigijus Jurevičius atleistas iš Radviliškio rajono Sidabravo Švč. Trejybės, Vadaktų Šv. Agotos, Dapšionių Dievo Apvaizdos parapijų klebono pareigų ir paskirtas Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Gasčiūnų Šv. Stanislovo Kostkos parapijų klebonu, su įpareigojimu aptarnauti šioje teritorijoje esančias Kalnelio, Milvydžių, Balkaičių, Pošupės, Ivoškių, Jakiškių-Maironių, Mergiūnų koplyčias bei Joniškio dekanato dekanu.

Nuo klebono iki dekano. Vadinasi, jo darbai, kokiose parapijose betarnavęs, įvertinti, jei skirtos aukštesnės pareigos. „Bet ir kryžius, kurį turiu nešti, didesnis, sunkesnis,“ – pasakys dekanas R. Jurevičius, per savo tarnystės metus dirbęs Tauragėje ir Klaipėdoje, Nidoje ir Juodkrantėje, Šaukėnuose ir Šakynoje.

Šiomis dienomis, o greičiausiai ir artimiausiomis savaitėmis susitelkusi visuomenė seka įvykius ir laukia išauštant šviesesnės ir giedresnės dienos. Kas šiuo laikotarpiu, gyvenantiems laukime, gali padėti? Pasak Joniškio dekano Remigijaus Jurevičiaus, – tik tikėjimas. Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome. Žinokime, kad šių dienų sielvartas dėl tokios situacijos, kurią išgyvena visas Pasaulis, ugdo ištvermę, o ištvermė – patirtį, patirtis – viltį.

Pats mūsų dekanas Remigijus Jurevičius, su savimi visada nešiojęsis viltį ir tikėjimą, išgyveno dar ne tokį „pragarą“.

Išgyvenęs svetimo karo mėsmalę

Tikras kuršėniškis. Ten gimęs ir užaugęs, lankęs bokso treniruotes, dalyvavęs varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, iš kur parsiveždavo ir prikaupė didelę kolekciją medalių ir taurių. „Tikėjimas mūsų šeimoje visada gyveno, tačiau tikrai ne kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią melstis. Tikrą gyvenimo prasmę ir pašaukimą aš atradau devinto dešimtmečio pradžioje, kai buvau pašauktas į karinę tarnybą, kai mus išsiuntė į karščiausią tašką – Afganistaną, kur mus, nepatyrusius kareivėlius, apmokytus vos porą mėnesių, vietos mudžahedai traiškė kaip kokius vabalėlius. Išgyvenom tikrą pragarą. Ten ir sužinojom, kad kiekvieną kartą, išmesti į žvalgybą, iš jos galime jau ir negrįžti. Jau tada ėmėme galvoti: kas gali mus apsaugoti, kas gali duoti proto? Atsakymas paprastas: tik tikėjimas ir malda. Nebuvo, kas nesimelstų. Meldėsi net tie, kurie to tikėjimo įskiepio iš savo šeimų neturėjo ,“ – vis dar nenoriai į keturių dešimtmečių senumo autobiografiją grįžta dekanas Remigijus Jurevičius.

1981-aisiais į sovietų kariuomenę patekęs R. Jurevičius tarnavo Baltarusijoje. Į vieną būrį surinko visus boksininkus, vieną imtynininką... Kasdien kovinių veiksmų užsiėmimai, bokso treniruočių kažkodėl – nulis. Tarpusavy jauni vaikinai svarstė: turbūt ruošia sportininkų batalionui. Bet kartą instruktorius kareivėliams atvėrė akis: „Dirbkit, dirbkit, stenkitės... Negi nežinot, kur pakliuvot, kas jūsų laukia?“ Tuo metu jau buvo aišku – jie ruošiami 1979 metų gruodžio 25 dieną pradėtam karui Afganistane.

Kartais 7, kartais 10 civiliais drabužiais aprengtų jaunuolių kontržvalgybininkų grandis, kuriai vadovavo seržantas R. Jurevičius, beveik kiekvieną mėnesį buvo išmetami nepažintoje svetimoje žemėje. Apšepę, nekirptais plaukais – lyg ir susitapatinę su vietiniais. Kartais tos „ekspedicijos“ užtrukdavo dvi savaites, kartais ir pusantro mėnesio. Po eilinės operacijos parskraidinami į Baltarusiją, pailsi, atgauna jėgas, papildo grandį naujokais, kurie užimdavo žuvusių vietą, ir vėl atgal į pragarą.

Taip pusantrų metų ir nežinojo, ką ten tyrinėja – žemėlapyje turėjo sužymėti tam tikras vietas. Specialias žvalgybines užduotis vykdžiusius kareivėlius vadino tiesiog mirtininkais be jokių skiriamųjų ženklų, be jokių dokumentų, pasirašiusiais nežinia po kuo – tuščiuose baltuose popieriaus lapuose. Žūsi – vadinasi, dingsi be žinios. Ir tokių buvo šimtai. Ypatingam atvejui kiekvienas žinojo: geriau nusižudyti nei patekti į afganų partizanų nelaisvę. Mėsininkas taip paskerstos kiaulės nepjausto, kaip afganistaniečiai „darinėjo“ į nelaisvę paimtą karį.

– Per pusmetį visi mano grandies draugai – išskirtinai tik lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai – pražilo. Afganistano kalnai pasitiko kulkomis ir ugnimi – net nebuvo galima suprasti, į ką reikėtų atsišaudyti, o vietiniai, puikiai užsimaskavę uolose, pliekdavo į plynoje kalno papėdėje bandančius pasislėpti ir išgyventi atėjūnus. Aš afganus suprantu – jie tik gynė savo žemę... O tie atėjūnai – aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai vaikinukai, atplėšti iš savo namų, šeimų, kelis mėnesius pamokyti šaudyti ir išvežti į svetimą žemę kariauti. Buvo viena operacija, kai iš 10-ties žmonių gyvi grįžome tik keturiese.

Mūsų, kontražvalgybininkų, mudžahistai irgi vengdavo labiau nei eilinių kareivių. Bet jie mūsų kelyje išdygdavo tarsi iš žemės. Ir tokios akistatos sekundę ir vieni, ir kiti žinojom: arba jie, arba mes. Kito pasirinkimo nebuvo. Keisčiausia, kad nejautėme baimės. Supratom, kad su maistu mums kažką duoda. Visaip bandėm: vieni duonos nevalgo, kiti – sriubos, bet rezultatas tas pats – visi kaip apsinešę, einam, kaip robotai. Pats baisiausias dalykas – nejausti baimės. Žmogus turi bijoti. Jau į tarnybos pabaigą supratome, kad buvome nuodijami per vandenį, – atsidūsta dekanas, šiame kare buvęs sužeistas bene keturis kartus.

Išgelbėtas tikėjimo

Tolimam kare nuo 1979 iki pat 1988-ųjų galvas padėjo ir 96 lietuviai. Tuo laiku – 1981–1983 metais – R. Jurevičiaus tarnybos metais, kontražvalgybininkų būryje tarnavo 50 lietuvių. Namo teko laimė grįžti tik 13. Šiandien gyvenimo saulė iš jų šviečia tik dviems: tarp tų laimingųjų ir dekanas R. Jurevičius. Viltis, kilusi iš tikėjimo Dievu, jam padėjo ištverti Afganistano karo baisumus ir atvedė į kunigystę. Jei kuo nors tiki, tai duoda daug tvirtybės.

Daugeliui buvusių „afgancų“ – taip vadinti jaunuoliai, ne savo noru kariavę svetimą karą, jis baigėsi tik sąlyginai. Didžioji dalis jų to karo baisumus ilgus metus tebesinešiojo širdy, jie atgydavo sapnų košmaruose.

Kodėl nemažai grįžusiųjų nebėra tarp gyvųjų? „Afgancų sindromas“ – sunkių išgyvenimų sąlygotos traumos, primenančios apie save net prabėgus daug metų, savo padarė. Vieni mirė nuo Afganistane patirtų žaizdų, nemažai pakėlė prieš save ranką, košmariškus prisiminimus kiti mirtinai užgėrė degtine, dar vieni tapo narkomanais...

– Aš pats sunkiai tą išgyvenau. Kokius penkerius metus bijojau nakties, bijojau užmigti – nebuvo praktiškai dienos, kad tie košmarai negrįžtų. Mane realiai išgydė tik tikėjimas Dievu ir seminarija, – atvirai prisipažįsta dekanas.

Iš Afganistano grįžęs jaunuolis aplankė dėdę, mamos pusbrolį kunigą Joną Vosylių. Tą patį, kuris 1980-aisiais 11 mėnesių tarnavo ir Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapijoje. Pasisakė, kad nieko kito nesirinks, tik kunigystę, pasiteiravo, nuo ko jam pradėti. Dėdė jaunuolį bandė atkalbėti – kunigo kelias sunkus, pasiaukojantis, tai kryžius, kurį reikia sunkiai nešti, vargti... „Jei nori būti išganytas, užtenka būti pakrikštytam, užtenka Dievo įsakymų laikytis...“ – bandė atkalbėti. Bet Remigijaus būta užsispyrusio – pats surasiąs kelią...

Visi gyvi likę mėsmalės bičiuliai, taikiame gyvenime savęs ir ramybės nerasdami, dažnai Remigijų lankydavo seminarijoje, iš jo sėmėsi stiprybės, klausė patarimų. „Aš jiems sakydavau: Šventą Raštą skaitykit, čia rasit jėgą, kurios ieškot. O alkoholis yra labai klampi pelkė, ji gramzdina, iš kurios nebeišbrisi...“ Gaila, kad ne visi tai išgirdo.

Pirmieji pokyčiai – net žiemą

Vėlyvą rudenį į Joniškį su seserimi, padedančia tvarkytis buityje, 95-erių priežiūros reikalaujančia mama, ir meiliausiais augintiniais – dviem Meino meškėnų veislės katinukais, kalbančia papūga – persikėlęs dekanas apgailestavo, kad be pavasario nieko negalės imtis. O išėjo antraip – tokios šiltos žiemos, kokia buvo, niekas neatsimena. „Turėk tikėjimą – tai ir Dievulis padeda“, – džiaugiasi dekanas, šią žiemą nuveikęs ne tiek ir mažai.

– Klebonijos pastatas buvo šaltas. Tik pagalvoti reikia, jei per vieną žiemos mėnesį jam apšildyti prireikdavo poros tonų anglies! Tai absurdas. Todėl džiaugiuosi, kad Dievas šiuo laikotarpiu leido man imtis atitinkamų priemonių – pakeitėme visus klebonijos langus, apšiltinome sienų oro tarpą – visai kitoks rezultatas, – pasakoja dekanas apie pastarųjų mėnesių pokyčius.

Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje analogiška padėtis. „Kam ją šildyti, jei visa šiluma išeina per kiaurą stogą ir langus?“ – retoriškai klausia. Todėl iš centrinio bažnyčios šildymo sistemos išleistas vanduo ir, kol nebus apšildytas pastatas, apie Bažnyčios šildymą naujasis dekanas net negalvoja.

– Altoriaus kryžių nuploviau, elektros instaliaciją viduje sutvarkiau. Būtų mano valia, jau būčiau seniai savo rankelėm nuplovęs langus, pažaliavusias, apsamanojusias šventovės sienas... Bet nevalia. Sako, negalima. Bažnyčia – kultūros paveldo objektas. Langų irgi pakeisti negalima. Išlandžiojau po visas Bažnyčios pastoges, dvejose vietose vanduo jau teka į vidų, avarinės būklės bokštas, išorės karnizai vos vos laikosi, žiūrėk, kad kam ant galvos neužkrenta. Šiaip jau reikėtų mūsų šventovę aptverti „Stop“ juosta. Bet nieko tvarkyti negalima. Kartais net imu abejoti, ar Joniškyje iš viso kas nors galima? – apie beviltišką padėtį kalba dekanas Remigijus Jurevičius.

Mūsų meisto šventovės pažaliavusias, apsamanojusias sienas naujasis sielovada jau būtų ir nuplovęs, tačiau perspėjo paveldosaugininkai – tqai kultūros paveldo objektas
Mūsų meisto šventovės pažaliavusias, apsamanojusias sienas naujasis sielovada jau būtų ir nuplovęs, tačiau perspėjo paveldosaugininkai – tqai kultūros paveldo objektas

Tačiau niekada rankų nenuleidžiantis dekanas veikia ryžtingai. Jau rengiamas projektas, reikalingas kultūros paveldo objektams tvarkyti, beje kainuosiantis apie 40 tūkst. eurų, kuris ir nurodys, kokius konkrečius darbus Bažnyčios išorėje ir viduje reikia skubiai nudirbti, likviduojant avarinę maldos namų pastato būklę. Projektavimo, matavimo darbai užsitęs iki šių metų rugpjūčio, o toliau seks finansų tiems darbams atlikti paieškos.

Žinomas kaip statytojas

Remigijus Jurevičius, praėjusių metų rugsėjį atšventęs 57-ąjį gimtadienį, penkerius pastaruosius metus tarnavo Radviliškio rajono Sidabravo, Vadatkų ir Dapšionių parapijoms, ėjo klebono pareigas. Tiek nedaug laiko dirbo, o tokie dideli darbai nudirbti. Vadatkuose suremontuotas bažnyčios bokštas ir pakeistas, Dapšionyse – pakeisti langai. Remontas atliktas ir Sidabravo Švč. Trejybės bažnyčioje. Meistrai, statybininkai dirbdavo iki vakaro, o pasilikęs klebonas – iki išnaktų. Per visą Lietuvą nuskambėjo atsitikimas, kaip vietos seniūnas, vidurnaktyje išvydęs bažnyčioje mirguliuojančias šviesas, užsuko pasidomėti, kas vyksta. O statybose rado su traktoriumi burzgiantį … kleboną.

– Dabar statybos, remonto darbuose labai daug „chaltūros“. Tik nežiūrėk, jau ir padarys, kaip statybininkams lengviau, paprasčiau, bet ne būtinai geriau Bažnyčiai. Aš stovėdavau, žiūrėdavau ir reikalaudavau padaryti taip, kaip man reikia. Tai statybininkai atvirai sakydavo, kad baisesnio žvėries, kaip aš, nėra. Tegul. Nežiūrėsi, nesidomėsi – tais darbais ilgai nesidžiaugsi. Kad ir mūsų Bažnyčios stogas. Kuris iš samdytų statybininkų nuoširdžiai ir atsakingai, kaip sau, apžiūrės visus palėpių užkaborius, suras problemines vietas, jei ne pats? – apie savo, kaip Bažnyčios valdytojo, principingumą paaiškina dekanas.

Sidabravo parapijos žmonės džiaugiasi, kad klebonas R. Jurevičius jiems paliko dalelę savęs. Prisiminimas visiems – naujos bažnyčios grindys, kurias, parpuolęs ant kelių, su meistrais kruopščiai klojo ir klebonas Remigijus, pakeistas pavojingai sugadintas į pamaldas kviečiantis varpas.

Dekanas R. Jurevičius iš tų drąsių Bažnyčios tarnautojų, turinčių tvirtą savo nuomonę ir ją visais įmanomais būdais ginančių. Ir Sidabravo bažnyčioje vietoj medinių grindų buvo siūloma sukloti plyteles. R. Jurevičius užsispyrė: kam? Bažnyčioje ir taip daug akmens, mūro, reikia ją „sušildyti“ būtent medžiu. Grindinį apšildė, išbetonavo, o statybininkai vėl bruka savo: užteks 2 cm storio grindinių lentų. Klebonas: ne, bus 5 cm, kaip senovėje kad buvo padaryta, vadinasi ir dabar tokių reikia. Ir sudėjo tokias. „Tokia šiluma nuo tų grindų padvelkė. Juk yra skirtumas, kur ant akmens, kur žmonėms ant medžio klūpoti. Šaukėnuose jau tokias betonines buvau matęs: šaltos, slidžios. Žinoma, Joniškyje jų tikrai nekeisim, nes jos kaip relikvija, kuriai tiek pat metų, kiek ir Bažnyčiai,“ – patikina dekanas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.