Naujausios
Keliaujantis japonas moko meilės
Šiaulių bulvaru žingsniuojantis azijietiškų veido bruožų vyras nepastebėtas nelieka. Septyniasdešimtmetį perkopęs, bet energingas Susumu Nakagawa iš Japonijos į miestą atvyko prieš mėnesį. Vyras pasišovė lietuvius išmokyti ne tik japonų kalbos, kultūros, bet ir meilės... priešui.
Simona KVEDERYTĖ
simona.k@skrastas.lt
Likus dešimčiai minučių iki Susumu paskaitos į auditoriją ima rinktis studentai. Susėda į suolus ir laukia sensėjaus – mokytojo – ženklo.
„Koničiva“, – paskaitą pradeda Susumu Nakagawa.
Taip pat sveikinasi ir mokiniai.
Mokytojas ima klausinėti – skamba japoniškos frazės ir nedrąsūs susirinkusiųjų atsakymai.
Susumu į rankas paima puokštę gėlių. Lėta ir aiškia anglų kalba pristato: „Šiandien kalbėsime apie ikebaną. Japonų puokščių sudarymo meną“.
Ikebana ypač mėgstama moterų. Tačiau XV amžiuje atsiradęs menas ne toks paprastas. Jo principai remiasi budistų filosofija.
Studentai dėlioja gėles, kartoja japoniškus gėlių pavadinimus.
O koridoriuje jau lūkuriuoja kita studentų grupė.
Akimirksniu pralekia dar viena Susumu pamoka.
Japono mokytojo kursai patraukė studentus, dėstytojus ir moksleivius. Sensėjus turi kone pusšimtį mokinių.
Susumu japonų kultūros ir kalbos įvairiuose pasaulio kampeliuose moko daugiau nei du dešimtmečius.
Kai jam buvo 49-eri, atsisakė ugniagesio darbo, kurį mažame Japonijos miestelyje dirbo dvidešimt metų.
Kodėl?
„Tuo metu buvau per senas tokiam darbui. Bet aš esu krikščionis. Beveik kasdien skaitau Naująjį Testamentą. Visuomet mąstau: ko iš manęs norėtų Dievas? Manau, kad kiekvieno krikščionio pareiga – padėti kitiems. Tai aš ir noriu daryti. Nesu profesionalus japonų kalbos mokytojas. Tačiau noriu kitus išmokyti mylėti net savo priešą. Tuo pačiu padėti suprasti Japoniją“, – paaiškino.
Į kitas šalis sensėjų vedė ir noras pažinti. Susumu sako – reikia ne tik žinoti, bet ir matyti, jausti.
1991 metais sensėjus patraukė į Airiją. Jį domino XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje įsižiebęs Šiaurės Airijos konfliktas, kurio metu žuvo tūkstančiai protestantų ir katalikų.
Susumu mokinių yra ir Slovakijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, o dabar ir Lietuvoje.
„Aš noriu pastatyti taikos tiltą tarp Lietuvos ir Japonijos“, – iškilmingai sako Susumu.
To jis Lietuvoje jau keleri metai.
Kai gyveno Liepojoje, į Klaipėdą vykdavo apsipirkti ir žiūrėti filmų. Ilgesniam laikui į uostamiestį Susumu atviliojo dideli, raudoni pastatai.
Sensėjus sužinojo, kad raudono mūro pastatuose veikia Klaipėdos universitetas. Panoro čia atvykti.
„Japonijoje apie Lietuvą mažai kas žino. Todėl aš noriu kuo daugiau apie ją sužinoti. Šalį galima pažinti ne apsilankius sostinėje, reikia važiuoti į mažesnius miestus. Pabuvęs Klaipėdoje, atvykau į Šiaulius“, – paaiškino Susumu.
Susumu buvo Vilniuje ir Kaune. Čia žmonės japonui draugiški nepasirodė. Kaip ir kituose didesniuose miestuose, skubama, skaičiuojamas laikas.
Šiauliuose kitaip. Žmonės čia lėtesni, draugiškesni ir linkę padėti.
Mokytojui Šiauliai net panėšėja į jo miestelį Japonijoje.
Nuo jo namų iki koncertų salės ar universiteto – tik dešimt minučių pėsčiomis.
Pastebi, kad gyventojų mažėja, o turistų čia – visai nedaug. „Mažai atrakcijų“, – konstatuoja Susumu.
Iškart pasiūlo ir išeitį – vieną Šiaulių gatvę pavadinti žymaus Japonijos diplomato Chiune Sugiharos vardu. Tai jau padarė Vilnius. Todėl ir japonų turistų Vilniuje nemažai.
Chiune Sugihara svarbus ir Japonijai, ir Lietuvai.
Konsulinis pareigūnas, 1939 metais rezidavęs Kaune, Antrojo pasaulinio karo metu išgelbėjo apie 10 000 Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų. Jiems savo iniciatyva išdavė vizas ir suteikė galimybę išvažiuoti į Japoniją.
„Lietuvoje moterys aukščiau vyrų. Jos turbūt ir laimingesnės nei japonės“, – juokiasi Susumu.
Tokia išvada – ne tik dėl Lietuvos Prezidentės.
Susumu dėmesį patraukė tualetai. Pirmosios durys visuomet skirtos moterims, antrosios – vyrams.
Japonijoje atvirkščiai – viešose vietose moterims skirti kambariai įrengti tolėliau.
Tekančios Saulės šalyje mokykloms dažniausiai vadovauja vyrai. Dauguma medikų – taip pat vyrai.
Lietuvoje dominuoja moterys.
„Žinoma, japonai ir lietuviai taip pat skiriasi charakterio bruožais. Japonijoje gyvena daugiau nei 120 milijonų žmonių, Lietuvoje – 3 milijonai. Dėl to mes gana uždari. Lietuviai, bendraudami su nepažįstamais, atviresni. Ypač jauni žmonės. Dauguma mąsto plačiai, neužsidaro savo pasaulyje“, – sakė Susumu.
Kuo japonai dar skiriasi nuo lietuvių, estų, airių ar anglų?
„Niekuo nesiskiriame. Mūsų vidus toks pat. Mes valgome tris kartus per dieną, einame miegoti ne ryte, o naktį. Jūs irgi. Matome tą patį mėnulį, visi liūdime, jei miršta artimieji. Tai kuo gi mes skiriamės? Visi egzistuojantys skirtuma nėra esminiai“.
Todėl keliauti po skirtingų kultūrų šalis Susumu nesudėtinga. Grįžtančio jo laukia žmona, dukra ir anūkai.
Šeimą myli, bet grįžti į Japoniją dar neplanuoja. Sako, kad nori padėti Europos žmonėms.
Susumu suranda ir priežastį: čia klesti nacionalizmas – didžiausia Senojo žemyno problema.
„Rusai ir ukrainiečiai – tie patys slavų žmonės. Bet jie kovoja. Kodėl? Dėl nacionalizmo. Rusijoje jis labai ryškus. Paveldėta savybė. Todėl ir kyla konfliktų. Tai, manau, didelė problema“, – sako Susumu.
Mokinius sensėjus moko tolerancijos ir mylėti priešą. Susumu manymu, tai kur kas sudėtingiau ir svarbiau nei meilė artimui.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MISIJA: Mokytojas Susumu Nakagawa japonų kalbos ir kultūros moko keliaudamas – taip ir pats susipažįsta su kitomis šalimis, ir kitiems teikia pažinimą.
Arno MORKIO nuotr.
PAMOKOS: Susumu Nakagawa kursuose pasitelkia ir vaizdines priemones: studentai matuojasi kimono, išbando japonų vaikų žaislus, užsiima ikebana – puokščių kūrimo menu.