Ke­lio­nės į Uk­rai­ną ypa­tu­mai

Ke­lio­nės į Uk­rai­ną ypa­tu­mai

Šiau­lių, Vil­niaus, Laz­di­jų mies­tai, Bia­lys­tokas, Liub­li­no ap­skri­tys – 12 va­lan­dų ke­lio mik­roau­to­bu­su. Prieš akis – pir­ma ke­lio­nė į Uk­rai­ną ir dar net neį­si­vaiz­duo­ja­mi įspū­džiai jo­je.

Jus­ti­na PET­RAUS­KIE­NĖ

justina@skrastas.lt

Nes­kelb­tos ži­nios

Len­ki­jos – Uk­rai­nos sie­ną pri­va­žiuo­ja­me šeš­tą va­ka­re. Ke­lio­nė klo­jo­si ge­rai ir ti­ki­mės lai­ku pa­siek­ti Uk­rai­ną. Ke­lio­nės me­tu klau­so­mės vie­ti­nio Len­ki­jos ra­di­jo ži­nių.

Ži­nios sklan­džios, ta­čiau pri­va­žia­vus pa­sie­nio ruo­žą Len­ki­jos mui­ti­nin­kai vi­sus stab­do ir skel­bia, kad uk­rai­nie­čiai šian­dien pro­tes­tuo­ja ir į ša­lį pa­tek­si­me tik per ki­tą pa­sie­nio įva­žia­vi­mą, esan­tį už 30 km.

Va­žiuo­ja­me pa­sie­niu to­liau. Len­ki­jos ra­di­jas apie kai­my­nų pro­tes­tą neuž­si­mi­nė. Ki­ta­me ruo­že no­rin­čių pa­tek­ti į Uk­rai­ną – be­ga­lė. Nors mik­roau­to­bu­se vyks­ta ir ke­li ka­riš­kiai, ta­čiau mū­sų pra­leis­ti nie­kas ne­sku­ba, prie­šin­gai, – vil­ki­na lai­ką.

Trys va­lan­dos slen­ka lė­tai. Pa­ga­liau pa­te­kę į Uk­rai­ną, džiau­gia­mės trum­pai. Pa­sie­ny­je esan­ti pi­ni­gų kei­tyk­la už­da­ry­ta. Tai su­ke­lia šiek tiek įta­ri­mų. Pa­si­ro­do, pro­tes­tuo­ja­ma ir prie šio pa­sie­nio ruo­žo.

Ka­dan­gi jau ar­ti vi­dur­nak­tis, tai prie­te­mo­je ma­to­me ki­lo­met­ro at­stu­mu nu­si­drie­ku­sią ei­lę. Kaip vė­liau paaiš­kės, ant ke­lio su­ver­tę pu­šų ka­mie­nus ir ša­kas vie­ti­niai Uk­rai­nos gy­ven­to­jai pro­tes­tuo­ja prieš su­griež­tin­tas pa­te­ki­mo į Len­ki­ją tai­syk­les ir į sa­vo ša­lį neį­si­lei­džia nei sa­vų, nei sve­čių.

Spė­ja­me, kad pro­tes­tuo­to­jai ga­li bū­ti pa­sie­nio gy­ven­to­jai, į Len­ki­ją ga­be­nan­tys pi­gias uk­rai­nie­tiš­kas ci­ga­re­tes. Dėl jų ir bu­vo su­griež­tin­ta įva­žia­vi­mo tvar­ka.

Pro­tes­tuo­to­jus su­val­dy­ti mė­gi­nę Uk­rai­nos po­li­ci­nin­kai pa­de­da mums. Vie­nas jų ne­žy­mė­ta ma­ši­na mus pa­ly­di pro ka­pi­nes ir cerk­ves, kur grio­viais ir žvyr­ke­liu pa­sie­kia­me erd­ves­nį ke­lią, ve­dan­tį link vieš­bu­čio.

Pa­ke­liui spė­ju pa­ste­bė­ti, kad ką tik į Uk­rai­ną įva­žia­vę len­kai sku­ba nu­suk­ti au­to­mo­bi­lio nu­me­rius ir slėp­ti len­kiš­ką ta­pa­ty­bę. Pa­na­šu, kad ten jie nė­ra itin mėgs­ta­mi.

Kur pa­te­kau?

Pir­mą kar­tą pa­te­kus į Uk­rai­ną ir nak­tį va­žiuo­jant jos kai­me­liais, ky­la tik vie­na min­tis – kur pa­te­kau. As­fal­tuo­tų ke­lių kol kas ne­ma­ty­ti. Abie­jo­se ke­lio pu­sė­se iš­si­bars­tę me­di­nės so­dy­bos, ap­tver­tos me­di­nė­mis tvo­ro­mis.

Dvy­lik­ta nak­ties, bet ša­lia tvo­rų dar šne­ku­čiuo­ja­si su­sto­ję se­no­liai, praei­na bū­rys jau­ni­mo, šli­ti­nė­ja vie­nas ki­tas sun­kiau ran­dan­tis ke­lią na­mo. Da­ro­si gū­du. Ne­ju­čia pri­si­me­ni se­no­lių pa­sa­ko­ji­mus apie tai, kaip bu­vo anks­čiau Lie­tu­vo­je. Daug anks­čiau. Ir stai­ga pra­stą įspū­dį at­per­ka vi­siš­kai ne­lauk­tas vaiz­das – pa­ke­lė­se pa­puoš­tos nau­ja­me­ti­nė­mis gir­lian­do­mis, Uk­rai­nos vė­lia­vo­mis ir ap­sup­tos de­gan­čių žva­kių švie­čia Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos kop­ly­tė­lės.

Pi­giau nei Len­ki­jo­je

Pa­va­žia­vę dar ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų, pa­sie­kia­me vieš­bu­tį. Pa­si­ro­do, Uk­rai­na – kont­ras­tų ša­lis. Čia tel­pa so­vie­ti­nė Lie­tu­va, At­gi­mi­mas ir „ma­fijo­zų“ lai­kai, di­džiu­lis re­li­gin­gu­mas ir žmo­nių nuo­šir­du­mas.

Vieš­bu­čio te­ri­to­ri­ja ap­tver­ta aukš­ta be­to­ni­ne tvo­ra. Kiek­vie­nam sve­čiui ski­ria­mi dvie­jų aukš­tų apar­ta­men­tai už 22 eu­rų kai­ną pa­rai. Vieš­bu­čio kie­me – tven­ki­nys ir res­to­ra­nas.

Ki­tą die­ną ap­si­pre­ki­na­me mais­to par­duo­tu­vė­se ir vais­ti­nė­je. Uk­rai­no­je daug pi­giau nei Len­ki­jo­je.

Keis­ti pi­ni­gų – ne po vie­ną

Į Uk­rai­ną vyk­ti pa­tar­čiau di­des­nė­mis gru­pe­lė­mis. Taip sau­giau. Ypač kei­čiant pi­ni­gus.

Pi­ni­gus kei­čia­me ne­di­de­lia­me mies­te. Par­duo­tu­vės kam­pe įsi­tai­siu­si pi­ni­gų kei­tyk­la. Iki jos ly­di paaug­lių bū­re­lis. Nuo mū­sų jie neat­sit­rau­kia ir kei­tyk­lo­je, ir išė­jus.

Pi­lys ša­lia vieš­ke­lio

Die­ną va­žiuo­jant Uk­rai­nos mies­te­liais vaiz­das dar ki­toks. Ša­lia žvyr­ke­lio stūk­so ne­se­niai sta­ty­ta pi­lai­tė, tie­siog su­ma­žin­ta Kau­no pi­lies ver­si­ja. Akį rė­žia žal­va­ri­nės 3 met­rų aukš­čio ir maž­daug 2 met­rų plo­čio du­rys su rai­ži­niais ir ap­skri­to­mis ran­ke­no­mis. Taip, dėl sko­nio ne­si­gin­či­ja­ma. Ta­čiau kar­tais taip sun­ku nie­ko ne­sa­ky­ti.

Itin pra­ban­gių au­to­mo­bi­lių, skrie­jan­čių žvyr­ke­liais, ir­gi ne­trūks­ta. O štai juos tram­dy­ti pa­si­ruo­šu­sių po­li­ci­nin­kų daug ma­žiau. Sa­kė, po­li­ci­nin­kai čia „ne­pas­te­bi“ to­kių smar­kuo­lių.

Pri­va­žiuo­ja­me mie­sto cent­rą. Na­vi­ga­ci­ja pra­ne­ša, kad žie­de tu­ri­me su­kti į kai­rę. Nus­tem­ba­me, ar toks čia yra? Yra kaž­kas tru­pu­tį pa­na­šaus į žie­di­nę san­kry­žą – žo­le apau­gęs tri­kam­pis.

Švie­so­fo­ras mies­te tik vie­nas. Taip, tai ma­žas mies­tas. Bet vis dėl­to va­žiuo­ti mies­te žvyr­ke­liu ma­žu­mė­lę neįp­ras­ta. Ir vėl api­ma min­tys apie tuos mi­li­jo­nus, ku­rie kaž­ko­kiu bū­du virs­ta pi­li­mis ir nau­jo­mis ma­ši­no­mis.

Spe­cia­lis­to ko­men­ta­ras

Uk­rai­ną vei­kia juo­do­ji eko­no­mi­ka

Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tas, dip­lo­ma­tas Alek­sand­ras MA­TO­NIS: Uk­rai­na yra ša­lis, pa­ti­rian­ti ne­pap­ras­tai daug pro­ble­mų. Už­sie­nio dip­lo­ma­tai, tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė, tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rios tei­kia pa­gal­bą Uk­rai­nai, kons­ta­tuo­ja, kad re­for­mos ne­vyks­ta, yra per lė­tos. Eko­no­mi­nės re­for­mos yra įstri­gu­sios. Pag­rin­di­nė to prie­žas­tis – ko­rup­ci­ja.

Uk­rai­na iš­lie­ka ne­pap­ras­tai ko­rum­puo­ta vals­ty­be. Ją vei­kia la­bai di­de­lis juo­do­sios eko­no­mi­kos sek­to­rius. Bū­da­mi čia ma­tė­me daug pra­ban­gių ma­ši­nų ir vi­siš­ką skur­dą gat­vė­se. Tai ro­do, kad vyks­ta „juo­da“ apy­var­ta.

An­ti­te­ro­ris­ti­nės ope­ra­ci­jos zo­no­je piet­ry­čių Uk­rai­no­je kas­dien vyks­ta ko­vi­niai veiks­mai. Eu­ro­pos sau­gu­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­ja (ES­BO), ku­ri pri­va­lė­tų ste­bė­ti ir ob­jek­ty­viai ra­por­tuo­ti apie vyks­tan­čius ko­vi­nius veiks­mus, iš tie­sų, kaip su­tin­ka dau­ge­lis, nė­ra pa­jė­gi at­lik­ti to vaid­mens. Tuo la­biau, kad tarp jos ste­bė­to­jų yra ne­pap­ras­tai daug Ru­si­jos de­le­guo­tų at­sto­vų, ku­rie už­mer­kia akis prieš aki­vaiz­džius Mins­ko su­si­ta­ri­mo pa­žei­di­mus.

Ir kal­bant apie Mins­ko su­si­ta­ri­mo per­spek­ty­vą, tai ji yra pa­kan­ka­mai mig­lo­ta. To­dėl Uk­rai­nai bū­ti­na at­kur­ti sa­vo ka­riuo­me­nę, ją eki­puo­ti, pa­reng­ti ka­rius.

Au­to­rės nuo­tr.

ŠVEN­TA­VIE­TĖ: Kiek­vie­na­me Uk­rai­nos mies­te ir kai­me yra po kop­ly­tė­lę Švč. Mer­ge­lei Ma­ri­jai ir mo­te­rys jai gie­da gies­mes kiek­vie­ną va­ka­rą.

DE­KO­RAS: Na­cio­na­li­nis dvelks­mas Uk­rai­nos vieš­bu­ty­je.

BRAI­ŽAS: Vi­si dau­gia­bu­čiai Uk­rai­no­je vie­no­dai bal­tų ply­tų.

PRE­KY­BA: Štai taip at­ro­do gat­vės pre­kei­vės Uk­rai­no­je.

SPE­CIA­LIS­TAS: Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tas, re­dak­to­rius, dip­lo­ma­tas Alek­sand­ras Ma­to­nis.

AT­MI­NI­MAS: Kiek­vie­na­me Uk­rai­nos kai­me ir mies­te yra įreng­tos vie­tos Mai­da­no au­koms at­min­ti.