Kultūros rūmams – 50

„Sidabrės“ nuotr.
Bronius Zastarskis – vienintelis likęs iš 1970-ųjų Kultūros rūmų kolektyvo, kuriam pirmoje vietoje svarbiausi buvo kultūros reikalai, kuris savo akimis matė ir savo rankomis prisidėjo, kad tokie kultūros rūmai mūsų mieste atsirastų
Lygiai prieš 50 metų, tokį pat gražų balandį, iškilo Joniškio kultūros rūmai. Šiaulių statybos tresto statybininkai raktą šeimininkams įteikė tuo metu ypatinga – V. Lenino gimimo 100-ųjų metinių – proga. Tai buvo vieni iš pirmųjų tokio aukšto lygio kultūros įstaigų, pastatytų šalyje.

– Sėdėjom ant išlietų pastato pamatų ir svajojom, kaip čia bus, – prisimena ilgametis kultūros darbuotojas ir saviveiklininkas Bronius Zastarskis, vienintelis liudininkas iš tą istorinį įvykį menančių buvusių kultūros darbuotojų, kuriems tuo metu vadovavo direktorius A. Mikša.
Pasak B. Zastarskio, ne vienerius metus kultūros namais buvo virtusi senoji klebonija, stovėjusi dabartinės mūrinės klebonijos vietoje. Avarinės būklės pastatas kėlė pavojų ne tik namų lankytojams, bet ir patiems darbuotojams. Stipresnis vėjas taip susukdavo laukines duris, kad darbuotojai nebegalėdavo iš pastato išeiti. Kultūros namų renginiai dėl saugumo buvo perkelti į buvusį kino teatrą „Gintaras“ (dabar – „Dvaro“ svetainė).
Ir štai nušvito viltis – tuometinė kultūros ministerija, skyrusi finansavimą, šalyje nusprendė statyti net penkis naujus kultūros rūmus pagal tą patį projektą.
– Statybų pradžia – 1968-ieji. Atsimenu, kaip į susitikimą su kultūros namų darbutojais tuometinė rajono Kultūros skyriaus vedėja Zita Galkuvienė atsinešė ir būsimų rūmų projektą. Nagrinėjom ir džiaugėmės. Iš tų penkių miestų, kur nutarta statyti naujus kultūros rūmus, Joniškis buvo pirmasis šalyje, atvėręs visuomenei duris. Tik po mūsų kultūros rūmai statyti Kretingoje, Tauragėje, Ukmergėje… Ir jiems buvo į ką atsiremti. Kas vėliau statėsi, visi delegacijomis atvažiuodavo pas mus pasižiūrėti, mokytis ir klausti numonės, ar patogu. Ir jie, išgirdę mūsų priekaištus projektui, taisė tas klaidas, projektinius sprendimus tobulino. Tai mes jau pirmaisiais mėnesiais pamatėme, kad nėra vietos repeticijoms. Saviveiklinių kolektyvų daug, o repeticijoms – tik ta pati koncertų salė. Tai tekdavo sudaryti griežtą repeticijų grafiką, kuris reikalingas ir dabar, kada kam repetuoti. Tiesa, dabar repeticijoms naudojama ir salė „Po palme“, – „Sidabrei“ prisiminimais dalinasi B. Zastarskis.

Plačiau: "Sidabrės" balandžio 25 d. numeryje

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.