Naujausios
Birželio 19 d. „Sidabrės“ numeryje:
--- Apie joniškietį krepšininką, atakuojantį gynėją Dainių Varanauską paskutinį kartą buvom girdėję 2004-aisiais, kai Joniškio „Žiemgalos-Šiaurės vilko“ ekipa tapo Lietuvos krepšinio A lygos (LKAL) čempione. Iki šiol prisimenama Joniškio krepšininkų istorinė pergalė serijoje 3:1 prieš Kauno „Žalgirio–A. Sabonio mokykla“ komandą. Joniškiečiai tada išėjo į finalą, o nugalėtojų gretose rungtynių herojus ir rezultatyviausias žaidėjas buvo Dainius Varanauskas, tada 22 metų vaikinas, pelnęs 35 taškus. Po to apie šį krepšininką nieko nebegirdėjome. O juk jam, sulaukus vos 17-likos, buvo proga išvažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas – studijuoti ir žaisti krepšinį. Bet tada atsisakė. Būdamas 23-ejų išvyko į Airiją, vėliau į JAV, grįžo atgal į Airiją, kelis mėnesius gyveno ir verslą vystė Dubajuje, Kazachstane ir Norvegijoje. Ilgus metus daug kartų Dainius tėvams ir draugams kartojo, kad Lietuvoje niekada negyvens. 20 metų ir negyveno. Buvo įsitikinęs, kad čia, Lietuvoje, negalima užsidirbti ir oriai pragyventi. Tokią aplinkinių nuomonę buvo priėmęs. Bet 2022 metais jis grįžo, nes pats patyrė, kad bet kur galima kurti verslą iš to, ką moki. Pradžioje į Kauną, vėliau persikėlė į Vilnių, o pernai, metams baigiantis, grįžo į gimtą Joniškį. Tolimuose užsieniuose statybų versle besisukęs krepšininkas su savo brangiąja Kristina šalia magistralinio kelio Joniškis–Šiauliai, Šiaulių ir Joniškio rajonų pasienyje, Stripeikių kaime įsigijo „Saulės mūšio“ kaimo turizmo sodybą – jau spėjo atnaujinti pirtį, pastatyti lauko sceną ir per Jonines, birželio 23-24 dienomis, kviečia į pirmąjį istorinį „Saulės mūšio“ sodybos repo festivalį „Saulės“ Dropas, skirtą repo mylėtojams, kuriame bus daug pramogų – šaudymas iš lanko, pirties ritualai, vantų rišimo edukacija, „Laukinio skonio namų“ ant ugnies ruoštas maistas, kt.
--- Nuo Daukšių į dešinę, po to vėl į dešinę – ir įvažiuoji į ilgą, kalvelėmis kylantį ir pakalnėmis besileidžiantį boluojantį vieškelį, kurio abiejose pusėse sutupdyti, vienas nuo kito per keliasdešimt metrų nutolę gyvenimai. Netipiškas kraštovaizdis mūsų lygumų kraštui Latvijos pasienyje, lyg būtum atsidūręs kokioje kalvotoje Žemaitijoje. Rukuižiai. Praeityje kaimo vardas buvo gerai žinomas dėl savo išskirtinės poilsiavietės – „Vaidilutės“ pirties. Dabar šį kaimą garsina darbšti, kūrybinga gerai žinomo bitininko, aktyvaus Joniškio bitininkų draugijos valdybos nario ir ilgamečio bitininkystės meistriškumo varžybų prizininko Vytauto Grigučio šeima. Bitininkavimo pradmenų, niuansų ir paslapčių atskleidęs gal keliasdešimt pradedančiųjų bitininkų, šiandien visas žinias perduoda savo martelei – June iš Tailando. Pernai 47-tojoje Lietuvos bitininkų šventės bitininkų šeimininkių konkursui išradingoji jauna moteris iš tolimo krašto vertinimui patiekė tikrų gurmaniškų šedevrų – kiek kitokio, su tailandietiška improvizacija Medučio, puošto korio imitacija, tortą ir sušių-bitučių su padažu. Tai buvo pirmoji tailandietės Lietuvos bitininkų šventė, kurioje ji su savo gardėsiais prisistatė kaip šventės viešnia ir buvo pastebėta bei įvertinta – pagyrų ir padėkų jai nepagailėjo net pats Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas Juozas Olekas – skyrė padėką už lietuviško medaus pateikimą tailandietiškai. O Vytautas Grigutis džiaugiasi kitkuo: jų martelė jau išmoko, gal net vikriau už jį patį, tarp gausybės bitučių jų motinėlę surasti ir pagauti.
--- 89-erių joniškietis Julius Lukys per ilgą savo darbo karjerą buvo daug kuo. Jaunesnės kartos rajono žmonės šį žmogų gerai prisimena kaip vairavimo instruktorių, automobilizmo mokytoją, budintį mechaniką Joniškio autobusų parke. Tačiau pats Julius sako, kad jo gyvenime vienas iš geriausių kolektyvų, kuriame teko dirbti beveik 30 metų, buvo Joniškio melioracija. Jos kolegų visada ilgėjosi, su nostalgija nešiojosi širdyje, nors mokykloje automobilizmo mokytoju pradėjęs dirbti gaudavo net antra tiek didesnį atlyginimą. Šiai įstaigai ir šiandien Julius dėkingas už daug ką. Tai buvo drąsi organizacija, nepabūgusi į darbą priimti iš tremties grįžusių žmonių. Suteikė jiems galimybę dirbti ir mokytis. Čia už gerą darbą ir jiems skirtos paskyros pirmajam šeimos automobiliui ir sklypai gyvenamajam namui. Ne vienas tremtinys taip buvo skatinamas. Jei dėl savo tremtinio statuso negalėdavo paskyros gauti iš rajono, melioracijos administracijos vadovas Gediminas Zabarauskas ją „suveikdavo“ iš ministerijos.
Plačiau bei kitos rajono naujienos – penktadienio laikraštyje.