„Išmokau priimti žmones, kokie jie yra“

„Sidabrės“ nuotr.
So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos Šiau­lių klien­tų ap­tar­na­vi­mo de­par­ta­men­to (KAD)Jo­niš­kio sky­riaus ve­dė­ja Aud­ro­nė Šler­pie­nė sa­ko šia­me dar­be iš­mo­ku­si žmo­nes priim­ti to­kius, ko­kie jie yra
Taip sa­ko „Vals­ty­bės tar­nau­to­jo 2019“ kon­kur­sui pa­siū­ly­ta Užim­tu­mo tar­ny­bos prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos Šiau­lių klien­tų ap­tar­na­vi­mo de­par­ta­men­to (KAD) Jo­niš­kio sky­riaus ve­dė­ja Aud­ro­nė Šler­pie­nė, ku­ri jau dvi­de­šim­tus me­tus dir­ba šio­je vals­ty­bės įsteig­to­je ins­ti­tu­ci­jo­je. Dau­ge­lis ją pa­žįs­ta kaip san­tū­rią, prin­ci­pin­gą, da­ly­kiš­ką spe­cia­lis­tę, vi­so­se si­tua­ci­jo­se ban­dan­čią ras­ti išei­tį. Mo­te­ris pri­pa­žįs­ta, kad vis­tik sun­kiau­sia bū­na su­de­rin­ti įsta­ty­mą ir žmo­gaus no­rus, iš­la­vi­ruo­ti tarp jų.

VALS­TY­BĖS TAR­NAU­TO­JAS 2019

Man­da­gi, tak­tiš­ka, prin­ci­pin­ga

Kon­kur­sui Šiau­lių KAD Jo­niš­kio sky­riaus ve­dė­ją Aud­ro­nę Šler­pie­nę pri­sta­tė jos ko­lek­ty­vo dar­buo­to­jai.

„Vi­suo­met pa­si­tem­pu­si ir man­da­gi, tak­tiš­ka ir neį­ky­ri. Pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę už sa­vo iš­sa­ky­tus žo­džius ir veiks­mus. Siū­lo nau­din­gas pa­sta­bas ir pa­ta­ri­mus, kai to rei­kia. Bet ko­kio­je si­tua­ci­jo­je iš­lie­ka ra­mi ir su­si­tvar­dan­ti. Vi­sa­da iš­klau­so, pa­ta­ria, pa­de­da. Reik­liai, prin­ci­pin­gai ir da­ly­kiš­kai sie­kia aiš­kių spren­di­mų. Ger­bia as­me­ni­nius ir pro­fe­si­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus“, – laiš­ke re­dak­ci­jai ra­šo jie.

„Tur­būt ma­no to­kia pri­gim­tis, nie­ka­da ne­bu­vau la­bai už­si­plies­kian­ti, emo­cin­ga. Jei­gu kiek­vie­no­je si­tua­ci­jo­je pra­dė­si pa­ni­kuo­ti, su­kel­si ne­tik­ru­mo jaus­mą ap­lin­ki­niams ir ko­lek­ty­vo na­riams. Jei­gu kaž­kas suer­zi­na, tu­ri „pra­ry­ti“ ir neį­si­lies­ti per gi­liai, nes tai at­si­lieps dar­bo re­zul­ta­tui. Juk bet ko­kie pa­svai­čio­ji­mai, ne­bū­ti kal­ti­ni­mai, va­do­va­vi­ma­sis nuo­gir­do­mis ga­li lem­ti ne­tei­sin­gą žmo­gaus ver­ti­ni­mą, po ku­rio jo dar­bin­gu­mas kris trims die­noms, – ra­cio­na­liai dės­to A. Šler­pie­nė. – Ko­lek­ty­vo mik­rok­li­ma­tą pa­lai­ko­me kur­da­mi šil­tą bend­ra­vi­mą, šven­čia­me gim­ta­die­nius, o per ju­bi­lie­jus or­ga­ni­zuo­ja­me mi­ni iš­vy­kas, ne­re­tai su edu­ka­ci­jo­mis.“

Iš­la­vi­ruo­ti tarp žmo­gaus ir įsta­ty­mo

Ant­rus me­tus sky­riaus ve­dė­ja dir­ban­ti vals­ty­bės tar­nau­to­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nam va­do­vui bū­ti­na dip­lo­ma­ti­ja. Ne­pai­sant įtam­pos tu­ri ras­ti tin­ka­mą ke­lią, kad su­si­kal­bė­tum su atė­ju­siu žmo­gu­mi. O ne­re­tai tai nė­ra pa­pras­ta, nes Užim­tu­mo tar­ny­bos klien­tai ne vi­sa­da ži­no, ko no­ri ar­ba atei­na su rei­ka­la­vi­mais, ku­rių ši įstai­ga ne­ga­li pa­ten­kin­ti, nes tai nė­ra jų funk­ci­ja.

„Mes ne­sa­me pa­šal­pų mo­kė­to­jai. Mū­sų dar­bo trys pa­grin­di­nės kryp­tys: siū­ly­ti, mo­ky­ti su­si­ras­ti dar­bo vie­tą, siųs­ti mo­ky­tis, per­si­kva­li­fi­kuo­ti ar­ba pa­dė­ti pra­dė­ti vers­lą. Tuo tar­pu, žmo­nės ne­re­tai atei­na su ki­to­kiais lū­kes­čiais, kad kaž­kas kaž­ko ne­duo­da. Štai, at­lie­ka­me vi­di­nę at­ran­ką, siū­lo­me as­me­niui tris dar­bo vie­tas, o klien­tas pyks­ta, kad iš­vis kaž­kur rei­kia ei­ti ir ban­dy­ti dar­bin­tis. Net ką reiš­kia pa­sa­ky­mas „sto­viu dar­bo bir­žo­je“? Jo­kio ju­dė­ji­mo, po­slin­kio, tik sto­vė­ji­mas. Bet to ne­ga­li, ne­tu­ri bū­ti. Ta­da klau­si, ko­kie bu­vo jo lū­kes­čiai ir ką mes ga­li­me pa­dė­ti. Mo­ko­me be­dar­bius pa­si­ruoš­ti dar­bo po­kal­biui, aiš­ki­na­me, kaip už­pil­dy­ti CV, ko­kius do­ku­men­tus su sa­vi­mi tu­rė­ti. De­ja, kai ku­rie žmo­nės už­sii­ma ne­le­ga­liais dar­bais, ki­tas gal iš už­sie­nio grį­žęs no­ri ku­rį lai­ką tie­siog pail­sė­ti. Man di­džiau­sia di­le­ma – kaip iš­la­vi­ruo­ti tarp žmo­gaus ir įsta­ty­mo, kaip pa­ten­kin­ti žmo­gų, kad jis ne­be­gal­vo­tų, jog įsta­ty­mas tu­ri bū­ti jam as­me­niš­kai pri­tai­ky­tas, – apie su­dė­tin­ges­nius dar­bo mo­men­tus pa­sa­ko­ja Šiau­lių KAD Jo­niš­kio sky­riaus ve­dė­ja. – Bet vi­sa­da žmo­nėms sa­kau: jūs iš vie­no dar­bo atė­jo­te į ki­tą dar­bą mo­ky­tis, kaip vėl su­si­ras­ti dar­bo vie­tą. Jei­gu klien­tai priim­tų vi­są in­for­ma­ci­ją, ku­rią mū­sų spe­cia­lis­tai su­tei­kia, be­dar­bių tu­rė­tu­me dvi­gu­bai ma­žiau nei da­bar yra. Ypač ak­cen­tuo­ja­me, kad tai yra žmo­gaus gy­ve­ni­mas ir pa­si­rin­ki­mas, ap­si­spren­di­mas, nes bū­na, kad atė­ju­sy­sis sa­ko: „Jei įdar­bin­si­te, tai gal ir dirb­siu“.

Be­dar­bio po­rtre­tas

Jo­niš­kio ra­jo­no be­dar­bio po­rtre­tas šiek tiek ski­ria­si nuo ki­tų Užim­tu­mo tar­ny­bos Šiau­lių klien­tų ap­tar­na­vi­mo de­par­ta­men­tui pri­klau­san­čių ra­jo­nų. Čia kai­miš­ko­se vie­to­vė­se tarp be­dar­bių dau­giau­sia yra vy­rų, ku­riems dau­giau kaip 50 me­tų, nors vy­rams ap­skri­tai leng­viau įsi­dar­bin­ti nei mo­te­rims. Jo­niš­kio ra­jo­nas pa­gal šį ro­dik­lį De­par­ta­men­to re­gio­ne yra ant­ras. Ko­kios prie­žas­tys tai le­mia? Vie­na pa­grin­di­nių – dar­bas že­mės ūky­je pa­gal pa­slau­gų kvi­tus. To­kie žmo­nės yra Užim­tu­mo tar­ny­bos klien­tai, pa­gal pa­čią kvi­tų idė­ją jie tu­rė­tų dirb­ti pas ūki­nin­kus tik lai­ki­nai. Ta­čiau bū­na, kad dir­ba po ke­lis mė­ne­sius. Dar­bo sta­žas jiems ne­skai­čiuo­ja­mas, ne­kau­pia­mos lė­šos pen­si­jai, ta­čiau tuo me­tu jiems ge­rai, nes čia ir da­bar gau­na pi­ni­gus. Darb­da­viai ir­gi ne­nu­si­žen­gia įsta­ty­mui.

„Apie tuos pa­slau­gų kvi­tus ži­nia jau yra nuė­ju­si iki Vy­riau­sy­bės. Gal­būt ir mū­sų ra­jo­no me­ras įsi­jun­gęs. Ti­ki­mės po­ky­čių“, – sa­ko Užim­tu­mo tar­ny­bos at­sto­vė.

Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą – eko­no­mis­tė

Šio­je tar­ny­bo­je ji – jau dvi­de­šim­ti me­tai. Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą Aud­ro­nė Šler­pie­nė – bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos eko­no­mis­tė, spe­cia­ly­bę įgi­jo tuo­me­ti­nė­je Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je. De­šimt­me­tį dir­bo bu­hal­te­re Ke­pa­lių ko­lū­ky­je, vė­liau že­mės ūkio bend­ro­vė­je. Po to trum­pai stab­te­lė­jo UAB „Bal­ti­jos gė­ri­mai“ ir da­ly­va­vo tuo me­tu dar Jo­niš­kio dar­bo bir­žos (taip va­di­no­si ši ins­ti­tu­ci­ja) kon­kur­se ak­ty­vių dar­bo rin­kos prie­mo­nių spe­cia­lis­to vie­tai užim­ti. Tą­kart pa­si­rink­tas ki­tas žmo­gus, ta­čiau ne­praė­jus ir me­tams vy­ko pa­si­kei­ti­mai, vie­nas dar­buo­to­jas iš­vy­ko dirb­ti į Šiau­lius, ta­da at­si­ra­do vie­ta. A. Šler­pie­nė pra­dė­jo dirb­ti su vie­šai­siais dar­bais. Klien­tų per me­tus vi­so­se se­niū­ni­jo­se bū­da­vo apie 600–700. Atė­ju­siai iš že­mės ūkio sis­te­mos jai at­ro­dė vis­kas la­bai pa­pras­ta: dar­bo su­tar­tys, ap­mo­kė­ji­mas, nie­ko ypa­tin­go. Klien­tų kon­sul­tuo­ti ne­rei­kė­da­vo, jie atei­da­vo tik re­ko­men­da­ci­jų.

Vė­liau A. Šler­pie­nė pe­rė­jo į dar­bo bir­žos Aps­kai­tos sky­rių, dir­bo bu­hal­te­re, vy­riau­sią­ja bu­hal­te­re. O reor­ga­ni­za­vus įstai­gą ir at­si­ra­dus Šiau­lių te­ri­to­ri­nės dar­bo bir­žos Jo­niš­kio sky­riui ta­po ve­dė­jos pa­va­duo­to­ja. Tai jau bu­vo vi­sai ki­toks dar­bo po­bū­dis, bet ir­gi su do­ku­men­tais, pi­ni­gais su­si­jęs.

„Dir­bau ir su ak­ty­vio­mis prie­mo­nė­mis, su vie­ti­nio užim­tu­mo ini­cia­ty­vo­mis, stei­giant nau­jas dar­bo vie­tas, su pa­ra­ma ju­du­mui, kai įsi­dar­bi­nu­siam ap­mo­ka­mos ke­lio­nės į dar­bo vie­tą nu­to­lu­sio­je nuo jo gy­ve­na­mo­sios te­ri­to­ri­jo­je. Kaip pa­va­duo­to­ja skai­čiuo­da­vau sky­riaus ro­dik­lius“, – pa­sa­ko­ja So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos Šiau­lių klien­tų ap­tar­na­vi­mo de­par­ta­men­to (KAD) Jo­niš­kio sky­riaus ve­dė­ja Aud­ro­nė Šler­pie­nė. Pak­laus­ta, ko šia­me dar­be iš­mo­ko, ji at­sa­ko: „Priim­ti žmo­nes, ko­kie jie yra“.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.