
Naujausios
Juostomis pinta svajonė
Justės ir Dovydo Lipinskų kieme žydi geltonos saulėgrąžos. Namuose kvepia žolelių arbata su medumi, ant stalo dega rankų darbo vaškinė žvakė, su vaikais žaidžiantys katinai laukia progos nepastebėti paragauti šeimininkų gaminto ožkos pieno sūrio. O užuolaidas languose atstoja Justės kurti drabužiai, tapę jaunos šeimos verslu.
Karolina POPOVAITĖ
karolina@skrastas.lt
Gyvenimas palapinėje
Prieš trejus metus į gimtuosius Šiaulius sugrįžę Lipinskai neturėjo gyvenamosios vietos, tačiau nenorėjo glaustis pas giminaičius. Tad su dviem mažais vaikais apsigyveno būsimo namo vietoje pasistatytoje palapinėje.
Virš galvos buvo tik stogas ir namo karkasas.
„Kitame kieme gyvenantys mano tėvai visą žiemą kvietė apsistoti pas juos, tačiau gyvenimas palapinėje buvo puikus išbandymas mūsų šeimai“, – pasakoja Justė.
Tada pora suprato, jog nori savomis rankomis pasistatyti namus ir gyventi taip, kad nereikėtų priklausyti nuo prekybos centrų.
Išgyvenę žiemą, Lipinskai savo rankomis iš molio per vasarą nusilipdė namo sienas, iš vietinių rajonų medienos susimeistravo baldus ir iki šiol kasdien galvoja, kaip dar galėtų papuošti savo namus.
„Vieni iš karto įsikelia į savo svajonių būstą, o mes dar nežinome, koks jis turi būti. Nuolat kuriame“, – šypsosi Justė, pasakodama, kad dabar planuoja susimūryti krosnį duonai kepti.
Dovydo „baba“ padovanojo ožką, vėliau jie įsigijo bičių, vištų. „Kiek galime, viską gaminame patys“,– pasakoja Dovydas.
„Tai nėra paprasta, bet prasminga. Norime, kad vaikai suprastų, jog pinigus reikia užsidirbti savomis rankomis“, – vyrą papildo Justė.
Juostos, virtusios audiniu
Mokykloje tėvų paskatinta Justė pradėjo domėtis etnokultūra, įsitraukė į tradicinės kultūros renginius ir taip susipažino su Dovydu, jam ir nupynė pirmąją juostą.
„Artėjo Kalėdos ir aš svarsčiau, ką galiu jam padovanoti“, – prisimena Justė.
Išgirdusi liaudies dainą apie mergelę, audžiančią juostas, mergina suprato, jog tai yra jam tinkama dovana.
Susirado mokytoją ir pradėjo mokytis tradicinių juostų pynimo. Greitai šio tautodailės rankdarbio namuose prisikaupė.
Patebėjusi, jog prekybos centruose ji negalinti rasti tinkamų drabužių, Justė pradėjo galvoti apie galimybę siūtis pačiai. Bežiūrint į krūvą nupintų ir dulkančių tautinių juostų, kilo mintis jas susiūti į kepurę ir rankinę, vėliau iš tautinių juostų ji pasiuvo Dovydui paltą.
Taip atsirado unikali tautinių juostų panaudojimo technologija – rankomis nupintos juostos susiuvamos į vieną audinį.
Šeimą ir draugus išskirtiniais drabužiais daugybę metų džiuginę šiauliečiai pastebėjo, jog Lietuvoje vis dar laisva šiuolaikinio tautinio kostiumo niša.
„Patys norėjome dėvėti kažką lietuviška, tačiau kasdien su tradiciniu kostiumu vaikščioti nepatogu. Tad pabandėme jį interpretuoti šiuolaikiškai ir puošti tradicinėmis detalėmis“, – pasakoja Dovydas. Šeimos ryžtą imtis verslo sustiprino bičiulių kvietimas veikti kartu. Subūrus komandą pasidarė drąsiau.
Džiaugsmas, kad rūpi gimtinei
Kaip tik tuo metu jaunųjų verslininkų komanda išgirdo apie konkursą naujoms verslo idėjoms remti. Dovydas per kelias naktis parašė projektą, kuris užėmė prizinę vietą ir suteikė finansinę paramą verslo pradžiai.
Justė pripažino, jog pastebėjimas Šiauliuose juos labai nudžiugino. Pasak jos, etnokultūros tradicijos gimtajame mieste nėra stiprios, tad džiugu, kai tokia veikla būna įvertinta.
„Darai, stengiesi, nori, kad žmonės puoštųsi, iškeiti nakties miegą į veiklą. Ir kai Šiauliuose pastebi, apima didžiulis džiaugsmas“, – sako moteris.
Lipinskai dalyvauja mokymuose, skirtuose jauniems verslininkams, nuolat tobulinasi, tačiau masinės gamybos pradėti neplanuoja. „Norėtume, kad iš šių rūbų gamybos galėtume išgyventi, bet tikrai ne tam, kad susikrautume milijonus. Labiau norisi, kad žmonės įvertintų, vaikščiotų apsirėdę lietuviškai ir kad džiaugtųsi tuo, ką dėvi“, – teigia kūrėjai.
Kopijuotojai negąsdina
Drabužių dizainą kuria Justė. Kiekvieną rūbą puošianti juostelė – Lipinskų verslo išskirtinumo ženklas, yra unikali, nupinta jos rankomis.
„Vaikai užmiega, ir bet kuriuo paros metu einu vyti siūlų“, – apie darbo subtilybes pasakoja Justė. O jei vaikai nemiega, dirba ir Dovydas. Jis stebi ir stengiasi, kad vaikai – ketverių Jonas, trejų Povilas ir vienerių Domicelė – neįsipainiotų į siūlus, jų nenutrauktų.
„Toks darbas dvigubas. Bet iš širdies“, – sako vyras.
Justė ir Dovydas nori pakeisti visuomenės požiūrį į tautinį kostiumą. Jie sako, džiaugtųsi pamatę, jog kas nors bando kopijuoti jų sukurtų juostinių drabužių idėją.
„Būtų gerai, jei mūsų darbai kažką įkvėptų kurti. Nėra blogai, jei ir kopijuos. Smagu, jei pavyktų pakeisti žmonių požiūrį į tautiškumą“, – mąsto Justė.
Įkvėpimo porai suteikia etnokultūros žinios, kasdienė aplinka, laikas, praleistas su šeima, ir minutės, skirtos maldai.
„Virtuvėje ant stalo visada atverstas Šventasis Raštas, nuolat jį skaitome, ieškome eilučių, suteikiančių stiprybės“, – sako Justė. Kai nepamiršti savęs ir kitų, Dievas padeda visur.
„Juk ir mūsų verslas – tai svajonė, palaiminta Dievo“, – tiki Justė ir Dovydas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NAMAI: Lipinskai kasdien kuria svajonių namus savo šeimai.
ŠEIMA: Justės ir Dovydo šeimoje auga Jonas, Povilas ir Domicelė.
PALTAI: Dovydas juostinį paltą nešioja jau dešimtmetį, o Justė tokį pasisiuvo tik šiemet.
DARBAS: Šiauliečiai sukūrė unikalią tautinių juostelių panaudojimo technologiją.
IŠSKIRTINUMAS: kiekvienas drabužis dekoruotas vienetine rankų darbo juostele.
UNIVERSALUMAS: juostelės po vieną gali atstoti diržą, plaukų gumutę, apyrankę, o susiūtos į krūvą tapti rankine ar paltu.