Naujausios
Vasario 12 d. „Sidabrės“ numeryje:
--- Prieš 60 metų buvo lygiai tokia pat žiema: vieną dieną pavasaris ar murzinas ruduo, kitą dieną – sniego iki kelių… Tas 1962-ųjų vasaris labai gerai į atmintį įsirėžė Pociūnų kaime gyvenantiems Stasei ir Aleksandrui Skablauskams. Sausio 21-ąją jiedu „susirašė“ civilinės metrikacijos skyriuje, o parėję namo kibo į darbus ruoštis tikroms vestuvėms, kurios buvo numatytos vasario 11-ąją su santuokos Sakramentu Joniškio bažnyčioje. Pažeme besidriekiančią baltą suknelę Stasei tądien teko pasikėlus nešti, kad patežusiame kieme neišsipurvintų, mat laukai pliki, visur šlapia – toks buvęs vasario 11-osios oras. Būta lyg vakar, o jau 60 metų praėjo! Deimanto akmuo – tai stiprybės, ištikimybės, šviesos, patikimumo ir žinoma, grynumo simbolis. Visos šios brangakmenio savybės – neatsiejama deimantinę gyvenimo kartu sukaktį švenčiančios poros gyvenimo dalis.
--- Ketvirtadienį į žemės ūkio bendrovę „Kepaliai“ atvykęs žemės ūkio ministro patarėjas Daivaras Rybakovas ūkiui atvežė jau aštuntą kartą pažangiausiems, didžiausiems ir efektyviausiai dirbantiems šalies pieno ūkio atstovams skirtą apdovanojimą „Pienės 2021“. ŽŪB „Kepaliai“ skirta pirmosios vietos nominacija „Sparčiausiai Lietuvoje augantys pieno gamintojai“. Pieno gamybos rodikliai čia augo sparčiausiai Lietuvoje. Kepaliečiams savo padėką už pažangaus pienininkystės ūkio plėtrą skyrė ir žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.
--- Metams baigiantis Skaistgirio miestelio gyventojus aplankė gera naujiena: pagaliau po ilgų metų pertraukos miestelis ir jo žmonės vėl turi maitinimo įstaigą, kurioje nuo pat 10 valandos ryto iki 19 valandos vakaro galima ir svečius atsivesti, ir patiems skubant nelikti alkaniems. „Seniai tokios įstaigos Skaistgiriui reikėjo“, – sakė ne vienas čia papietauti užsukęs miestelio gyventojas. Mintis imtis šios veiklos kilo skaistgirietei Genovaitei Keturakienei, keturių sūnų mamai, ūkininko žmonai, kuri dirbti netingi, bet tikrai nori dirbti ir įtikti ne kažkam, o sau.
--- Žagarietį Edmundą Vaičiulį rajono gyventojai pažįsta kaip menininką, medžio drožėją, įvairių iniciatyvų organizatorių, „puodų namo“ savininką, pastarąją kadenciją – rajono Tarybos narį. Jo su bičiuliais ne vienerius metus organizuotos maudynės eketėje, prieš porą metų vyko krepšinio turnyras išdžiūvusioje Švėtės upėje, kurioje jis kažkada buvo patupdęs savo paties išskobtą medinį pelikaną. O kur dar Edmundo akcija, kai jis prieš daugelį metų į vieną susitikimą su politikais Žagarės miesto aikštėje atsinešė karstą su užrašu „Seimas“, arba jo siūlymas Vyšnių festivalyje tame pačiame karste už užmokestį norintiems pagulėti! Ir jau turbūt niekas nepagalvotų, kad Edmundas Vaičiulis kažko gali bijoti. Tačiau praėjusiame rajono Tarybos posėdyje jis užsiminė būtent apie baimę, dėl kurios balsuoja susilaikydamas. Artėjant Vasario 16-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir paties Edmundo gimimo dienai, susėdome plačiau pakalbėti apie tai, kas yra įvykę ir apie ką jis mąsto, ko norėtų, kas jam yra laisvė.
Plačiau bei kitos rajono naujienos šeštadienio laikraštyje.