Juostomis pinta svajonė

Juos­to­mis pin­ta sva­jo­nė

Jus­tės ir Do­vy­do Li­pins­kų kie­me žy­di gel­to­nos sau­lėg­rą­žos. Na­muo­se kve­pia žo­le­lių ar­ba­ta su me­du­mi, ant sta­lo de­ga ran­kų dar­bo vaš­ki­nė žva­kė, su vai­kais žai­džian­tys ka­ti­nai lau­kia pro­gos ne­pas­te­bė­ti pa­ra­gau­ti šei­mi­nin­kų ga­min­to ož­kos pie­no sū­rio. O užuo­lai­das lan­guo­se at­sto­ja Jus­tės kur­ti dra­bu­žiai, ta­pę jau­nos šei­mos vers­lu.

Ka­ro­li­na PO­PO­VAI­TĖ

karolina@skrastas.lt

Gy­ve­ni­mas pa­la­pi­nė­je

Prieš tre­jus me­tus į gim­tuo­sius Šiau­lius su­grį­žę Li­pins­kai ne­tu­rė­jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos, ta­čiau ne­no­rė­jo glaus­tis pas gi­mi­nai­čius. Tad su dviem ma­žais vai­kais ap­si­gy­ve­no bū­si­mo na­mo vie­to­je pa­si­sta­ty­to­je pa­la­pi­nė­je.

Virš gal­vos bu­vo tik sto­gas ir na­mo kar­ka­sas.

„Ki­ta­me kie­me gy­ve­nan­tys ma­no tė­vai vi­są žie­mą kvie­tė ap­si­sto­ti pas juos, ta­čiau gy­ve­ni­mas pa­la­pi­nė­je bu­vo pui­kus iš­ban­dy­mas mū­sų šei­mai“, – pa­sa­ko­ja Jus­tė.

Ta­da po­ra su­pra­to, jog no­ri sa­vo­mis ran­ko­mis pa­si­sta­ty­ti na­mus ir gy­ven­ti taip, kad ne­reikė­tų  pri­klau­syti nuo pre­ky­bos cent­rų.

Iš­gy­ve­nę žie­mą, Li­pins­kai sa­vo ran­ko­mis iš mo­lio per va­sa­rą nu­si­lip­dė na­mo sie­nas, iš vie­ti­nių ra­jo­nų me­die­nos su­si­meist­ra­vo bal­dus ir iki šiol kas­dien gal­vo­ja, kaip dar ga­lė­tų pa­puoš­ti sa­vo na­mus.

„Vie­ni iš kar­to įsi­ke­lia į sa­vo sva­jo­nių būs­tą, o mes dar ne­ži­no­me, koks jis tu­ri bū­ti. Nuo­lat ku­ria­me“, – šyp­so­si Jus­tė, pa­sa­ko­da­ma, kad da­bar pla­nuo­ja su­si­mū­ry­ti kros­nį duo­nai kep­ti.

Do­vy­do „ba­ba“ pa­do­va­no­jo ož­ką, vė­liau jie įsi­gi­jo bi­čių, viš­tų. „Kiek ga­li­me, vis­ką ga­mi­na­me pa­tys“,– pa­sa­ko­ja Do­vy­das.

„Tai nė­ra pa­pras­ta, bet pra­smin­ga. No­ri­me, kad vai­kai su­pras­tų, jog pi­ni­gus rei­kia už­si­dirb­ti sa­vo­mis ran­ko­mis“, – vy­rą pa­pil­do Jus­tė.

Juos­tos, vir­tu­sios au­di­niu

Mo­kyk­lo­je tė­vų pa­ska­tin­ta Jus­tė pra­dė­jo do­mė­tis et­no­kul­tū­ra, įsi­trau­kė į tra­di­ci­nės kul­tū­ros ren­gi­nius ir taip su­si­pa­ži­no su Do­vy­du, jam ir nu­py­nė pir­mą­ją juos­tą.

„Ar­tė­jo Ka­lė­dos ir aš svars­čiau, ką ga­liu jam pa­do­va­no­ti“, – pri­si­me­na Jus­tė.

Iš­gir­du­si liau­dies dai­ną apie mer­ge­lę, au­džian­čią juos­tas, mer­gi­na su­pra­to, jog tai yra jam tin­ka­ma do­va­na.

Su­si­ra­do mo­ky­to­ją ir pra­dė­jo mo­ky­tis tra­di­ci­nių juos­tų py­ni­mo. Grei­tai šio tau­to­dai­lės rank­dar­bio na­muo­se pri­si­kau­pė.

Pa­te­bė­ju­si, jog pre­ky­bos cent­ruo­se ji ne­ga­lin­ti ras­ti tin­ka­mų dra­bu­žių, Jus­tė pra­dė­jo gal­vo­ti apie ga­li­my­bę siū­tis pa­čiai. Be­žiū­rint į krū­vą nu­pin­tų ir dul­kan­čių tau­ti­nių juos­tų, ki­lo min­tis jas su­siū­ti į ke­pu­rę ir ran­kin­ę, vė­liau iš tau­ti­nių juos­tų ji pa­siu­vo Do­vy­dui pal­tą.

Taip at­si­ra­do uni­ka­li tau­ti­nių juos­tų pa­nau­do­ji­mo tech­no­lo­gi­ja – ran­ko­mis nu­pin­tos juos­tos su­siuva­mos į vie­ną au­di­nį.

Šei­mą ir drau­gus iš­skir­ti­niais dra­bu­žiais dau­gy­bę me­tų džiu­gi­nę šiau­lie­čiai pa­ste­bė­jo, jog Lie­tu­vo­je vis dar lais­va šiuo­lai­ki­nio tau­ti­nio kos­tiu­mo ni­ša.

„Pa­tys no­rė­jo­me dė­vė­ti kaž­ką lie­tu­viš­ka, ta­čiau kas­dien su tra­di­ci­niu kos­tiu­mu vaikš­čio­ti ne­pa­to­gu. Tad pa­ban­dė­me jį in­terp­re­tuo­ti šiuo­lai­kiš­kai ir puoš­ti tra­di­ci­nė­mis de­ta­lė­mis“, – pa­sa­ko­ja Do­vy­das. Šei­mos ryž­tą im­tis vers­lo su­stip­ri­no bi­čiu­lių kvie­ti­mas veik­ti kar­tu. Su­bū­rus ko­man­dą pa­si­da­rė drą­siau.

Džiaugs­mas, kad rū­pi gim­ti­nei

Kaip tik tuo me­tu jau­nų­jų vers­li­nin­kų ko­man­da iš­gir­do apie kon­kur­są nau­joms vers­lo idė­joms remti. Do­vy­das per ke­lias nak­tis pa­ra­šė pro­jek­tą, ku­ris užė­mė pri­zi­nę vie­tą ir su­tei­kė fi­nan­si­nę pa­ra­mą vers­lo pra­džiai.

Jus­tė pri­pa­ži­no, jog pa­ste­bė­ji­mas Šiau­liuo­se juos la­bai nu­džiu­gi­no. Pa­sak jos, et­no­kul­tū­ros tra­di­ci­jos gim­ta­ja­me mies­te nė­ra stip­rios, tad džiu­gu, kai to­kia veik­la bū­na įver­tin­ta.

„Da­rai, sten­gie­si, no­ri, kad žmo­nės puoš­tų­si, iš­kei­ti nak­ties mie­gą į veik­lą. Ir kai Šiau­liuo­se pa­ste­bi, api­ma di­džiu­lis džiaugs­mas“, – sa­ko mo­te­ris.

Li­pins­kai da­ly­vau­ja mo­ky­muo­se, skir­tuo­se jau­niems vers­li­nin­kams, nuo­lat to­bu­li­na­si, ta­čiau ma­si­nės ga­my­bos pra­dė­ti ne­pla­nuo­ja. „No­rė­tu­me, kad iš šių rū­bų ga­my­bos ga­lė­tu­me iš­gy­ven­ti, bet tik­rai ne tam, kad su­si­krau­tu­me mi­li­jo­nus. La­biau no­ri­si, kad žmo­nės įver­tin­tų, vaikš­čio­tų ap­si­rė­dę lie­tuviš­kai ir kad džiaug­tų­si tuo, ką dė­vi“, – tei­gia kū­rė­jai.

Ko­pi­juo­to­jai ne­gąs­di­na

Dra­bu­žių di­zai­ną ku­ria Jus­tė. Kiek­vie­ną rū­bą puo­šian­ti juos­te­lė – Li­pins­kų vers­lo iš­skir­ti­nu­mo ženk­las, yra uni­ka­li, nu­pin­ta jos ran­komis.

„Vai­kai už­mie­ga, ir bet ku­riuo pa­ros me­tu ei­nu vy­ti siū­lų“, – apie dar­bo su­bti­ly­bes pa­sa­ko­ja Jus­tė. O jei va­ikai ne­mie­ga, dir­ba ir Do­vy­das. Jis ste­bi ir sten­gia­si, kad vai­kai – ket­ve­rių Jo­nas, tre­jų Po­vi­las ir vie­ne­rių Do­mi­ce­lė – neį­si­pai­nio­tų į siū­lus, jų ne­nut­rauk­tų.

„Toks dar­bas dvi­gu­bas. Bet iš šir­dies“, – sa­ko vy­ras.

Jus­tė ir Do­vy­das no­ri pa­keis­ti vi­suo­me­nės po­žiū­rį į tau­ti­nį kos­tiu­mą. Jie sa­ko, džiaug­tų­si pa­ma­tę, jog kas nors ban­do ko­pi­juo­ti jų su­kur­tų juos­ti­nių dra­bu­žių idė­ją.

„Bū­tų ge­rai, jei mū­sų dar­bai kaž­ką įkvėp­tų kur­ti. Nė­ra blo­gai, jei ir ko­pi­juos. Sma­gu, jei pa­vyk­tų pa­keis­ti žmo­nių po­žiū­rį į tau­tiš­ku­mą“, – mąs­to Jus­tė.

Įk­vė­pi­mo po­rai su­tei­kia et­no­kul­tū­ros ži­nios, kas­die­nė ap­lin­ka, lai­kas, pra­leis­tas su šei­ma, ir mi­nu­tės, skir­tos mal­dai.

„Vir­tu­vė­je ant sta­lo vi­sa­da at­vers­tas Šven­ta­sis Raš­tas, nuo­lat jį skai­to­me, ieš­ko­me ei­lu­čių, su­tei­kian­čių stip­ry­bės“, – sa­ko Jus­tė. Kai ne­pa­mirš­ti sa­vęs ir ki­tų, Die­vas pa­de­da vi­sur.

„Juk ir mū­sų vers­las – tai sva­jo­nė, pa­lai­min­ta Die­vo“, – ti­ki Jus­tė ir Do­vy­das.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

NA­MAI: Li­pins­kai kas­dien ku­ria sva­jo­nių na­mus sa­vo šei­mai.

ŠEI­MA: Jus­tės ir Do­vy­do šei­mo­je au­ga Jo­nas, Po­vi­las ir Do­mi­ce­lė.

PAL­TAI: Do­vy­das juos­ti­nį pal­tą ne­šio­ja jau de­šimt­me­tį, o Jus­tė to­kį pa­si­siu­vo tik šie­met.

DARBAS: Šiau­lie­čiai su­kū­rė uni­ka­lią tau­ti­nių juos­te­lių pa­nau­do­ji­mo tech­no­lo­gi­ją.

IŠS­KIR­TI­NU­MAS: kiek­vie­nas dra­bu­žis de­ko­ruo­tas vie­ne­ti­ne ran­kų dar­bo juos­te­le.

UNI­VER­SA­LU­MAS: juos­te­lės po vie­ną ga­li at­sto­ti dir­žą, plau­kų gu­mu­tę, apy­ran­kę, o su­siū­tos į krū­vą tap­ti ran­ki­ne ar pal­tu.