Naujausios
Kibernetinės patyčios plinta žaibo greičiu
„Patyčios keliasi į virtualią erdvę ir ten plinta žaibo greičiu“, – sako Šiaulių pedagoginės-psichologinės tarnybos socialinė darbuotoja Aurelija Jocaitė. Kibernetinių patyčių mastai didėja, vaikai engiami visą parą, o apie tai sužinoję tėvai dažniausiai sulaukia tik psichologų pagalbos.
Simona KVEDERYTĖ
simona.k@skrastas.lt
Daugėja virtualių patyčių
„Karštoji linija“ pernai sulaukė per 700 pranešimų apie vaikams žalingą informaciją ir veiksmus internete. Tarp jų – apie vaikų pornografiją ar seksualinę prievartą.
10–15 procentų visų pranešimų susiję su virtualiomis patyčiomis. „Patyčių internete yra dvigubai ar net trigubai daugiau. Reikia turėti omenyje, kad apie daug atvejų niekas nepraneša“, – sako Šiaulių pedagoginės-psichologinės tarnybos socialinė darbuotoja A. Jocaitė.
Pasak specialistės, patyčios internete klesti, nes jas pastebėti sunkiau nei žodinius įžeidinėjimus mokyklose. Be to, internetinė erdvė mažai kontroliuojama. Dažnas mokytojas paskyros socialiniame tinkle neturi. Ne kiekvienas tėvas savo atžalos veiklą internete stebi.
Informacija iš interneto nedingsta
Patyčių objektu dažnai tampa emociškai arba fiziškai silpnesnis vaikas. Patyčios būna kompleksinės. Dažnai jos prasideda mokykloje, vėliau persikelia į internetą, arba atvirkščiai.
Pavyzdžiui, viena mergaitė nusifilmavo. Ji įraše pasakojo apie save, sakė, kad ieško draugo. Tokį vaizdo įrašą nusiuntė berniukui. Jis medžiagą išsiuntinėjo kitiems.
„Mergaitė tarsi juokais viską darė. Negalvojo, kad bus medžiaga išplatinta. Mergaitė įrašą pašalino. Tačiau įrašas jau buvo paplitęs“, – pasakojo socialinė pedagogė.
A. Jocaitė tvirtina, kad įkeltas nuotraukas ir vaizdo įrašus iš interneto pašalinti nėra lengva. Pavyzdžiui, „Youtube“ pasilieka teisę spręsti, šalinti ar ne informaciją. Ją ištrinti gali tik pats vartotojas. Tokia pat taisyklė galioja socialiniame tinkle „Facebook“. Čia dar galima norimą medžiagą užblokuoti. Tačiau kol tai įvyksta, dažnai informacija jau būna išplatinta.
Pasisavino anketą
13–14 metų berniuko tėvai į Šiaulių pedagoginę–psichologinę tarnybą kreipėsi po to, kai jo „Facebook“ anketą užgrobė bendraklasiai. Jie berniuko anketoje ėmė plūsti mokytojus, draugus, pridėjo įvairių nuotraukų.
Vaikas, pabūgęs ant jo krisiančios kaltės, papasakojo tėvams. Iki tol jis tylėjo, nors patyčias kentė ir anksčiau.
„Vaikas stovėdavo prie durų ir laukdavo, kol jo bendraklasiai atsisės į suolus. Tada jis sėsdavo ten, kur likdavo vietos, nes kiti vaikai nepriimdavo. Aš neįsivaizduoju, kaip vaikas galėjo būti tokioje klasėje“, – stebėjosi A. Jocaitė.
Užgrobtoje paskyroje sklidusi informacija dingo. Ugdymo įstaigos direktorius mokinius įspėjo: jei informacija per 12 valandų nebus pašalinta, bus imtasi griežtų priemonių.
Kuriasi uždaros grupės
A. Jocaitė sako, kad patyčios uždarose grupėse, sukurtose socialiniame tinkle „Facebook“, – tampa klasika.
Jose dažnai patalpinama patyčių objekto nuotrauka. Uždaros grupės dalyviai ją komentuoja, šaiposi iš vaiko – jo aprangos, elgesio.
Tai gali matyti tik grupės dalyviai. Kiti, tarp jų ir patyčių objektas, apie viešus užgauliojimus neįtaria tol, kol visa tai nepersikelia į realų gyvenimą.
„Vieną mergaitę nufotografavo po kūno kultūros pamokos, persirengimo kambaryje. Nuotrauka atsidūrė „Facebook'e“. Sukurta uždara grupė. Joje buvo visi bendraklasiai, išskyrus mergaitę. Kitą dieną apie nuotrauką sužinojo kitų klasių mokiniai. Patyčios pasklido. Prasidėjo ir komentarai“, – pasakojo A. Jocaitė.
Vaikai engiami kiaurą parą
Patyčias virtualioje erdvėje dažniausiai patiria vyresni vaikai – į psichologą kreipiasi ir gimnazistai.
Ne vienas A. Jocaitei pasakojo išgyvenantis košmarą: „Užgauliojimus iškenti mokykloje. Kai ima šaipytis ir internete, tu supranti, kad esi pajuokos objektu kiaurą parą. Ne vienas yra sakęs, kad negali miegoti, valgyti ir vis galvoja, kur dar nuotraukos ar vaizdeliai galėjo atsidurti“.
Pasekmės patyčias patyrusį vaiką persekioja ilgai – dažnai jis tampa uždaras, mažai bendrauja su kitais, nenori net studijuoti, tenka ilgai lankytis pas psichologą. Vis daugiau vaikų ima žaloti save. Taip stengiasi pabėgti nuo blogų jausmų.
Galimybė pranešti policijos pareigūnams
A. Jocaitės teigimu, specialistai stengiasi padėti ne tik patyčių objektui, bet ir jį engiančiam vaikui.
Mokyklose egzistuoja Vaiko gerovės komisija. Į ją deleguoti specialistai tiria patyčių atvejus. Jie vaikams, jų tėvams paskiria konsultacijas su psichologais ir socialiniais darbuotojais.
Pasak Švietimo skyriaus Formaliojo ugdymo poskyrio vyr. specialisto Vitalijaus Rumbausko, jei situacija negerėja, mokykla visą rūpestį perduoda Savivaldybės vaiko gerovės komisijai. Ji aiškinasi, ar ugdymo įstaigos specialistai padarė viską, skiria papildomas konsultacijas su specialistais.
„Jeigu niekas vis tiek nepadeda, galime siųsti vaikus į socializacijos centrus. Mano žiniomis, ten neišsiųstas nė vienas moksleivis, engęs kitą vaiką. Mes paskiriame tik konsultacijas pas psichologus, socialinius pedagogus, kartais nurodome apsilankymą ir dienos centruose. Iš esmės, nieko daugiau nei mokykloje nepasiūlome“, – informavo V. Rumbauskas.
Tėvai apie patyčias kenčiantį vaiką gali pranešti policijos pareigūnams. Jie, atlikę tyrimą, gali nuspręsti, ar gimdytojai savo atžalą, kuri engė kitus vaikus, tinkamai prižiūrėjo. Už nepriežiūrą skiriama bauda.
Tėvai privalo padėti vaikams
Socialinė pedagogė A. Jocaitė sako, kad engimą sustabdyti gali tik suaugusieji. Tačiau patyčios ir tarp suaugusiųjų – daugeliui yra kasdienybė.
Pirmiausia tėvai privalo kalbėti su savo atžalomis apie viešą erdvę ir saugumą joje, patyčias – kaip elgtis galima ir kaip ne. Reikėtų žinoti ir tai, ką jų vaikas internete veikia.
Pasikeitęs vaiko elgesys, nenoras eiti į mokyklą, nerimas – tai keletas ženklų, bylojančių apie įtampą mokykloje.
Ne visada tokius ženklus tėvai pastebi. Todėl vaikui reikia skirti dėmesio.
„Svarbu vaiko paklausti ne tik kokį pažymį tądien gavo, bet ir užduoti konkretesnių klausimų. Pavyzdžiui, su kokiu klasioku šiandien bendravo. Reikia vaiką prakalbinti, tuomet jis atsivers“, – pabrėžė A. Jocaitė.
Ji pataria, kad tėvai, sužinoję apie vaikų patiriamą moralinį smurtą, neturėtų reaguoti itin jautriai, bent jų akivaizdoje. Taip vaikai gali tik išsigąsti ir imti neigti. Reikia ramiai viską aptarti su vaiku, išsiaiškinti kaip ir kur jį engia.
Mokyklos ir miesto pakeitimas – ne išeitis. Jei patyčios tęsiasi ilgesnį laiką, jos plinta ir internete, užgauliojimai vaiką pasieks ir kitur.
A. Jocaitės manymu, tokiais atvejais vaikui padėti gali ugdymo įstaigos pedagogai, psichologas, patys tėvai, nauja užklasinė veikla.
Daug nenuoseklumo
A. Jocaitės teigimu, kai kurie Šiaulių pedagogai vis dar netiki, kad patyčios opi problema.
Be to, prevencinės programos daugelyje mokyklų vykdomos nenuosekliai, todėl neveikia.
„Kelios prevencinės programos itin naudingos. Jos duoda stulbinamų rezultatų. Tačiau reikia, kad įsitrauktų ugdymo įstaigos vadovai, pedagogai, net valytojai“, – aiškino A. Jocaitė.
Pasak specialistės, kiekvienas mokyklos darbuotojas privalo žinoti, kaip, užfiksavę patyčias, privalo elgtis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATYČIOS: Pasak Šiaulių pedagoginės psichologinės tarnybos socialinės pedagogės Aurelijos Jocaitės, užgauliojimus internete kenčiantys vaikai jaučiasi persekiojami visą parą – mokykloje neranda vietos, o grįžę namo nerimauja dėl žaibo greičiu plintančių jų nuotraukų ir vaizdo įrašų.