Naujausios
KGB metodai išnaudojami kompromituoti ir dezinformuoti
Sekimas, šantažas, klastojimai, karinių ir pramoninių paslapčių vagystės, agentų verbavimas – šias temas istorikas Arvydas Anušauskas nagrinėja knygoje „KGB. Visiškai slaptai“. „Knygų mugėje ją žmonės pradėdavo skaityti nuo galo – pavardžių rodyklės“, – sakė autorius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Remiasi dokumentais
Knygą „KGB. Visiškai slaptai“ istorikas, Seimo narys A. Anušauskas pristatė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Slaptųjų tarnybų ir KGB tema A. Anušauską domina ketvirtį amžiaus.
A. Anušauskas sako, kad KGB tema iki šiol yra jautri, eksploatuojama viešojoje erdvėje, įvairių kaltinimų atsiranda per rinkimus.
Gausiai iliustruotoje puspenkto šimto puslapių knygoje apžvelgiama KGB veikla Lietuvoje nuo 1954 iki 1991 metų. Autorius pabrėžia, kad knygoje pateikiami faktai yra paremti dokumentais.
Labiausiai komplikuotas, pasak istoriko, buvo paskutinis laikotarpis, nes 1988–1991 metų dokumentai naikinti masiškai.
A. Anušauskas kalbėjosi ir su buvusiais KGB darbuotojais. Istorikas sako, jog prakalbinti buvo galima tuos, kurie pakeitė požiūrį į savo darbą.
„Didelė dalis ankstesnio motyvo, kodėl ėjo į KGB, neatsisakė ir kalbėtis nepanoro. Jie šį darbą laiko teigiamu biografijos faktu. Dažniausiai minimos priežastys: mes – kontržvalgybininkai, tokie pat, kaip visų pasaulio žvalgybų. Iš tiesų ši institucija neveikė pagal įstatymą, nebuvo kontroliuojama, yra daug niuansų, kurie ją skyrė nuo tarnybos demokratinėje valstybėje. Tai – nepalyginami dalykai“, – sako A. Anušauskas.
Pasak istoriko, dabar įvardijamas pseudotautinis motyvas – „norėjau užimti rusų vietą": „Tai – jau šių laikų naujadaras. Sakoma, kad „rusas“ būtų buvęs baisesnis. Nors lietuviai buvo ne tik aukos, bet ir budeliai.“
Šiaulių regioną istorikas išskiria tuo, kad čia šalia KGB didelį aktyvumą dėl karinių dalinių, karinio aerodromo rodė karinė kontržvalgyba. KGB atlikinėjo pagalbinį vaidmenį, labiau užtikrindama informacijos saugumą regione.
Kompromitavimas – tobulas
Pasak A. Anušausko, pamirštama, jog KGB nebuvo vieniša sistema: „Partija, vidaus reikalai, netgi, atrodytų, nekaltos ministerijos, kaip Sveikatos apsaugos, kuri pateisino psichiatrijos prievartinį naudojimą. Tai buvo sistema, o ne vien KGB su savo metodais.“
A. Anušausko duomenimis, 1990 metų pradžioje Lietuvoje buvo 6000 agentų, 1500 KGB darbuotojų, dar – rezervistai, slapta įrašyti į mobilizacinį rezervą. Metų pabaigoje skaičiai gerokai sumažėjo.
Per beveik pusės šimto metų laikotarpį KGB agentūrinį tinklą perėjo kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Jų bylos didžiąja dalimi buvo sunaikintos.
Kiek bylų gali būti nusėdę privačiuose archyvuose, A. Anušauskas nespėlioja: „Įstatymas reikalauja atiduoti visas bylas, pavienius dokumentus Ypatingajam archyvui, jie priklauso valstybei. Nemažai savo laiku išneštų iš KGB, ypač rajonuose, bylų sugrąžinta. Dokumentų, pavienių bylų gali būti, bet įtakoti didesnės žmonių grupės – negali.“
Ar Rusija veikia per buvusius agentus šiandien?
Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys sako, kad dabar kanalai labiau išnaudojami dezinformacijos, kompromitavimo tikslais, ieškant galimybių surasti verbavimo taikinius. Kompromitavimą jis vadina KGB iki tobulybės ištobulintu metodu.
„Resursas, kurį savo laiku turėjo Rusija, didžiąja dalimi yra išsemtas, šioje srityje gali būti panaudoti pavieniai žmonės. Jiems reikia žmonių, kurie turi prieigą prie informacijos, galimybę įtakoti sprendimus. Tai gali būti ir antraeiliai žmonės, ką parodė istorijos su Baltarusijai dirbusiais žmonėmis“, – sako A. Anušauskas.
Džeimso Bondo technika
Rašant knygą istoriką nustebino KGB naudotos techninės priemonės. Pavyzdžiui, telefoninio pasiklausymo technika.
Nuo 1982 metų buvo pasiklausoma dabartinio Gedimino prospekto ir senamiesčio taksofonų. Slaptam fotografavimui naudoti mini fotoaparatai, įmontuoti kaklaraištyje ar sagose.
„Įdomu tai, kad tokie dalykai jau buvo maždaug šešiasdešimtaisiais metais, kai mano mama buvo jauna. Tuo metu gyvenę žmonės net nesuvokia, kiek toli buvo pažengęs techninis progresas, sekant žmones. Pavyzdžiui, greitas numerių keitimas automobiliuose. Retas įsivaizdavo, kad Džeimso Bondo automobilio technika realybėje egzistavo,“ – sako knygos autorius.
Knygoje jis nurodo, jog Sąjūdžio atsiradimo išvakarėms KGB ruošėsi užsakydama pažangią fotografavimo ir filmavimo techniką, pavyzdžiui, „Neocit“ (iki 7 metrų fotografuojantis ir užmaskuotas kaip saga, dėžutė, „portmenė“, o sagos – skirtingų spalvų ir formų, švarkams ir paltams), „Zasada-Č“ – fotoaparatas lagamine „diplomate“, „Zola“ – iki 15 metrų fotografuojantis portfelis.
KGB instrukcijos kategoriškai draudė įrašinėti komunistų partijos vadovų pokalbius su bet kuriuo asmeniu, gautą sekimo medžiagą buvo privaloma sunaikinti. Neliečiamųjų sluoksniui Lietuvoje priklausė apie 700 partinės nomenklatūros narių ir jų parankinių.
Smogiko istorija
Kalbėdamas apie postalininį KGB, A. Anušauskas išskyrė agentų smogikų istorijas.
A. Anušauskas akcentavo vokiečių kariškio Rudolfo Ottingo gyvenimą. Rytų fronte apdovanotas II laipsnio Geležiniu kryžiumi, jis su pulku pateko į apsuptį prie Augustavo. Slapstydamasis 1946 metais pateko pas lietuvių partizanus, po pusmečio mūšyje nesipriešino ir išdavė partizanų būrį.
1947 metais tapęs agentu „Kirviu“, kartu su kitais smogikais iki 1953 metų nužudė ir paėmė į nelaisvę apie 150 partizanų, iš kurių per 20 nušovė arba pats sulaikė. Šeštojo dešimtmečio viduryje R. Ottingas išsiųstas į VFR jau kaip agentas „Balandis“. Čia jis pasidavė VFR kontržvalgybai ir ramiai gyveno Vokietijoje.
Užsieniečių sekimas
Plati tema – užsieniečiai Lietuvoje ir lietuvių kelionės į užsienį.
Pavyzdžiui, 1983 metais į Lietuvą leista atvykti 40 291 užsieniečiui (26 314 – iš socialistinių valstybių). Kiekvienais metais buvo naudojamos visos sekimo priemonės tik prieš 600–800 užsieniečių, kitų buvimo metu apsiribota agentų renkama informacija, dažnai pasinaudojant „Inturisto“ ir vidaus reikalų ministerijos galimybėmis.
Kai tokių priemonių nepakakdavo, KGB inicijuodavo įvažiavimo ar išvažiavimo apribojimus į konkrečias valstybes.
Iki 1987 metų visa Lietuvos teritorija, išskyrus Vilnių, Klaipėdą ir vienos dienos leidimą lankytis Kaune, Trakuose ir Druskininkuose, užsieniečiams buvo uždaryta.
KGB „gidai“ turėjo lydėti į užsienį išvykstančias grupes. Čia buvo aiškiai išskirtos grupės, vykstančios į Vakarų ir socialistines šalis.
Pasak A. Anušausko, daugeliui kyla klausimas, kiek KGB prižiūrėjo išvykstančius į socialistines valstybes.
KGB savo akis ir ausis turėjo ne kiekvienoje grupėje: pavyzdžiui, 1972 metais teoriškai tarp išvykstančių į Lenkiją, Vengriją, Rytų Vokietiją, Čekoslovakiją ar Jugoslaviją KGB bendradarbis galėjo būti vienas iš 122 išvykusiųjų. 1975 metais tarp 27 tūkstančių išvykusių į socialistines valstybes kas 95 buvo KGB žmogus. Didžioji dalis – tarp išvykstančių į Jugoslaviją.
Pasitikėta komunistinėse valstybėse esančiais KGB partneriais, partine ir organizacine kontrole, kai buvo paskiriami grupėse už priežiūrą atsakingi asmenys. Po vieną užsienio šalyse nebuvo vaikštoma.
1972 metais į Vakarų šalis išleista 1060 asmenų, į jų turistines grupes įtraukta 12 KGB operatyvinių darbuotojų, 56 agentai ir 181 patikimas asmuo. KGB interesams slapta atstovavo kas 7 asmuo.
Neprapuolė
Karo atveju KGB ruošė „dublerį“. Lietuvoje toks „dubleris“ buvo kuriamas Panevėžyje, kur nebuvo strateginių įmonių ir komunikacijų.
Kartu ir kiekvienas naujas KGB statinys buvo pritaikomas karo atvejui. A. Anušauskas skaidrėse parodė buvusios KGB bazės prie Skaisčio ežero Trakuose šiųmetines fotografijas.
1990–1991 metais, liudininkų teigimu, stovyklos teritorija naudota karinėms treniruotėms. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę trys KGB vilos pastatai pavadinti 44 vietų poilsio namais. Trakų rajono savivaldybė nuo 2000 metų šią žemę išnuomojo 99 metams.
Pasak A. Anušausko, keli šimtai buvusių KGB karininkų įsitvirtino Lietuvos policijoje, muitinėje, pasienio tarnyboje, prokuratūroje, kitose teisėsaugos struktūrose, net žvalgybos institucijose, kol po daugiau nei aštuonerių metų prasidėjo liustracija.
Buvę KGB darbuotojai perėjo į saugos tarnybas, advokatūrą, tapo privačiais detektyvais, verslo konsultantais, specialios technikos pardavėjais, mažesnė dalis emigravo.
citata: Jiems reikia žmonių, kurie turi prieigą prie informacijos, galimybę įtakoti sprendimus. Tai gali būti ir antraeliai žmonės.
Martyno AMBRAZO (ELTA) nuotr.
SAUGUMAS: Arvydas Anušauskas sako, kad KGB išsaugoti agentų slaptumą nebuvo sudėtinga, nes informacija buvo visiškai slapta, nebuvo sudaromos bendros kartotekos, tik slapyvardžių registracijos žurnalai.
AUTORIUS: Knygoje „KGB. Visiškai slaptai“ Arvydas Anušauskas apžvelgia KGB istoriją Lietuvoje nuo 1954 iki 1991 metų.
Prasidėjus kratoms – 400 grasinamų laiškų
Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, istoriko Arvydo Anušausko „Šiaulių kraštas“ paklausė apie vakar vykusias kratas pagal Generalinės prokuratūros ikiteisminį tyrimą dėl antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimo ir veiklos dvylikoje vietų.
– Atliktos kratos, tarp kurių minimi ir Šiauliai, ir Žilvinas Razminas, kurio pavardė figūruoja ir Sąjūdžio metais, ir Sausio įvykiuose. Įtarta, kad jis susijęs su paminklų sprogdinimo, nelegalių ginklų istorijomis. Kokios galimos dabarties ir praeities sąsajos?
– Mūsų įstatymai numato: jei yra kuriamos antikonstitucinės grupės, teisėsauga turi imtis veiksmų tai užkardyti. Nesu susipažinęs su byla, kad ją komentuočiau, bet atkreipsiu dėmesį: tik prasidėjus kratoms, gavau 400 elektroninių laiškų iš vieno adreso, kur man grasino – aš atsakysiu už nekaltus žmones.
Toje aplinkoje sukosi daug žmonių, niekas nežinojo, kuo viskas pasibaigs. Tarp jų buvo ir provokatorių, kurie laukė savo valandos. Nesulaukė.
Dabar kai kurie iš jų apsimeta didžiavyriais. Bet jų pažiūrų sistema neleido pasislėpti ir dabar išryškėja, kas yra kas. Aš manau, kad jie tokie buvo ir tuo metu.
FAKTAI
1972 metų birželio 21 dieną Šiauliuose susidegino žemės ūkio mašinų bazės darbininkas Juozas Baracevičius.
1972 metų birželio 16 dieną Braznavos kaime, Šiaulių rajone, iškalti akmenyje žodžiai „Laisvę Lietuvai“. Gegužės 27 dieną Šiauliuose prie Lenino paminklo „Draugystės gėlelė“ šventės metu buvo susprogdintas sprogstamasis paketas.
Šiaulių miesto ir rajono (dar priklausė Joniškio ir Kelmės rajonai) KGB sekė 1583 iš įkalinimo vietų grįžusius rezistencijos dalyvius ir 3681 buvusį tremtinį. Daugumai šių žmonių ne tik buvo užkirstas kelias persikelti į Šiaulius iš kitų rajonų (jų skaičius palaipsniui pradėjo mažėti), bet ir įgyti aukštesnį išsilavinimą, užimti atsakingesnes pareigas. Tai turėjo kontroliuoti KGB vietos skyrius.
KGB generolas majoras Romualdas Marcinkus, 1990 03 03-1991 03 16 buvo LSSRS KGB pirmininkas, 1991 03 16 – SSRS KGB PGU 19-ojo skyriaus viršininkas gimė 1941 metais Kelmės rajone, Vaiguvoje.
Parengta pagal knygą „KGB. Visiškai slaptai“.