Kalviai prisiminė užmirštą seną verslo šaką

„Sidabrės“ nuotr.
„Jo­niš­kio meist­ras“ sa­vaei­gis kel­tu­vas ruo­šia­si me­di­nių fa­sa­dų srau­ti­nio va­ly­mo kvar­ci­niu smė­liu pro­ce­dū­rai
In­di­vi­dua­lią me­džio ir me­ta­lo ga­mi­nių įmo­nę val­dan­tis Sau­lius Pla­dis pri­si­pa­žįs­ta, kad sa­vo vie­ne­ti­niais kal­vio dar­bo me­ta­lo ga­mi­niais ne­beiš­ga­li kon­ku­ruo­ti su iš Ki­ni­jos rin­ką už­ver­tu­siais ana­lo­gais, ku­rie nors ir nė­ra pa­ga­min­ti iš ko­ky­biš­ko me­ta­lo, ta­čiau kai­na nu­si­lei­džia ke­lis­kart. Tie­sa, il­gaam­žiš­ku­mą ir ori­gi­na­lu­mą gar­bi­nan­tys žmo­nės S. Pla­džio įmo­nės kal­vių pa­slau­gų nė už ką ne­lin­kę at­si­sa­ky­ti. Ta­čiau me­ta­lo ga­mi­nių apim­tys vis tiek maž­ta, tad vers­li­nin­kui te­ko ieš­ko­ti nau­jų vers­lo ni­šų. Per­nai įkur­ta UAB „Jo­niš­kio meist­ras“, ku­ri ėmė­si pri­mirš­to se­no – srau­ti­nio me­di­nių pa­vir­šių va­ly­mo kvar­ci­niu smė­liu. Smė­lia­vi­mas, kaip pa­vir­šiaus va­ly­mo bū­das, yra ži­no­mas jau se­niai. Jo pa­grin­di­nis pri­va­lu­mas yra tas, kad to­kiu bū­du nuo pa­vir­šiaus yra pa­ša­li­ni­mai bet ko­kie ter­ša­lai – per trum­piau­sią įma­no­mą lai­ką ir kas svar­bu – eko­no­miš­kai bei eko­lo­giš­kai!
„Sidabrės“ nuotr.
Smė­liuo­to­jas Alek­se­jus Pet­ri­kai­tis kvar­ci­nio smė­lio srau­tu nuo me­di­nio na­mo fa­sa­do kruopš­čiai, bet grei­tai nu­va­lo vi­sus se­nų da­žų li­ku­čius
„Sidabrės“ nuotr.
Kal­viai per­si­kva­li­fi­kuo­ja į na­mų re­no­va­ci­jos meist­rus

Kaip dir­ba srau­ti­nio va­ly­mo kvar­ci­niu smė­liu mo­bi­lio­ji įran­ga, šį ru­de­nį ga­lė­jo­me ste­bė­ti pa­čia­me Jo­niš­kio cent­re – Baž­ny­čios gat­vė­je to­kiu prin­ci­pu UAB „Jo­niš­kio meist­ras“ vy­rai be prie­kaiš­tų nu­švei­tė Jo­niš­kio pa­ra­pi­jai pri­klau­san­čius du – Pas­to­ra­ci­nio cent­ro ir bu­vu­sio vi­ka­ria­to, kur gi­mė So­fi­ja Ky­man­tai­tė-Čiur­lio­nie­nė – me­di­nius na­mus, ir net pa­sta­ro­jo ap­sa­ma­no­ju­sį ši­fe­ri­nį sto­gą, ku­ris po pro­ce­dū­ros nu­švi­to nau­jai.

– Jau prieš pen­ke­rius me­tus ke­ti­nau smė­lia­vi­mo pa­slau­gą įtrauk­ti į sa­vo įmo­nės veik­lą. Ta­čiau at­lik­ti to­kius dar­bus rei­ka­lin­ga ir įran­ga. Ra­šė­me pro­jek­tus Užim­tu­mo tar­ny­bai, ke­ti­no­me įkur­ti tris dar­bo vie­tas. Ir fi­nan­sa­vi­mas mums bu­vo skir­tas, ta­čiau, ne­ga­vę Ban­ko ga­ran­to, sa­vo už­ma­čių įgy­ven­din­ti ne­ga­lė­jo­me, – pa­sa­ko­ja vers­li­nin­kas Sau­lius Pla­dis.

Ta­čiau min­tis pa­siek­ti sa­vo neap­lei­do. Juo la­biau, kad smė­lia­vi­mą, kaip va­ly­mo bū­dą, tai­kė ir pa­ga­min­tiems me­ta­lo dir­bi­niams – prieš da­žy­mą pir­miau­sia nu­va­lo nuo rū­džių ir ne­šva­ru­mų, se­nų da­žų li­ku­čių ir pa­den­gia an­ti­ko­ro­zi­nė­mis me­džia­go­mis. Sta­cio­na­ria smė­lia­vi­mo ir da­žy­mo tech­ni­ka dirb­tu­vė­se meist­rai švei­tė ir da­žė me­ta­li­nes tvo­ras, rat­lan­kius, kal­viš­kus ga­mi­nius pa­gal eu­ro­pi­nius stan­dar­tus su maž­daug 15 me­tų ga­ran­ti­ja. Ta­čiau įran­ga, skir­ta me­ta­lui ap­dirb­ti, bu­vo sta­cio­na­ri, o, no­rint mo­bi­lius įren­gi­nius dar ir trans­por­tuo­ti pa­ka­bi­nus ar pa­kro­vus, to­kiai sva­jo­nei rei­kė­jo in­ves­ti­ci­jų.

Per­nai vers­li­nin­kas iš sa­vo už­dirb­tų lė­šų įsi­gi­jo įran­gą nau­jai veik­lai – sunk­ve­ži­mį „Mer­ce­des“ su prie­ka­ba, ame­ri­kie­tiš­ką kel­tu­vą, smė­lia­vi­mo ir beo­rę da­žy­mo įran­gą, ku­rią šian­dien pui­kiai val­do bend­ro­vės pa­grin­di­nis smė­liuo­to­jas Alek­se­jus Pet­ri­kai­tis, da­žy­to­jas Ša­rū­nas Ka­na­pic­kas, na­mų re­no­va­ci­jos meist­ras Egi­di­jus Vai­nei­kis, su kel­tu­vais dir­ban­tys Man­tas Pla­dis, Juo­zas Pranc­kus.

***

S. Pla­dis tu­ri vil­ties, kad ši pa­slau­ga bus itin pa­klau­si, nes vis tik kai­muo­se, mies­te­liuo­se ir mies­tuo­se ne­ma­žai me­di­nių gy­ve­na­mų­jų na­mų fa­sa­dų, ku­riuos karts nuo kar­to rei­kia at­nau­jin­ti. Se­nus da­žus gram­dy­ti, šveis­ti ran­ko­mis, su me­ta­li­niais še­pe­čiais – il­gas, var­gi­nan­tis ir vi­sai nee­fek­ty­vus dar­bas. Ta­čiau tik nuo pa­ruoš­to da­žy­mui pa­vir­šiaus pri­klau­so, kiek il­gai tar­naus nau­ja­sis da­žų sluoks­nis. Ran­ki­nis me­di­nių pa­vir­šių va­ly­mas, kad ir kaip žmo­nės sten­gia­si, nė­ra ko­ky­biš­kas.

Gi smė­lia­vi­mo prin­ci­pas yra la­bai pa­pras­tas – ab­ra­zy­vas (daž­niau­siai tai bū­na smė­lis, kvar­ci­nis smė­lis, kt.) su di­de­liu oro srau­tu yra iš­pu­čia­mas ant va­lo­mo pa­vir­šiaus. Ab­ra­zy­vas su to­kia di­de­le jė­ga "dau­žo" ap­dir­ba­mą pa­vir­šių, kad nuo jo nu­laks­to vis­kas, kas pa­si­tai­ko ke­ly­je – ne­šva­ru­mai, se­ni da­žai, rū­dys ir pan. Toks pa­vir­šių ap­do­ro­ji­mo bū­das prieš da­žy­mą yra pa­ts veiks­min­giau­sias. Vers­li­nin­kas, in­ves­ta­vęs į beo­rę da­žy­mo įran­gą, ku­rios slė­gis su­ke­lia­mas iki 250 ba­rų, džiau­gia­si jos efek­ty­vu­mu – su ja pa­sta­tus da­žant nė­ra jo­kių da­žų nuo­sto­lių, nė vie­nas la­šas ne­pra­ran­da­mas. Su to­kia įran­ga vie­nu pū­ti­mu ga­li­ma pa­deng­ti sto­rą da­žų sluoks­nį.

Pas­ku­ti­niu me­tu smė­lia­vi­mas pri­tai­ko­mas ir pa­ruoš­ti be­to­no pa­vir­šiams, ply­tų sie­noms. No­rint to­kius pa­vir­šius pa­deng­ti glais­tais, de­ko­ra­ty­vi­niais tin­kais, an­ti­ko­ro­zi­niais mi­ši­niais, ir­gi, sie­kaint efek­ty­vaus re­zul­ta­to, ne­beap­siei­na­ma be smė­lia­vi­mo. To­kia tech­no­lo­gi­ja va­lo­mi, at­nau­ji­na­mi, de­zin­fe­kuo­ja­mi ar ša­li­na­mi bio­lo­gi­niai mik­roor­ga­niz­mai, ku­rie lin­kę kaup­tis ant pa­vir­šiaus.

Šią va­sa­rą UAB „Jo­niš­kio meist­ras“ vy­rai su nau­ja pa­slau­ga bu­vo itin pa­klau­sūs – me­di­nius pa­sta­tus kvar­ci­niu smė­liu va­lė Ak­me­nės, Pas­va­lio ir mū­sų ra­jo­nuo­se, juos nau­ja da­žy­mo įran­ga da­žė, smė­lio ab­ra­zy­vu švei­tė ap­ker­pė­ju­sius skar­di­nius ir ši­fe­ri­nius sto­gus, juos grun­ta­vo ir da­žė.

– Ma­nau, kad kon­ku­ren­tų su šia pa­slau­ga ne­tu­rė­si­me. Dau­ge­lis priei­na prie se­nų me­di­nių fa­sa­dų ir vos ne su pa­di­di­na­muo­ju stik­lu ieš­ko nors kruo­pe­ly­tės se­nų da­žų li­ku­čių. Bet ne­ran­da. Ka­dan­gi nau­do­ja­me skir­tin­gos frak­ci­jos kvar­ci­nį smė­lį, tai va­ly­da­mi me­di­nius pa­vir­šius ma­žiau juos de­for­muo­jam nei su me­ta­li­niais še­pe­čiais va­lant ran­ko­mis. Be to, pa­siek­ti dir­ba­mą zo­ną iš kie­mo, nuo ke­lio, ša­lia ap­žel­din­to­jų įreng­tų al­pi­na­riu­mų ir gė­ly­nų, mums pa­de­da sa­vaei­gis kel­tu­vas, ga­lin­tis smė­liuo­to­ją pa­kel­ti ir į 18 met­rų aukš­tį. Taip dir­bant nie­kas ap­link na­mą – nei de­ko­ra­ty­vi­niai žel­di­niai, nei gė­ly­nai ar ve­ja – ne­nu­ken­čia. Tik­rai, šiai se­nai tech­no­lo­gi­jai, ku­ri yra ma­žiau­siai tris­kart na­še­nė už ran­kų dar­bą, ana­lo­gų nė­ra, – vers­li­nin­kas pa­ten­kin­tas sa­vo įgy­ven­din­ta už­ma­čia, ku­ri nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio iki vė­ly­vo ru­dens me­džio ir me­ta­lo meist­rams pa­dės iš­gy­ven­ti.

Atei­nan­tį pa­va­sa­rį bu­vę me­niš­kų dir­bi­nių kal­viai sa­vo veik­lą ža­da dar la­biau pra­plės­ti – siū­ly­sis iš­va­ly­ti ka­mi­nus, iš­ge­nė­ti so­dus ar nu­pjau­ti pa­vo­jin­gus me­džius.