Ke­lio­nė po pa­sau­lį: žmo­nės ir ypatingos jų is­to­ri­jos

Ke­lio­nė po pa­sau­lį: žmo­nės ir ypatingos jų is­to­ri­jos

Kelionė po pasaulį: žmonės ir ypatingos jų istorijos

Singapūras, Malaizija, Tailandas, Indonezijos salos Balis ir Java – šiuo maršrutu 25-erių šiaulietė Karolina Budraitytė keliavo nuo spalio iki vasario. „Pasaulis yra vienas, tik visi skirtingais kostiumais“, – sako Karolina, kelionėse pažįstanti ne tik pasaulį, bet ir save. Mergina vėl pasiruošusi išvykti – šį kartą į Norvegiją užsidirbti. Ateities planuose – Pietų Amerika, Mongolija, Indijos šiaurė.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Pateko į matricą

Prieš dvejus metus K. Budraitytė buvo išvykusi į Indiją savanoriauti gyvenimo meno organizacijoje. Ten susipažino su indais, gyvenančiais Singapūre.

Kai grįžus į Lietuvą vėl pradėjo kirbėti kelionių alkis, Karolina nusprendė skristi į Singapūrą – išbandyti rinką, pakeliauti.

„Kol esi jaunas, norisi pamatyti kuo daugiau, sukaupti patirties. Kelionės yra vienas iš gražiausių būdų pažinti save, aplinką, žmones, sulaužyti visuomenės kuriamus stereotipus“, – sako Karolina.

Singapūras pasitiko didžiuliais kultūriniais skirtumais. „Jaučiausi kaip filme „Pasiklydę vertime“. Visi juda tarsi matricoje, dieną gyvena darbe, antrasis gyvenimas – internetinėje erdvėje ir technologijose. Išjungia darbo kompiuterį ir įsijungia savo „iPad“. Nėra jokio kontakto su žmonėmis. Kai grįžusi į Lietuvą autobuse pamačiau besikalbančias mokinukes, man buvo taip gera į jas žiūrėti!“ – sako Karolina.

Turtinga, labai išsivysčiusi šalis gali sau leisti daug investuoti į kultūrą. Vytauto Didžiojo universitete menotyrą baigusi Karolina daug laiko praleisdavo Menų fakultete. Čia viskuo pasirūpinta – priemonėmis, sąlygomis, kad belieka tik pavydėti.

Galimiems darbdaviams Singapūre šiaulietė išsiuntinėjo gyvenimo aprašymą. „Jiems itin svarbūs diplomai, 15 metų patirtis. Tai – norma. Dalyvavau keliuose interviu dėl darbo, bet užsieniečiams patekti į darbo rinką – sudėtinga, daug apribojimų, numatyta, koks vietinių procentas turi dirbti. Ten yra „švogerių“ kraštas“, – apibendrina.

Singapūras, sako keliautoja, įstabus, bet netinkamas žmonėms, kuriems reikia daugiau asmeninės laisvės. Ne gamtos, o žmogaus sustyguotas patogus gyvenimas – ne Karolinai.

Nusprendusi, kad jau – gana, išvyko pamatyti, kas slepiasi už Singapūro sienų.

Pirmieji turistai užeigoje

Nors nuo Singapūro iki Malaizijos – tik 30 minučių kelio, šalys labai skirtingos. Singapūras sukurtas žmogaus, o Malaizija – džiunglės. Skirtinga ir religija – Malaizijoje dominuoja musulmonai, Singapūre – daug budistų.

Iš Malaizijos Karolinos kelias neplanuotai pasuko į Tailandą. Penang saloje nuomojamame bute susipažino su keliautojais iš Balio ir Australijos. Šie, atskridę į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, išsinuomojo automobilį ir keliavo. Sulaukusi pakvietimo kartu važiuoti į Tailandą, Karolina nusprendė: „Kodėl gi ne?“

Su korupcija keliautojai susidūrė jau pasienyje, kai reikėjo gauti vizą. Angliškai niekas nekalbėjo. Pikto veido darbuotoja pasiuntė „ten“ pasidaryti nuotraukos. Pirštu nurodyta kryptimi Karolina nuėjo iki kikenančių Tailando pasieniečių: balta mergina jiems – egzotika. Po dar vieno ėjimo „ten“ Karolina susivokė perėjusi sieną ir atsidūrusi Tailande.

Galiausiai bendrakeleivis indas sužinojo, kad darbuotojai reikėjo duoti 10 ringitų. Gavusi pinigų, pati nufotografavo ir atspausdino.

Keliautojų maršrutas driekėsi po pietvakarių Tailandą. Tik vėliau, šypsosi Karolina, sužinojo, kad šis regionas yra vienas pavojingiausių Tailande, kad čia grobiami žmonės.

Vietos gyventojams buvo didžiulė nuostaba išvysti svetimšalius. Kartą paklydę sustojo gatvės užeigėlėje. Tailandietė taip susižavėjo, kad pas ją užėjo turistai, kad vakare pasikvietė į namus. Pasirodo, tai buvo pirmieji užsieniečiai, valgę šioje užeigoje.

Tailandietės namai užbūrė vaišingumu, svetingumu. Stereotipai apie musulmonus subliuško.

„Tailandietės mama apkabino ir ženklais parodė, kad mes esame jos širdyje. Pasaulis yra vienas, tik visi su skirtingais kostiumais“, – sako Karolina.

Baltųjų reabilitacijos centras

„Visi man sakė važiuoti į Balį, tikino, kad patiks. Ypač – Ubud miestelis, garsėjantis kultūra, vietos meistrais, teatru“, – apie kitą kelionės kryptį pasakoja Karolina.

Balis – išlepintas turistų. Vienas kelionės draugas Karolinai paaiškino: Balyje žiūri ne į tave, o į tavo piniginę.

Išgirtas Ubad miestelis Karolinai pasirodė esąs savotiškas baltųjų reabilitacijos centras. Čia suvažiuoja jogai, medituotojai, bėgantieji nuo gyvenimo.

„Užeini į akivaizdžiai hipsterių įkurtą kavinukę ir matai – klientai tik turistai. Jie sėdi už savo „makų“, knygų arba dramatiškai rašo. Sėdžiu ir galvoju: man nereikia reabilitacijos centro, ką aš čia darau“, – juokiasi Karolina.

Kambarį išnuomojusio amerikiečio pasiteiravo, gal tik jai susidarė tokia nuomonė. „Aš tik po dvejų metų suvokiau, kad taip yra!“ – greita merginos įžvalga nusistebėjo amerikietis.

Karolina nustojo vaikščioti į „Lonely Planet“ išreklamuotas vietas, susirado vietinę kavinukę – šeimynos verslą.

Merginą sužavėjo baliečių  hinduistų tradicija: vyriausia šeimos moteris kiekvieną rytą, prieš pradėdama darbus, ant juosmens užsijuosia juostą, į rankų darbo pintą dėžutę įdeda gėlių žiedų, ryžių, smilkalą. Dėžutes padeda patalpos kampuose, kad apsaugotų nuo piktų dvasių.

„Atmosfera ten labai teigiama, jokio konflikto, harmonija. Šventikai labai myli Balį. Gamta ir žmogus Balyje sugeba gyventi kartu“, – sako Karolina.

Ilgoje kelionėje praleistas laikas, mano Karolina, turi būti prasmingas, tad išsiuntė laiškų, siūlydamasi mokyti vaikus anglų kalbos. Kvietimas atėjo iš Javos salos. Mergina per Kalėdas susikrovė kuprinę ir išskrido.

Turistų neišlepinta sala

„Tiek Balis, tiek Java – Indonezijos salos, bet skirtingos. Balyje harmonija daro įtaką ir gyvenimo būdui – gyvenama švariau. Javoje – kitaip. Iš pradžių išgąsdino higienos reikalai“, – šypsosi Karolina.

Apsigyveno kambarėlyje be langų, o rytietiškas tualetas, vonia – kibirėlis ir šaltas vanduo.

Patirtas šokas greit išsisklaidė ir sala ėmė vis labiau patikti. „Nesvarbu, kokiomis sąlygomis gyveni. Atviros žmonių širdys su daugybe meilės viską atperka“, – neabejoja Karolina.

Vietoje planuotų penkių dienų Javoje ji pasiliko tris savaites. Java, sako mergina, turistų neišlepinta, neištyrinėta, yra vietų, kur žmonės pirmą kartą mato baltąjį. „Bule!“ – dažnai girdėdavo Karolina. Šis žodis apibūdina šviesios odos, šviesių plaukų, mėlynų akių žmogų.

„Visiems nuoširdžiai įdomu, kas tu, iš kur. Kas ta negirdėta Lietuva? Paskui sakydavau, kad esu iš Europos. Ir tai jiems keldavo susižavėjimą ir nuostabą“, – sako keliautoja.

Karolina dalyvavo tradicinėse vestuvėse. Per šventę jaunieji pastatomi ant scenos – jų darbas būti gražiems, šypsotis, fotografuotis su svečiais. Nusifotografavo ir Karolina, suteikdama jaunajai daug džiaugsmo: „Mano vestuvės tapo dar ypatingesnės, nes jose dalyvavo „bule“!“

Paprasti žmonės, nepaprastos istorijos

Kelionėje Karolina pamatė, kiek daug pasaulyje nuostabių žmonių, kurie paaukojo savo gyvenimą dėl aukštesnio tikslo, o ne dėl storesnės piniginės, skanesnio duonos kąsnio.

Į miestelį Javoje, dydžiu prilygstantį Kuršėnams, savanoriai plaukia iš įvairiausių pasaulio kampelių – savanoriauti iniciatyvios, jaunos moters įkurtoje organizacijoje.

„Ten būdama supratau, kad pasaulis yra mažas. Visiškame užkampyje sutikau tokių žmonių! Supratau, kad svarbiausia – norėti.“

Karoliną sužavėjo organizacijos vadovės istorija. Ji – našlė su dviem vaikais musulmoniškoje šalyje. Kol vyras buvo gyvas, gyveno jo motinos dovanotame name. Vyras netikėtai mirė, o anyta liepė susirinkti daiktus. Moteris nepasidavė: įsteigė anglų kalbos mokyklą, ir pati yra anglų kalbos mokytoja.

Javoje Karolina sutiko ir maždaug 60 metų mokytoją, kuris įkūrė mokyklėlę. „Jis dirba su tokia meile ir atsakomybe!“ – gėrisi Karolina.

Vyras prieš du dešimtmečius dirbo sostinėje Džakartoje autobuso vairuotoju. Atėjo krizė, neliko darbų, o pokalbiuose dėl darbo anglų kalba – būtina. Kalbos vyras nemokėjo, o mokslui pinigų neturėjo. Galiausiai sutarė su mokytoju, kad mokysis už paslaugą – išvalys patalpas. Turėjo svajonę – išmokęs anglų kalbą dirbti kruiziniuose laivuose.

Iš pradžių sėdėdavo kamputyje, klausydavo, užsirašinėdavo. Po trejų metų mokytojas paprašė pavaduoti. Galiausiai žmonės patys pradėjo eiti pas jį mokytis. Vyras atsisakė svajonės dirbti kruiziniuose laivuose ir nusprendė būti mokytoju, nors atlyginimas – nepalyginamas.

„Man taip siunčia Dievas“, – paaiškino.

Renkasi alternatyvas

Kaip pavyksta susidėlioti kelionės biudžetą? Karolina sako, nėra taip baisu, kaip siūlo kelionių agentūros. Bilietas į Singapūrą ir atgal atsiėjo apie 2 500 litų.

Keliaudama ji negyvena viešbučiuose – neįdomu. Alternatyvų yra labai daug. Keliaudama po Europą naudojasi „CouchSurfing“ tinklu. Ne dėl taupymo – dėl gyvenimo būdo. Draugų turi daugybėje šalių, pas juos apsistoja, nes daug įdomiau pamatyti šalį kito žmogaus akimis.

Jei savanoriauja, priimančioji organizacija suteikia nakvynę nemokamai arba už minimalią kainą.

O kaip į keliones reaguoja tėvai? „Kai nusprendžiau važiuoti į Indiją viena (į Azijos pietryčius taip pat keliavau viena), mama tiesiog perbalo. Bandė atkalbėti. Kai bilietą jau turėjau, siūlė atiduoti pinigus už bilietą. O tėtis, racionalus protas, suskaičiavo, kiek skiepų reikės, – juokiasi Karolina. – Jie ir išgyvena, ir džiaugiasi. Tėtis paslapčia sakė, kad aš gyvenu gyvenimą, apie kokį jis svajojo. Kol galiu rinktis, renkuosi.“

Kitas etapas

Kitą savaitę Karolina penkiems mėnesiams išvyksta į Norvegiją. Darbas sezoninis – turistų krautuvėlėje Bergene. Niekur nekeliaudama susitiks su žmonėmis iš viso pasaulio.

Bergene Karolina mokėsi pagal ERASMUS programą. O darbas, šypsosi, pats pasibeldė į duris: kaimynas italas pranešė, kad reikalingas žmogus, mokantis rusiškai. Norvegijoje uždirbti pinigai padeda keliauti.

Po darbo sezono keliautojos galvoje sukasi mintys apie Maroką, Ispaniją, Portugaliją. Su kompanionu svarsto nuvykti į Pietų Ameriką – keliaudama susipažino su meksikiečiais, pasikeitė kontaktais. Pažįstamų ratas auga, pasaulis traukiasi.

„Viduje kužda: labai noriu į Mongoliją. Prieš daug metų užsirašiau į knygutę „Mongolija“. Man atrodo, ji artėja. Arkliai, jurtos!“ – užsisvajoja mergina.

Dar vienas ramybės neduodantis maršrutas – Sibiras, čia buvo ištremta Karolinos močiutė, prie Irkutsko tebėra giminių. Labai norėtų pavažiuoti Transsibiro magistrale.

O kaip po tolimų kelionių atrodo Šiauliai? „Labai jaukus ir mažas miestas. Man šiek tiek trūksta veiklos. Nors dabar man ramybė gerai – persipakuoti gyvenimus, pasirengti kitam etapui. Užuovėja.“

Asmeninės nuotr.

KOMPLEKSAS: Prambanane – didžiausiame Indonezijos (ir Pietryčių Azijos) hinduistinių šventyklų komplekse Javoje. Jis saugomas UNESCO.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

POŽIŪRIS: „Su metais atsiranda baimių, minčių, gal užteks. Kol to jausmo nėra, noriu keliauti. Dar negaliu dirbti darbo nuo 8 iki 17 valandos“, – sako Karolina Budraitytė.

NORAS: Javos saloje vietos gyventojai Karolinos Budraitytės prašydavo kartu nusifotografuoti.

DARBAS: Moterys, Javoje gaminančios batikos ornamentus.

KELIAUTOJA: Karolina Budraitytė Balyje, ryžių laukuose.

STATULA: Lord Murugan statula prie įėjimo į Batu (Akmens) uolas. Ši statula – aukščiausia hinduistų dievybės statula Malaizijoje ir antra pasaulyje.

BOKŠTAI: Petronas Twin Towers (Petronas Bokštai, Bokštai Dvyniai) Kvala Lumpūre, Malaizijoje. Jie buvo aukščiausi pasaulio pastatai nuo 1998 iki 2004 metų.

EGZOTIKA: Vietinis gidas Balyje ir moteris su dvokiančiu vaisiu duranu. Jo skonio Karolina taip ir nesužinojo: buvo nusipirkusi bandelę su durano įdaru, bet neprisivertė atsikąsti.

SALA: Indonezijai priklausančioje Gili Trawangan saloje draudžiamas motorinis transportas, nėra policijos. Anksčiau salą itin buvo pamėgę hipiai.

SAVANORYSTĖ: Javoje Karolina Budraitytė savanoriavo.

ŠOKIAI: Modernizuoti tradiciniai šokiai Balyje. Už šokėjų nugarų – ne dekoracijos.

ŠVENTĖ: Galungan ir Kuningan šventė Balyje. Tai – savotiškas Užgavėnių ir Vėlinių derinys. Vaikšto persistengėliai, tikima, kad grįžta protėvių dvasios, joms gatvių dekoracijose įdėta ryžių, gėlių.

LAUKAI: Ryžių laukai Balyje.

MEDŽIAI: Dirbtiniai medžiai Singapūre atlieka tikrų medžių funkciją – valo orą.

PRABANGA: Garsusis Singapūro viešbutis „Marina Buy Sands“. Dešinėje – Meno ir mokslo muziejus. Kairiame kampe – DNR struktūrą atkartojantis tiltas.