Kornelija iš Maldenių turi daug svajonių

„Sidabrės“ nuotr.
Kor­ne­li­ja nu­si­fo­tog­ra­fa­vo prie van­dens tel­ki­nio Mal­de­niuo­se, ku­ria­me pri­mes­ta pa­dan­gų, taip no­rė­da­ma at­kreip­ti dė­me­sį į ter­šia­mą ap­lin­ką
20-me­tė Kor­ne­li­ja Tau­ny­tė prieš ke­lis mė­ne­sius iš Olan­di­jos grį­žo į gim­tuo­sius Mal­de­nius ir sa­vo skaid­riu bal­su, mu­zi­kos akor­dais nu­skrai­di­no pa­dan­gė­mis į vie­tos bib­lio­te­kos fi­lia­lo 50-me­čio šven­tę su­si­rin­ku­sius da­ly­vius, taip pri­min­da­ma, kad ne vel­tui bai­gė Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­ją. Vė­liau ten pat su­reng­ta jau­no­sios at­li­kė­jos pieš­tų fraktalų–ornamentų, pa­sa­ko­jan­čių apie mer­gi­nos vi­di­nio pa­sau­lio gel­mes, pa­ro­da. Ir tai – ne vis­kas. Kor­ne­li­ja vyk­do so­cia­li­nį pro­jek­tą: fo­tog­ra­fuo­ja­si ap­leis­to­se Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos vie­to­se, prie ap­griu­vu­sių pa­sta­tų, ir, no­rė­da­ma at­kreip­ti į juos dė­me­sį, ke­lia nuo­trau­kas į ins­tag­ra­mą. Jai yra te­kę ir gro­ti ves­tu­vė­se, ka­vi­nė­je Šiau­liuo­se, ir fo­tog­ra­fuo­ti žmo­nių as­me­ni­nė­se šven­tė­se. Da­bar mer­gi­na ieš­ko dar­bo gim­ta­ja­me kraš­te ir sva­jo­ja su­kur­ti sa­vo mu­zi­kos gru­pę. Jei ne­pa­si­seks – ke­lias vi­sa­da at­vi­ras į pla­tes­nį pa­sau­lį.

Pie­ši­mas pa­dė­da­vo su­si­kon­cent­ruo­ti

Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos Mal­de­nių fi­lia­le su­reng­to­je pa­ro­do­je skai­ty­to­jus pa­si­ti­ko len­ty­no­se iš­ri­kiuo­ti Kor­ne­li­jos Tau­ny­tės dar­bai: juo­da gra­fi­ka ir pie­ši­niai ak­ri­li­niais da­žais, ku­riuo­se vie­nur iš­ryš­kė­ja mer­gi­nos pro­fi­lis, o ge­riau įsi­žiū­rė­jus iš­len­da dar ke­li mis­ti­nių bū­ty­bių vei­dai, ki­tur – ran­go­si vi­jok­liai, gu­la skir­tin­gų fak­tū­rų de­ta­lės. Kaž­kur at­si­ve­ria įsi­vaiz­duo­ja­mas sū­ku­rys ar mū­šio sce­na, kren­ta il­gos ka­sos, sklei­džia­si spar­nai. Pa­ma­ty­ti šio­se abst­rak­ci­jo­se ga­li­ma tiek, kiek lei­džia vaiz­duo­tės po­lė­kis.

Ter­mi­nas „frak­ta­las“ ki­lęs iš lo­ty­niš­ko žo­džio „frac­tus“, ku­ris reiš­kia „su­da­ry­tas iš da­lių“ ir yra nau­do­ja­mas tiek ma­te­ma­ti­ko­je, tiek įvar­di­nant mus su­pan­čius reiš­ki­nius. Frak­ta­li­nės chao­tiš­kai be­si­kar­to­jan­čios for­mos, su­da­ran­čios tam tik­rą tvar­ką, su­tin­ka­mos vi­sur ap­lin­ko­je: tai ir de­be­sys, ir kal­na­gūb­rių vir­šū­nės, gė­lių žied­la­piai, jū­ros ban­gos, me­džių la­puo­se at­si­kar­to­jan­ti pa­ties me­džio for­ma.

„Ma­no dar­bai ne vi­sai ati­tin­ka ma­giš­kų­jų frak­ta­lų api­brė­ži­mą, ka­dan­gi tos abst­rak­ci­jos pie­šia­mos ne­gal­vo­jant, kai ran­ka pa­ti ve­džio­ja li­ni­jas, o aš są­mo­nin­gai dė­lio­ju de­ta­les, – sa­ko au­to­rė Kor­ne­li­ja Tau­ny­tė. – Pieš­da­vau nuo ma­žens. Iš pra­džių ban­džiau ko­pi­juo­ti gam­tą, bet tė­čiui se­kė­si ge­riau nei man. Vė­liau mo­kyk­lo­je per pa­mo­kas tie­siog ve­džio­da­vau są­siu­vi­nio kam­pe vi­so­kias geo­met­ri­nes fi­gū­ras ir po tru­pu­tį „įklim­pau“. Šis pie­ši­mas man pa­dė­da­vo su­si­kaup­ti, su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį ir kar­tu iš­reikš­da­vau sa­vo vi­di­nius po­ty­rius. Aš dar ieš­kau, at­ra­di­nė­ju nau­jas for­mas, tech­ni­kas.“

Pa­su­ko mu­zi­kos ke­liu

Nors Kor­ne­li­ja lan­kė Jo­niš­kio Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­lą, bet pa­su­ko į mu­zi­ką, o ne dai­lę. Nuo de­vy­ne­rių me­tų įsto­jo į for­te­pi­jo­no kla­sę, nors mo­ky­to­jai iš pra­džių siū­lė rink­tis dai­na­vi­mą. Pa­pil­do­mai mo­kė­si gro­ti ant­ru inst­ru­men­tu – gi­ta­ra.

„Dar prieš sto­da­ma į me­no mo­kyk­lą kaž­ko­dėl sva­jo­jau apie kank­les. Ir po to su­ži­no­jau, kad ma­no ma­ma ka­dai­se jo­mis gro­jo. Tur­būt ge­nai“, – šyp­so­si jau­no­ji me­ni­nin­kė.

Jo­niš­kio Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­lo­je jai se­kė­si. Na­cio­na­li­nia­me pia­nis­tų ir sty­gi­nin­kų Ba­lio Dva­rio­no var­do kon­kur­se ta­po dip­lo­man­te. Ir jau ži­no­jo sa­vo ke­lią sie­sian­ti su mu­zi­ka, tam ska­ti­no ir jos mo­ky­to­ja Auš­ra Tiš­ke­vi­čie­nė. Tad baig­da­ma Jo­niš­kio „Sau­lės“ pa­grin­di­nę mo­kyk­lą mal­de­niš­kė daug ne­gal­vo­ju­si nu­ve­žė do­ku­men­tus į Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­ją, sėk­min­gai iš­lai­kė sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus. Ten sa­ko iš­kart pa­si­ju­tu­si sa­va, tarp to­kių pat „pa­plau­ku­sių“. Mer­gi­nai pa­gal mo­kyk­los pro­jek­tą te­ko kon­cer­tuo­ti Šiau­rės Lie­tu­vos dva­ruo­se, Šiau­lių „Rū­tos“ ka­vi­nė­je, net ir gro­ti ves­tu­vė­se. Gro­da­vo so­lo, kaip akom­pa­nia­to­rė, ir kar­tu su smui­ki­nin­ke En­ri­ka Šve­ny­te iš Nau­jo­sios Ak­me­nės.

Nors bu­vo di­de­li mo­ky­mo­si krū­viai, ta­čiau bend­ra­moks­lių ir pe­da­go­gų nuo­šir­dus bend­ra­vi­mas tai at­svė­rė. Su džiaugs­mu ji pri­si­me­na for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ją Lai­mu­tę Ma­me­niš­ky­tę. Ten be­si­mo­ky­da­ma mer­gi­na lei­do sau dau­giau at­si­ver­ti, iš­si­verž­ti vi­soms kū­ry­bi­nėms ga­lioms.

Dė­me­sys ap­leis­tiems pa­sta­tams

„Ne­bu­vau la­bai stro­pi, daug ir il­gai ne­gro­da­vau. Už­tat be ga­lo daug vaikš­čio­da­vau, ei­da­vau prie Tal­šos eže­ro, ra­šy­da­vau, ėmiau fo­tog­ra­fuo­ti. Iš to kai kas gi­mė. Šiuo me­tu tu­riu pro­jek­tė­lį ins­tag­ra­me, ku­rį vyk­dau maž­daug nuo 2017 me­tų – su du­jo­kau­ke fo­tog­ra­fuo­juo­si prie ap­leis­tų pa­sta­tų, ne­tvar­ky­to­se miš­kų te­ri­to­ri­jo­se. Iš pra­džių ta­me įžvel­giau sa­va­nau­diš­ku­mo gys­le­lę, nes vi­si da­bar no­ri kaž­kur sa­ve pa­ro­dy­ti, bet vė­liau at­ra­dau pra­smę. Nes no­riu, kad žmo­nės at­kreip­tų dė­me­sį į tas ap­leis­tas vie­tas, ne tik ga­di­nan­čias vaiz­dą, bet kar­tais ir pa­vo­jin­gas, nes ga­li už­griū­ti, kaž­ką su­žeis­ti. Du­jo­kau­kė sim­bo­li­zuo­ja ir kli­ma­to kai­tos pro­ble­mas, ki­ta ver­tus, ne­la­bai no­riu ro­dy­ti vei­do, te­gul tai bū­na ano­ni­miš­kas žmo­gus. Juk bet ku­ris ten ga­li bū­ti, svar­biau­sia yra ro­do­ma vie­ta.“

Kor­ne­li­ja pa­sa­ko­ja kol kas to­kių ap­leis­tų vie­tų ieš­kan­ti dau­giau­sia Šiau­lių, Jo­niš­kio, ypač – Mal­de­nių, Ža­ga­rės apy­lin­kė­se, kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je. Da­bar tam ga­lės at­si­dė­ti dau­giau, nes ne­se­niai grį­žo iš Olan­di­jos, kur po stu­di­jų Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jo­je pra­lei­do me­tus. Ten ke­lis mė­ne­sius dir­bo įmo­nė­je, ga­mi­nu­sio­je plas­ti­ki­nius lan­gus.

Iš Olan­di­jos grį­žo į gim­ti­nę

„Ten bu­vo daug lie­tu­vių, len­kų. Vai­ki­nai tu­rė­da­vo iš­pjau­ti stik­lo pa­ke­tus, o mer­gi­nos kli­juo­da­vo­me. Dar­bas ne­bu­vo la­bai sun­kus, ir ne­su­dė­tin­gas. Bet po kiek lai­ko pra­si­dė­jo virš­va­lan­džiai, ku­rie tę­sė­si sa­vai­tę, pa­skui jau mė­ne­sį. Dirb­da­vo­me nuo še­šių ry­to iki pen­kių va­ka­ro“, – pri­si­me­na Kor­ne­li­ja. Gal bū­tų ir il­giau plu­šė­ju­si, bet tu­rė­jo ki­tų pla­nų, su­si­ju­sių su me­nais: su­si­ra­do bi­čiu­lių, su ku­riais no­rė­jo kur­ti mu­zi­ki­nę gru­pę, svars­tė ga­li­my­bę ir sa­vo pa­veiks­lais pre­kiau­ti gat­vė­se ar ka­vi­nė­se.

„Ta­čiau bu­vau la­bai nai­vi. No­rint par­da­vi­nė­ti, rei­kia lei­di­mų. Gro­ti gat­vė­je ga­li­ma, bet mums ne­pa­si­se­kė su­de­rin­ti re­pe­ti­ci­jų. Tad nu­spren­džiau grįž­ti į Lie­tu­vą ir šiuo me­tu no­riu čia pa­gy­ven­ti. Pa­tik­tų gro­ti ka­vi­nė­se, tik rei­kia dau­giau drą­sos įgau­ti, pa­si­siū­ly­ti. Ne­pa­me­tu sva­jo­nės ir apie sa­vo mu­zi­ki­nę gru­pę. O kol kas esu Užim­tu­mo tar­ny­bos klien­tė, da­ly­vau­ju jų jau­ni­mui skir­ta­me pro­jek­te, gal kaž­ko mo­ky­siuo­si. Ka­dan­gi mu­zi­ka, me­nai ma­ne ra­mi­na, net tu­riu dar vie­ną pla­ną, kaip at­sva­rą – mo­ky­tis re­mon­tuo­ti, „tiu­nin­guo­ti“ au­to­mo­bi­lius. Tech­ni­ka ma­ne do­mi­na, trau­kia ad­re­na­li­nas“, – pri­si­pa­žįs­ta Mal­de­niuo­se gy­ve­nan­ti jau­na, ta­len­tin­ga mer­gi­na.

Lie­tu­va jai pa­tin­ka, čia sa­vi žmo­nės, šil­tas bend­ra­vi­mas. Bet jei ne­pa­si­seks, gal­būt ke­liaus vėl į Olan­di­ją ar ki­tą Eu­ro­pos ša­lį.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.