Karys, išgelbėjęs žmogaus gyvybę

MŪ­SŲ VALS­TY­BĖS TAR­NAU­TO­JAS 2019

Pa­dė­jo grei­ta orien­ta­ci­ja

Ra­jo­no me­ro Vi­ta­li­jaus Gai­liaus ir Sei­mo na­rio Liu­do Jo­nai­čio ini­ci­juo­tam kon­kur­sui „Mū­sų vals­ty­bės tar­nau­to­jas 2019“ KASP Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės 606 pės­ti­nin­kų kuo­pos in­ten­dan­to, ser­žan­to Ri­man­to Le­su­čio kan­di­da­tū­rą pa­siū­lė jį nuo paaug­lys­tės pa­žįs­tan­ti sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Eri­ka Ši­vic­kai­tė. Pa­sak jos, tai – pui­kus, pa­rei­gin­gas, at­sa­kin­gas žmo­gus, gy­ve­ni­me ekst­re­ma­lio­se si­tua­ci­jo­se pa­dė­jęs ne vie­nam žmo­gui.

Be­ne ryš­kiau­siai pa­čiam Ri­man­tui Le­su­čiui at­min­tin įsi­rė­žė 2018-ųjų ge­gu­žę at­si­ti­kęs įvy­kis. Tą­kart Tel­šių ra­jo­ne vy­ko Rink­ti­nės or­ga­ni­zuo­tas spor­to ren­gi­nys, skir­tas vi­suo­me­nei ge­riau pa­žin­ti ka­riuo­me­nę, pa­dė­ko­ti darb­da­viams, ku­rie ge­ra­no­riš­kai į sa­vait­ga­liais, o kar­tais ir ke­lias sa­vai­tes trun­kan­čias pra­ty­bas iš­lei­džia dir­ban­čius sa­va­no­rius. Ren­gi­ny­je ko­man­dos var­žo­si įvai­riau­sio­se rung­ty­se nuo šau­dy­mo iš lan­kų iki bė­gi­mo si­tua­ci­niu kliū­čių ruo­žu.

„Iš Jo­niš­kio ra­jo­no vy­ko­me pil­na ma­ši­na da­ly­vių. Pa­sie­kęs po­li­go­ną ko­man­dą iš­lei­dau ir nu­va­žia­vau to­liau pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį, už­pil­dy­ti ke­lio­nės la­pą. Jau grįž­da­mas pės­čio­mis stai­ga pa­ma­čiau kar­tu vy­ku­sią jo­niš­kie­tę, at­si­sė­du­sią po me­džiu. Ji sa­kė blo­gai pa­si­ju­tu­si, skaus­mas iš kai­rės ran­kos sklin­da į krū­ti­nę, sun­ku ry­ti sei­les. Ap­lin­ki­niai svars­tė: gal kvies­ti grei­tą­ją, o gal kas tu­ri van­dens at­si­ger­ti, at­si­gai­vin­ti, ta­čiau man pa­si­ro­dė pa­na­šu į prie­šin­fark­ti­nę bū­se­ną. Pa­ma­niau: jei kvie­si­me me­di­kus per bend­rą­jį pa­gal­bos cent­rą, neaiš­ku, ka­da jie at­lėks į pa­miš­kę ir var­gu, ar su­ge­bės su­sio­rien­tuo­ti, ras­ti vie­tą.

Gy­ve­nu Jo­niš­ky­je prie sa­vi­val­dy­bės ir yra te­kę ma­ty­ti, kaip at­vy­ku­si grei­to­ji su­ka ra­tus, ne­ras­da­ma pri­va­žia­vi­mo prie gi­liau esan­čio dau­gia­bu­čio gy­ve­na­mo­jo na­mo. O jei­gu dar Tel­šių eki­pa­žai bus iš­vy­kę, rei­kės lauk­ti at­va­žiuo­jan­čių iš Ma­žei­kių... Tad nu­spren­džiau kuo sku­biau pa­ts ją vež­ti į li­go­ni­nės prii­ma­mą­jį. Ten gal 16 ki­lo­met­rų ge­ru as­fal­tuo­tu ke­liu, tad nu­lė­kė­me grei­tai“, – kaip šian­dien įsi­rė­žu­sias aki­mir­kas at­si­me­na ser­žan­tas. Jo ge­bė­ji­mas su­sio­rien­tuo­ti ir pa­si­rink­ti tin­ka­miau­sią spren­di­mą mo­te­riai bu­vo neį­kai­no­ja­mas. Ją iš­ti­ko in­fark­tas, rei­kė­jo sku­biai at­lik­ti ope­ra­ci­ją. Me­di­kai sa­kė, kad gy­vy­bę iš­gel­bė­jo grei­ta ka­rio reak­ci­ja ir pa­cien­tės tvir­tu­mas, už­grū­din­tas or­ga­niz­mas. Tą ir ji pa­ti pa­tvir­ti­no re­dak­ci­jai, sa­ky­da­ma, kad vi­są gy­ve­ni­mą lie­ka dė­kin­ga R. Le­su­čiui.

Ir po to gel­bė­to­jas ne­pa­mir­šo jo­niš­kie­tės. Nu­ve­žęs ma­mą pas gy­dy­to­jus Šiau­liuo­se, ap­lan­kė ją po ope­ra­ci­jos li­go­ni­nė­je.

At­sa­kin­gu­mas ve­da ir kas­die­ny­bė­je

O štai prieš me­tus R. Le­su­tis vėl bu­vo at­si­dū­ręs reak­ci­jos ir veiks­mo rei­ka­lau­jan­čio­je si­tua­ci­jo­je. Sank­ry­žo­je Šiau­liuo­se įvy­ko ava­ri­ja. Kal­ti­nin­kas, ne­su­val­dęs sa­vo ma­ši­nos, kliu­dė po­rą ki­tų trans­por­to prie­mo­nių, per­lė­kė sker­sai ke­lio ir tren­kė­si į stul­pą. Jo­niš­kie­tis, sku­biai iš­šo­kęs iš sa­vo au­to­mo­bi­lio, iš­kvie­tė grei­tą­ją pa­gal­bą, po­li­ci­ją ir pa­ts ne­be­sio­rien­tuo­jan­tį ne­lai­mė­lį iš­trau­kė iš ma­ši­nos.

Pak­laus­tas, kaip taip su­ge­ba val­dy­ti emo­ci­jas stre­si­nė­je si­tua­ci­jo­je, R. Le­su­tis sa­ko min­ty­se tar­si už­spau­džian­tis pa­ni­kos myg­tu­ką ir ją iš­jun­gian­tis. O to­liau sku­biai ri­kiuo­ja­mos min­tys, ku­rios tar­si ant svars­tyk­lių lėkš­te­lių pa­sve­ria­mos, ką ge­riau­sia konk­re­čiu at­ve­ju ga­li­ma pa­da­ry­ti.

At­sa­kin­gu­mas, pa­rei­gin­gu­mas jį ve­da ir kas­die­ny­bė­je. Dvie­jų vai­kų – penk­tą kla­sę lan­kan­čio sū­naus ir ant­ro­kės duk­ros – tė­tis va­žiuo­da­mas ke­liu vi­sa­da pa­gal­vo­ja apie pės­čiuo­sius, ypač – vai­kus, ku­rie dar ne­mo­ka nu­ma­ty­ti pa­sek­mių ir kar­tais gat­vė­je el­gia­si neap­gal­vo­tai, bei apie se­ne­lius, ku­riems su­dė­tin­ga ju­dė­ti, ku­rie tu­ri dau­giau svei­ka­tos pro­ble­mų. Dėl to kar­tą su kuo­pos va­du va­žiuo­da­mi Jo­niš­ky­je per Sau­lės kvar­ta­lą, pa­ma­tę prie vais­ti­nės nu­griu­vu­sį se­nu­ką, sku­biai iš­kvie­tė grei­tą­ją pa­gal­bą ir su­lau­kė jos at­vyks­tant. Nors paaiš­kė­jo, kad pa­gy­ve­nęs žmo­gus bu­vo tie­siog iš­gė­ręs, bet žie­mą pra­lėk­ti pro ša­lį vy­rai ne­ga­lė­jo. Juk neat­si­kė­lęs taip ir su­šal­tų.

„Ka­dan­gi gy­ve­nu ar­ti „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los, ma­tau, kaip pa­vo­jin­gai el­gia­si da­lis vai­ruo­to­jų: jie le­kia, ne­pra­lei­džia mo­ki­nių per pe­rė­ją ties sa­vi­val­dy­be. Ma­nau, kad to­je vie­to­je tu­rė­tų bū­ti ne kal­ne­lis, o vi­sas kal­nas, kad daž­nas su­si­pro­tė­tų va­žiuo­ti at­sar­giai, lai­ku su­sto­tų, ma­ty­da­mas ei­nan­čius vai­kus. Daž­niau­siai, be abe­jo, neap­gal­vo­tai el­gia­si jau­ni­mas: nu­si­per­ka „mand­rą“ au­to­mo­bi­lį ir no­ri pa­si­ro­dy­ti. Pats, pa­ste­bė­jęs dar tik iš mo­kyk­los iš­bė­gan­čius mo­ki­nius, ku­riems iki pe­rė­jos rei­kia ge­ro­kai pa­bė­gė­ti, su­sto­ju iš anks­to. Ge­riau te­gul už ma­nęs su­si­da­ro trans­por­to ei­lė, te­gul pyp­si­na, bet vai­kai praeis sėk­min­gai“, – su at­sa­ko­my­be kal­ba jo­niš­kie­tis ka­rys.

Sa­va­no­riu ta­po 2001-ai­siais

KASP Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės 606 pės­ti­nin­kų kuo­pos in­ten­dan­tas, ser­žan­tas Ri­man­tas Le­su­tis sa­vo dar­be at­sa­kin­gas už ka­rių ap­rū­pi­ni­mą ma­te­ria­li­ne ba­ze: nuo men­kiau­sių ap­ran­gos de­ta­lių – ko­ji­nių, ba­tų, ke­pu­rių, iki gink­luo­tės. Be to, pro­fe­sio­na­lio­sios tar­ny­bos ka­riai nuo­lat da­ly­vau­ja pra­ty­bo­se, vyk­do fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo nor­ma­ty­vus, mo­ko­si, spren­džia gink­lo pa­nau­do­ji­mo, tak­ti­kos tes­tus, tik­ri­na sta­tu­to, įsta­ty­mų ži­nias, pra­ktiš­kai to­bu­li­na gink­lo val­dy­mą, ko­vi­nio šau­dy­mo įgū­džius.

Į sa­va­no­rių tar­ny­bą vy­ras atė­jo dar 2001-ai­siais. Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je mo­ky­da­ma­sis že­mės ūkio tech­no­lo­go spe­cia­ly­bės jau­nuo­lis ant­rą kar­tą ga­vo šau­ki­mą į ka­riuo­me­nę. Prieš me­tus jis dar bu­vo ne­bai­gęs vi­du­ri­nės mo­kyk­los. O tą­kart drau­gai, ku­rie jau bu­vo sa­va­no­riai, pa­kvie­tė pri­si­jung­ti. Ri­man­tas pa­klau­sė, nuė­jo, ir pa­ti­ko. Pa­si­ju­to pa­tai­kęs į sa­vo ro­ges. Taip iki 2012-ųjų pra­bu­vo sa­va­no­riu: ėjo pa­pras­to kuo­pos ka­rio, sky­riaus va­do, vė­liau trans­por­to eksp­loa­ta­ci­jos tech­ni­ko pa­rei­gas.

Jau­nas vy­ras tuo pa­čiu me­tu bai­gė aukš­to­jo neu­ni­ver­si­te­ti­nio moks­lo tech­no­lo­go stu­di­jas, ku­rias or­ga­ni­za­vo Jo­niš­kio ŽŪM kar­tu su Šiau­lių ko­le­gi­ja, Ka­ro aka­de­mi­jo­je – pus­me­tį tru­ku­sius nuo­to­li­nius lo­gis­ti­kos, vė­liau – inst­ruk­to­riaus kur­sus, tad iš­ma­no me­to­di­ką, kaip val­dy­ti au­di­to­ri­jos bai­mę, ga­li ves­ti pra­ty­bas ka­riams.

„Tuos da­ly­kus rei­kia ži­no­ti, nes kai sė­di suo­le, at­ro­do, vis­kas kaip iš pyp­kės lie­ja­si, o at­si­sto­jus prieš vi­sus lie­žu­vis prie go­mu­rio pri­lim­pa“, – pa­ste­bi ser­žan­tas.

Ho­bis vir­to dar­bu

Vy­ras iš pra­džių dar dir­bo „Si­dab­ros“ kiau­lių komp­lek­se ap­sau­go­je, pa­skui bu­vo per­kel­tas į ki­tą sky­rių, bet 2003–2004 me­tais darb­da­viai no­rė­jo spe­cia­lis­tų su pra­kti­ka, tad kai bu­vo ma­ži­na­mi eta­tai, vė­liau­siai priim­tus at­lei­do pir­miau­sia.

Ri­man­tas ku­rį lai­ką sa­ko pa­kan­ka­mai tu­rė­jęs ir ka­rio sa­va­no­rio veik­los: da­ly­vau­da­vo pra­ty­bo­se, sau­go­jo kuo­pos pa­sta­tą, vyk­dė NA­TO oro pa­jė­gų lėk­tu­vų ap­sau­gą Šiau­lių oro uos­te.

„Ka­ri­nė pa­tir­tis man bu­vo tar­si ho­bis, ku­ris vir­to dar­bu. Ma­nau, la­bai sėk­min­gai su­si­klos­tė. Ne­te­ko emig­ruo­ti, kaip daž­nam jau­nam žmo­gui. Tik 1997 me­tais, dar be­si­mo­ky­da­mas Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je, per va­sa­ros ato­sto­gas bu­vau iš­vy­kęs į Vo­kie­ti­ją braš­kių skin­ti. Bet tai la­biau pa­na­šu į pa­žin­ti­nę eks­kur­si­ją, nors pi­ni­gų ir­gi už­si­dir­bo­me. Aš ta­da nu­si­pir­kęs par­si­ve­žiau ge­rą kom­pak­ti­nių dis­kų gro­tu­vą, ku­ris iki šiol vei­kia“, – pri­si­me­na jo­niš­kie­tis, į pro­fe­sio­na­lią­ją ka­ri­nę tar­ny­bą įsi­jun­gęs nuo 2012 me­tų.

Pak­laus­tas, ką jis ap­skri­tai ma­no apie ka­ri­nę tar­ny­bą Lie­tu­vo­je, vy­ras sa­ko, jog nė­ra ko bai­min­tis ei­ti į ka­riuo­me­nę: jis tu­ri ne vie­ną pa­vyz­dį, kai šią tar­ny­bą bai­gę vy­ru­kai sto­ja į sa­va­no­rius.

Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų ka­riai – at­vi­ri vi­suo­me­nei, sten­gia­ma­si kuo dau­giau skleis­ti ži­nią apie šią tar­ny­bą, bend­rau­ti su įvai­rio­mis įstai­go­mis, or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ypač daug bend­rau­ja­ma ir bend­ra­dar­biau­ja­ma su mo­kyk­lo­mis.

„Pa­pa­sa­ko­ja­me apie sa­vo veik­las, pa­de­monst­ruo­ja­me gink­luo­tę. Štai, Jo­niš­kio „Sau­lės“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je kas­met vyks­ta ren­gi­nys „Gra­ži mū­sų šei­my­nė­lė“, kur tė­ve­liai pri­sta­to įvai­rias pro­fe­si­jas. Da­ly­va­vau ir aš: pa­skai­tė­lę skai­čiau, nu­ne­šiau pa­ra­gau­ti sau­so da­vi­nio, pa­ro­džiau, kaip jis pa­ruo­šia­mas, pa­šil­do­mas, da­viau mas­kuo­jan­čių da­žų iš­mė­gin­ti. Vai­kai la­bai ak­ty­viai da­ly­va­vo, ma­tė­si, kad jiems įdo­mu“, – džiau­gia­si Ri­man­tas Le­su­tis, ma­ty­da­mas bū­si­mą pa­mai­ną.