Naujausios
Lapkričio 25 d. „Sidabrės“ numeryje:
--- Vakar prieš vidurdienį Joniškio rajono savivaldybės administracijoje įvyko esminis lūžis planuojant Joniškio sporto centrą su universalia sale ir baseinu. Dar metų pradžioje konkursą savo lėšomis suprojektuoti, pastatyti ir 15 metų administruoti Joniškio universalią sporto salę su baseinu laimėjo „EIKA Group“ priklausanti įmonė UAB „Partnerystės projektai penki“. Vakar rajono Savivaldybėje pasirašyta trišalė sutartis tarp komplekso statybas vykdysiančios UAB „Joniškio projektas“, projekto laimėtojo UAB „Partnerystės projektai penki“ atstovo Artūro Klangausko ir rajono Savivaldybės Administracijos direktoriaus Aivaro Rudnicko. Atstovai įsipareigojimus prisiėmė ir juos užtvirtino savo parašais.
--- Žinomas posakis, kas geriau – žuvis ar meškerė, pabrėžiantis skirtumą tarp greito, trumpalaikio ir ilgalaikio, savarankiško problemų sprendimo, tapo ir lapkričio 18 dieną Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento (KAD) Joniškio skyriuje su darbdaviais, seniūnais, savivaldybės atstovais surengto susitikimo tema. Užimtumo tarnyba, pasak Šiaulių KAD Joniškio klientų aptarnavimo skyriaus vedėjos Audronės Šlerpienės, – ne socialinė institucija, dalinanti pašalpas, ji siūlo žmogui darbo vietas, padeda persikvalifikuoti, pasiruošti darbo rinkai, taigi, ragina imti į rankas meškerę. Diskusijoje išryškėjo kelios pagrindinės mintys: pastaraisiais metais bedarbių Joniškio rajone mažėja, tačiau darbdaviai skundžiasi neberandantys darbuotojų, kai kurių iš jų teigimu, netrukus mūsų miesto veidas gali gerokai pasikeisti dėl darbo jėgos, kuri atkeliaus (ir jau atkeliauja) iš kitų šalių. Kita vertus, rajone trūksta darbo pasiūlos įvairovės, nes didesnės įmonės siūlo vis tas pačias darbo pozicijas.
--- Iš Šimkūnų kaimo kilusią, daug metų Linkaičiuose gyvenusią Valę Labanauskienę gyvenimo ir likimo keliai prieš gerą dešimtmetį nuvedė į miestą – Šiaulius. O ten, kartą pamačius bičiulę prekybininkę, kioskelyje mezgančią virbalais, ją tarsi kažkas užbūrė. Taip jauku, gražu, o kai dar įmantriausi raštai gimsta, kai gali savo rankų darbu kitus pradžiuginti, ko daugiau reikia? Tad Valė pradėjo mokytis, tik ne megzti, bet nerti. Nors kažkada vaikystėje pirminiai įgūdžiai buvo įgyti, tačiau pradmenų neužteko savo norams išpildyti. Tam pasitarnavo internetas ir vaizdo įrašai, kuriuose gražiadarbės kiekvieną kilpelės nėrimą paaiškindavo. Šiemet V. Labanauskienė su dideliu savo nėrinių „kraičiu“ prisistatė ir Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Linkaičių skyriuje.
lačiau bei kitos rajono naujienos – antradienio laikraštyje.