Laimėtoja vertina tradicinę virtuvę

Lai­mė­to­ja ver­ti­na tra­di­ci­nę vir­tu­vę

„Šiau­lių kraš­to“ ku­li­na­ri­jos kon­kur­se dau­giau­sia bal­sų su­rin­ko ir mė­ne­sio ku­li­na­re ta­po Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji kraš­tot­var­kos spe­cia­lis­tė Re­gi­na Lek­nic­kie­nė. Ji apdovanota kny­ga „Ko­dėl pran­cū­zės ne­sto­rė­ja“. Mėnesio kulinarė ver­ti­na tra­di­ci­nę iš ma­mos pe­rim­tą vir­tu­vę, ta­čiau imp­ro­vi­zuo­ti ne­ven­gia, ruoš­da­ma pa­tie­ka­lus iš žvė­rie­nos. Mo­te­ris at­vi­ra: mais­to ga­mi­ni­mas nė­ra jos mė­gsta­miau­sias už­siė­mi­mas, uži­ma tur­būt tik de­šim­ta­da­lį vi­sos veik­los – nuo pro­fe­si­nių ži­nių gi­li­ni­mo iki de­ko­ra­ty­vi­nio ap­žel­di­ni­mo moks­lų.si­nių ži­nių gi­li­ni­mo iki de­ko­ra­ty­vi­nio ap­žel­di­ni­mo moks­lų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Re­gi­na Lek­nic­kie­nė sa­ko, kad jos gy­ve­ni­me vir­tu­vė – ne svar­biau­sias da­ly­kas, nes yra kur kas įdo­mes­nių už­siė­mi­mų. Ar­chi­tek­tės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti mo­te­ris ne­se­niai Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je bai­gė de­ko­ra­ty­vi­nio ap­žel­di­ni­mo stu­di­jas, ku­rio­se sa­ko su­si­ti­ku­si su nuo­sta­biais dės­ty­to­jais, įgi­ju­si daug nau­din­gų ži­nių.

Ne­ga­na to, kad vi­siems pro­fe­si­nės mo­kyk­los auk­lė­ti­niams su­tei­kia­ma ga­li­my­bė mo­ky­tis vai­ra­vi­mo, 58-erių me­tų Sa­vi­val­dy­bės tar­nau­to­ja priė­mė iš­šū­kį ir nuo šių me­tų ko­vo mė­ne­sio sa­vo ran­ko­se jau lai­ko vai­ruo­to­jos tei­ses.

Re­gi­na Lek­nic­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad apie mais­to ga­mi­ni­mą da­bar ap­skri­tai ma­žai ten­ka gal­vo­ti. Vai­kai – Ur­tė, Kot­ry­na ir Alek­sand­ras – jau užau­gę. O ir ta­da, kai jie dar ma­ži laks­tė po kie­mą, daž­nai pie­tus ga­min­da­vo mo­čiu­tė.

„Tur­būt ma­ny­je bran­din­tą mais­to ga­mi­ni­mo ta­len­tą grei­čiau pe­rė­mė vai­kai. Jau­ny­lis Alek­sand­ras ke­pa pui­kius ki­bi­nus, Kot­ry­nos šei­ma mėgs­ta ir ruo­šia įvai­rius troš­ki­nius, la­za­ni­jas. Si­gu­tis (Re­gi­nos vy­ras Si­gi­tas Lek­nic­kas – aut. pa­st.) juos val­go, ta­čiau la­biau ver­ti­na tra­di­ci­nį lie­tu­viš­ką mais­tą, kai dar­žo­vės yra dar­žo­vės, mė­sa yra mė­sa, o ne ko­kie nors mi­ši­niai“, – apie skir­tin­gą šei­mos mais­to po­li­ti­ką aiš­ki­na jo­niš­kie­tė.

Re­gi­na sa­ko, kad la­bai pui­kios šei­mi­nin­kės bu­vo jos švie­saus at­mi­ni­mo se­suo Van­da ir ma­ma. Ma­ma ruoš­da­vo įvai­rius ver­šie­nos, paukš­tie­nos vy­nio­ti­nius, ku­riems mė­sos įsi­gy­da­vo iš pa­žįs­ta­mų kai­me. Be abe­jo­nės, šven­tės neap­siei­da­vo be tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos bal­tos miš­rai­nės. Ve­ly­koms ant sta­lo pui­kuo­da­vo­si ne­tik­ras zui­kis, kep­ta spran­di­nė.

Spran­di­nės iš­klo­ti­nę rei­kia pei­liu įpjaus­ty­ti, ta­da ge­rai „su­šmo­žin­ti“ pi­pi­rais ir drus­ka, su­vy­nio­ti į žą­sies tau­kais ar ki­tais rie­ba­lais pa­tep­tą fo­li­ją ir kep­ti or­kai­tė­je 200 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Jei spran­di­nė ge­rai įtrin­ta prie­sko­niais, pui­kiai iš­keps ir jais per­si­gers per po­rą va­lan­dų. Iš­ke­pus spran­di­nę reik­tų pa­slėg­ti, ta­da bus leng­va pjaus­ty­ti. La­bai ska­nu val­gy­ti su krie­nais.

Mo­te­ris eks­pe­ri­men­tuo­ja ga­min­da­ma pa­tie­ka­lus iš žvė­rie­nos. Jos kep­ta be­bro mė­sa ir at­ne­šė ge­riau­sio ba­lan­džio mė­ne­sio „Šiau­lių kraš­to“ ku­li­na­ro lai­mė­ji­mą.

„Kar­tais me­džio­to­jų žmo­nos sa­ko, kad el­nio ar šer­no mė­sa pa­ga­mi­nus bū­na kie­ta, sau­sa. Bet, pa­vyz­džiui, el­nie­ną iš­mir­kius šal­ta­me van­de­ny­je su drus­ka, ji bū­na pui­ki. Jei de­di ac­to ir per il­gai pa­lai­kai, sko­nis bū­na rūgš­to­kas“, – aiš­ki­na jo­niš­kie­tė, sa­vo vir­tu­vės „drau­gu“ va­di­nan­ti ke­taus puo­dą, į ku­rį su­dė­ju­si pjaus­ty­tą mė­są, mor­kas, bul­ves ar ki­tas dar­žo­ves, pa­šau­na į or­kai­tę ir ne­su­ka gal­vos.

Pa­tie­ka­las pa­vyks­ta ska­nus, mė­sa minkš­ta, švel­ni, ir kiek­vie­nas pro­duk­tas bū­na gry­nas, ne­per­si­mai­šęs su ki­tais, tik kva­pai su­si­jun­gia.

Nors pa­ta­ri­muo­se ra­šo­ma, kad bul­vių kar­tu su mė­sa ne­ga­li­ma dė­ti, nes ne per vie­no­dą lai­ką iš­ke­pa, jo­niš­kie­tė to­kių nu­ro­dy­mų ne­pai­so, ir vi­sa­da pa­si­se­ka. Tie­siog ne­rei­kia ke­pant puo­do vis da­ri­nė­ti ir tik­rin­ti.

Ka­dan­gi ga­mi­ni­mas Re­gi­nos Lek­nic­kie­nės gy­ve­ni­me uži­ma tik la­bai ma­žą da­lį lai­ko, ji sa­ko daug skai­tan­ti, mėgs­tan­ti psi­cho­lo­gi­nę li­te­ra­tū­rą, pa­tei­kia­mą la­biau per re­li­gi­nę krikš­čio­ny­bės pri­zmę. Nors do­mė­jo­si ir Ry­tų re­li­gi­jo­mis, sa­ko, kad as­me­niš­kai jos nė­ra to­kios ar­ti­mos ir priim­ti­nos.

R. Lek­nic­kie­nė dir­ba mė­gsta­mą kraš­tot­var­kos spe­cia­lis­tės dar­bą Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riu­je. Prieš dau­ge­lį me­tų ta­da ki­taip va­din­ta­me šia­me Sa­vi­val­dy­bės sky­riu­je Jo­niš­ky­je ji pa­kei­tė į pen­si­ją išė­ju­sią vy­riau­sią­ją ar­chi­tek­tę Da­nu­tę Rim­gai­lie­nę.

Po ge­ro de­šimt­me­čio dar­bo ke­liai pa­su­ko į Šiau­lius. Mies­to sa­vi­val­dy­bė­je dve­jus me­tus ėjo vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to pa­va­duo­to­jos pa­rei­gas, o nuo 2006-ųjų bu­vo pa­kvies­ta į Šiau­lių ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­ją.

Au­to­rės nuo­tr.

LAI­MĖ­TO­JA: Ba­lan­džio mė­ne­sio ku­li­na­rės pri­zą lai­mė­ju­si jo­niš­kie­tė Re­gi­na Lek­nic­kie­nė ver­ti­na tra­di­ci­nę vir­tu­vę, bet mėgs­ta ir eks­pe­ri­men­tuo­ti.