
Naujausios
MŪSŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJAS 2019
Padėjo greita orientacija
Rajono mero Vitalijaus Gailiaus ir Seimo nario Liudo Jonaičio inicijuotam konkursui „Mūsų valstybės tarnautojas 2019“ KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 606 pėstininkų kuopos intendanto, seržanto Rimanto Lesučio kandidatūrą pasiūlė jį nuo paauglystės pažįstanti savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Erika Šivickaitė. Pasak jos, tai – puikus, pareigingas, atsakingas žmogus, gyvenime ekstremaliose situacijose padėjęs ne vienam žmogui.
Bene ryškiausiai pačiam Rimantui Lesučiui atmintin įsirėžė 2018-ųjų gegužę atsitikęs įvykis. Tąkart Telšių rajone vyko Rinktinės organizuotas sporto renginys, skirtas visuomenei geriau pažinti kariuomenę, padėkoti darbdaviams, kurie geranoriškai į savaitgaliais, o kartais ir kelias savaites trunkančias pratybas išleidžia dirbančius savanorius. Renginyje komandos varžosi įvairiausiose rungtyse nuo šaudymo iš lankų iki bėgimo situaciniu kliūčių ruožu.
„Iš Joniškio rajono vykome pilna mašina dalyvių. Pasiekęs poligoną komandą išleidau ir nuvažiavau toliau pasistatyti automobilį, užpildyti kelionės lapą. Jau grįždamas pėsčiomis staiga pamačiau kartu vykusią joniškietę, atsisėdusią po medžiu. Ji sakė blogai pasijutusi, skausmas iš kairės rankos sklinda į krūtinę, sunku ryti seiles. Aplinkiniai svarstė: gal kviesti greitąją, o gal kas turi vandens atsigerti, atsigaivinti, tačiau man pasirodė panašu į priešinfarktinę būseną. Pamaniau: jei kviesime medikus per bendrąjį pagalbos centrą, neaišku, kada jie atlėks į pamiškę ir vargu, ar sugebės susiorientuoti, rasti vietą.
Gyvenu Joniškyje prie savivaldybės ir yra tekę matyti, kaip atvykusi greitoji suka ratus, nerasdama privažiavimo prie giliau esančio daugiabučio gyvenamojo namo. O jeigu dar Telšių ekipažai bus išvykę, reikės laukti atvažiuojančių iš Mažeikių... Tad nusprendžiau kuo skubiau pats ją vežti į ligoninės priimamąjį. Ten gal 16 kilometrų geru asfaltuotu keliu, tad nulėkėme greitai“, – kaip šiandien įsirėžusias akimirkas atsimena seržantas. Jo gebėjimas susiorientuoti ir pasirinkti tinkamiausią sprendimą moteriai buvo neįkainojamas. Ją ištiko infarktas, reikėjo skubiai atlikti operaciją. Medikai sakė, kad gyvybę išgelbėjo greita kario reakcija ir pacientės tvirtumas, užgrūdintas organizmas. Tą ir ji pati patvirtino redakcijai, sakydama, kad visą gyvenimą lieka dėkinga R. Lesučiui.
Ir po to gelbėtojas nepamiršo joniškietės. Nuvežęs mamą pas gydytojus Šiauliuose, aplankė ją po operacijos ligoninėje.
Atsakingumas veda ir kasdienybėje
O štai prieš metus R. Lesutis vėl buvo atsidūręs reakcijos ir veiksmo reikalaujančioje situacijoje. Sankryžoje Šiauliuose įvyko avarija. Kaltininkas, nesuvaldęs savo mašinos, kliudė porą kitų transporto priemonių, perlėkė skersai kelio ir trenkėsi į stulpą. Joniškietis, skubiai iššokęs iš savo automobilio, iškvietė greitąją pagalbą, policiją ir pats nebesiorientuojantį nelaimėlį ištraukė iš mašinos.
Paklaustas, kaip taip sugeba valdyti emocijas stresinėje situacijoje, R. Lesutis sako mintyse tarsi užspaudžiantis panikos mygtuką ir ją išjungiantis. O toliau skubiai rikiuojamos mintys, kurios tarsi ant svarstyklių lėkštelių pasveriamos, ką geriausia konkrečiu atveju galima padaryti.
Atsakingumas, pareigingumas jį veda ir kasdienybėje. Dviejų vaikų – penktą klasę lankančio sūnaus ir antrokės dukros – tėtis važiuodamas keliu visada pagalvoja apie pėsčiuosius, ypač – vaikus, kurie dar nemoka numatyti pasekmių ir kartais gatvėje elgiasi neapgalvotai, bei apie senelius, kuriems sudėtinga judėti, kurie turi daugiau sveikatos problemų. Dėl to kartą su kuopos vadu važiuodami Joniškyje per Saulės kvartalą, pamatę prie vaistinės nugriuvusį senuką, skubiai iškvietė greitąją pagalbą ir sulaukė jos atvykstant. Nors paaiškėjo, kad pagyvenęs žmogus buvo tiesiog išgėręs, bet žiemą pralėkti pro šalį vyrai negalėjo. Juk neatsikėlęs taip ir sušaltų.
„Kadangi gyvenu arti „Saulės“ pagrindinės mokyklos, matau, kaip pavojingai elgiasi dalis vairuotojų: jie lekia, nepraleidžia mokinių per perėją ties savivaldybe. Manau, kad toje vietoje turėtų būti ne kalnelis, o visas kalnas, kad dažnas susiprotėtų važiuoti atsargiai, laiku sustotų, matydamas einančius vaikus. Dažniausiai, be abejo, neapgalvotai elgiasi jaunimas: nusiperka „mandrą“ automobilį ir nori pasirodyti. Pats, pastebėjęs dar tik iš mokyklos išbėgančius mokinius, kuriems iki perėjos reikia gerokai pabėgėti, sustoju iš anksto. Geriau tegul už manęs susidaro transporto eilė, tegul pypsina, bet vaikai praeis sėkmingai“, – su atsakomybe kalba joniškietis karys.
Savanoriu tapo 2001-aisiais
KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 606 pėstininkų kuopos intendantas, seržantas Rimantas Lesutis savo darbe atsakingas už karių aprūpinimą materialine baze: nuo menkiausių aprangos detalių – kojinių, batų, kepurių, iki ginkluotės. Be to, profesionaliosios tarnybos kariai nuolat dalyvauja pratybose, vykdo fizinio pasirengimo normatyvus, mokosi, sprendžia ginklo panaudojimo, taktikos testus, tikrina statuto, įstatymų žinias, praktiškai tobulina ginklo valdymą, kovinio šaudymo įgūdžius.
Į savanorių tarnybą vyras atėjo dar 2001-aisiais. Joniškio žemės ūkio mokykloje mokydamasis žemės ūkio technologo specialybės jaunuolis antrą kartą gavo šaukimą į kariuomenę. Prieš metus jis dar buvo nebaigęs vidurinės mokyklos. O tąkart draugai, kurie jau buvo savanoriai, pakvietė prisijungti. Rimantas paklausė, nuėjo, ir patiko. Pasijuto pataikęs į savo roges. Taip iki 2012-ųjų prabuvo savanoriu: ėjo paprasto kuopos kario, skyriaus vado, vėliau transporto eksploatacijos techniko pareigas.
Jaunas vyras tuo pačiu metu baigė aukštojo neuniversitetinio mokslo technologo studijas, kurias organizavo Joniškio ŽŪM kartu su Šiaulių kolegija, Karo akademijoje – pusmetį trukusius nuotolinius logistikos, vėliau – instruktoriaus kursus, tad išmano metodiką, kaip valdyti auditorijos baimę, gali vesti pratybas kariams.
„Tuos dalykus reikia žinoti, nes kai sėdi suole, atrodo, viskas kaip iš pypkės liejasi, o atsistojus prieš visus liežuvis prie gomurio prilimpa“, – pastebi seržantas.
Hobis virto darbu
Vyras iš pradžių dar dirbo „Sidabros“ kiaulių komplekse apsaugoje, paskui buvo perkeltas į kitą skyrių, bet 2003–2004 metais darbdaviai norėjo specialistų su praktika, tad kai buvo mažinami etatai, vėliausiai priimtus atleido pirmiausia.
Rimantas kurį laiką sako pakankamai turėjęs ir kario savanorio veiklos: dalyvaudavo pratybose, saugojo kuopos pastatą, vykdė NATO oro pajėgų lėktuvų apsaugą Šiaulių oro uoste.
„Karinė patirtis man buvo tarsi hobis, kuris virto darbu. Manau, labai sėkmingai susiklostė. Neteko emigruoti, kaip dažnam jaunam žmogui. Tik 1997 metais, dar besimokydamas Joniškio žemės ūkio mokykloje, per vasaros atostogas buvau išvykęs į Vokietiją braškių skinti. Bet tai labiau panašu į pažintinę ekskursiją, nors pinigų irgi užsidirbome. Aš tada nusipirkęs parsivežiau gerą kompaktinių diskų grotuvą, kuris iki šiol veikia“, – prisimena joniškietis, į profesionaliąją karinę tarnybą įsijungęs nuo 2012 metų.
Paklaustas, ką jis apskritai mano apie karinę tarnybą Lietuvoje, vyras sako, jog nėra ko baimintis eiti į kariuomenę: jis turi ne vieną pavyzdį, kai šią tarnybą baigę vyrukai stoja į savanorius.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai – atviri visuomenei, stengiamasi kuo daugiau skleisti žinią apie šią tarnybą, bendrauti su įvairiomis įstaigomis, organizacijomis, ypač daug bendraujama ir bendradarbiaujama su mokyklomis.
„Papasakojame apie savo veiklas, pademonstruojame ginkluotę. Štai, Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje kasmet vyksta renginys „Graži mūsų šeimynėlė“, kur tėveliai pristato įvairias profesijas. Dalyvavau ir aš: paskaitėlę skaičiau, nunešiau paragauti sauso davinio, parodžiau, kaip jis paruošiamas, pašildomas, daviau maskuojančių dažų išmėginti. Vaikai labai aktyviai dalyvavo, matėsi, kad jiems įdomu“, – džiaugiasi Rimantas Lesutis, matydamas būsimą pamainą.