Kario keliu

Asmeninio albumo nuotr.

Lapkričio 6 d. „Sidabrės“ numeryje:

--- Apie ką svajojo ankstesnių kartų maži berniukai? Svajojo skristi į kosmosą, skubėti gelbėti žūvančiųjų ugnyje – tapti gaisrininkais, dar kiti – policininkais. O rasdavosi ir tokių, kurie norėjo tapti kareiviais. Taip, žymiai daugiau 1970–1980 metais gimusių berniukų norėjo tarnauti Tėvynei ir ginti ją nuo priešo. Tarp to laikmečio vaikų tokią svajonę savo širdyje visada nešiojosi ir joniškietis Rimantas Lesutis. Iš dainos žodžių neišmesi – nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis… Rimanto istorijoje atvirkščiai, bet nė kiek ne blogiau: pirmiausia Joniškio žemės ūkio mokykloje tapo puikiu namų ūkio meistru, vėliau 10 metų savanoriavo Krašto apsaugos savanorių pajėgose, o pastaruosius 10 metų – profesinės karo tarnybos vyr. seržantas, Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 606 pėstininkų kuopos kuopininkas, mokantis savanorius valdyti ginklą, rikiuotės pratimų,kariškų įgūdžių, kt.

--- 279 kilometrai, nueiti pėsčiomis per šių metų spalio mėnesį! Tai beveik kelionės iš Rygos į Kauną atitikmuo (260,9 km). Tokį atstumą laisvalaikiu per spalio mėnesį įveikė joniškietė Zita Grigutytė, Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėja. Gal todėl šią vasarą 60-metį pasitikusi joniškietė išties gyvena be jokių nuolatinių vaistų, be jokių lėtinių ligų. Sėdimą darbą dirbanti moteris, 8 valandas praleidžianti prie kompiuterio, tiesiog jaučia vidinį poreikį aktyviam laisvalaikiui – būdama gryname ore ir judesyje puikiai atsipalaiduoja, atsikrato negatyvių minčių ir protinio nuovargio.

--- Kone tris metus žagarietis Igoris Sapožnikovas laukė ir stebėjo, kaip jo pilnametis 23 metų sūnus, gyvenantis Baltarusijoje, siekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, bergždžiai įveikinėja biurokratines ir politines kliūtis. Tokią teisę 23 metų Dominykui prieš porą metų savo dekretu suteikė JE LR Prezidentas Gitanas Nausėda. Tačiau valstybinės Baltarusijos institucijos spendė vis naujus ir naujus spąstus, rasdamos priežasčių vaikino siekiams užkardyti. Dekretu skirtas laikas tirpo tėvo ir sūnaus nenaudai. Teisėtais būdais vaikinui pabėgti iš Baltarusijos į Lietuvą pas tėvą nebuvo jokių šansų – bandymai būtų pasibaigę antrankiais ir areštu, tad Igoris Sapožnikovas ryžosi sūnų netiesiogiai iš Baltarusijos... pavogti. Žinoma, nevogė. Tik sukūrė planą, kuris suveikė. Ketvirtadienį Vidaus reikalų ministerijoje Dominykas iškilmingai prisiekė (priesaiką perskaitė lietuvių kalba, skaityti išmokęs per keletą dienų) Lietuvai ir tapo pilnateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Kitą savaitę rankose turės ir lietuvišką pasą.

Plačiau bei kitos rajono naujienos šeštadienio laikraštyje.