Lie­tu­va Bal­ta­ru­si­jo­je: tarp „jū­sų“ ir „mū­sų“

Lie­tu­va Bal­ta­ru­si­jo­je: tarp „jū­sų“ ir „mū­sų“

Bu­vu­si šiau­lie­tė Lu­ka Le­saus­kai­tė šią va­sa­rą va­di­na ge­riau­sia gy­ve­ni­me. Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tė Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­jos pa­slap­tis gliau­dė ir ska­na­vo kar­tu su „Na­cio­na­li­ne eks­pe­di­ci­ja: Ne­mu­nu per Lie­tu­vą“. Ko­man­da per dvi sa­vai­tes nu­plaukė be­veik 700 ki­lo­met­rų – to­kia trum­pa ke­lio­nės sta­tis­ti­ka. O įspū­džiai – neiš­ma­tuo­ja­mi.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Te­ko at­lik­ti na­mų dar­bus

Šiau­lių Didžd­va­rio gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nė Lu­ka – ener­gi­jos ir idė­jų už­tai­sas. Plauk­ti Ne­mu­nu Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) pir­mo is­to­ri­jos ma­gist­ro kur­so stu­den­tę pa­kvie­tė eks­pe­di­ci­jos va­do­vas pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas.

„Ki­to at­sa­ky­mo ne­ga­lė­jo bū­ti, la­bai džiau­giau­si“, – šyp­so­si mer­gi­na.

Su­si­pa­ži­no su kū­ry­bi­ne gru­pe. Pra­si­dė­jo na­mų dar­bai pa­gal pro­fe­so­riaus pa­teik­tą pla­ną.

Ba­lan­džio mė­ne­sį Lu­ka su pro­diu­se­riais, re­dak­to­riais vy­ko į ap­žiū­ros ke­lio­nę Bal­ta­ru­si­jo­je: kal­bė­tis su žmo­nė­mis, su­ži­no­ti, ką ga­li­ma ap­lan­ky­ti.

„Pa­si­ruo­ši­mas už­tru­ko be­veik pu­sę me­tų. Mū­sų už­duo­tis bu­vo ke­lio­nės tu­ri­nio iš­pil­dy­mas, o kū­ry­bi­nė ko­man­da ruo­šė lai­vus, tu­rė­jo gau­ti lei­di­mus fil­muo­ti, ak­re­di­ta­ci­jas. Iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės ne­ži­no­jo­me, ar mus pra­leis“, – sa­ko Lu­ka.

Prie Lietuvos ir Baltarusijos sie­nos te­ko pra­leis­ti 5 va­lan­das. Pa­tik­ri­ni­mas bu­vo pir­ma­sis ke­lio­nės iš­šū­kis. Skvar­baus pa­rei­gū­nų dė­me­sio lau­kė 40 žmo­nių, du lai­vai, du ma­žes­nie­ji lai­ve­liai, ka­te­ris, mais­to fur­go­nė­lis, leng­vo­sios ma­ši­nos bei apa­ra­tū­ra.

Eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai – pen­kio­li­ka „dry­žuo­tų“. Nau­ji da­ly­viai ko­man­do­je bu­vo Lu­ka ir Arū­nas Va­lins­kas jau­nes­ny­sis. Vi­si ki­ti plau­kė Ne­mu­nu per­nai, tarp jų – A. Bumb­laus­kas, et­no­mu­zi­ko­lo­gė Zi­ta Kel­mic­kai­tė, gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius, at­li­kė­jas Gab­rie­lius Liau­dans­kas-Sva­ras, lenk­ty­ni­nin­kas Be­ne­dik­tas Va­na­gas, žur­na­lis­tas Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis.

Mū­sų ir jū­sų is­to­ri­ja

Pag­rin­di­niai ke­lio­nės cent­rai bu­vo Nes­vy­žius, Nau­gar­du­kas, Ly­da, Gar­di­nas. Ki­ti ob­jek­tai lan­ky­ti pa­ke­liui. Lė­ki­mas, juo­kia­si Lu­ka, bu­vo nuo­la­ti­nė bū­se­na.

Po pir­mo­sios nak­vy­nės Bal­ta­ru­si­jo­je ke­lio­nė pra­si­dė­jo Nes­vy­žiu­je, Rad­vi­lų tė­vo­ni­jo­je, kur yra di­džiau­sias gi­mi­nės pa­li­ki­mas. Ke­liau­to­jai dis­ku­ta­vo apie len­kų pa­li­ki­mą, kal­bą, Rad­vi­las, lei­do­si į Rad­vi­los Naš­lai­tė­lio sta­ty­tos ba­ro­ki­nės baž­ny­čios po­že­mius, kur pa­lai­do­ta per šim­tą Rad­vi­lų. Įs­pū­din­ga ir Nes­vy­žiaus pi­lis.

„Bal­ta­ru­si­jo­je iš kar­to su­si­dū­rė­me su skirs­ty­mo tarp „jū­sų“ ir „mū­sų“ pro­ble­ma. Is­to­ri­ja, Rad­vi­los, pi­lis yra jų: bal­ta­ru­sių is­to­ri­kai pa­sa­ko­jo taip, lyg bū­tu­me at­vy­kę iš Ki­ni­jos. Pa­mi­ni Lie­tu­vą ir tar­si ne­su­ve­da, kad mes – lie­tu­viai, is­to­ri­kai, ir su­pran­ta­me, apie ką kal­ba“, – pa­sa­ko­ja Lu­ka.

Vė­liau ke­lio­nės da­ly­viai dis­ku­ta­vo: gal ge­riau bal­ta­ru­siai te­gul sa­vi­na­si is­to­ri­ją iš lie­tu­vių nei iš ru­sų?

„Jie brė­žia ge­res­nį ke­lią, o mū­sų pa­rei­ga bend­ra­dar­biau­ti, pa­dė­ti at­lik­ti ty­ri­mus. Jie dar tik ku­ria ta­pa­ty­bę, o mes ją tu­ri­me. Nors dėl is­to­ri­jos nu­sa­vi­ni­mo ne­ma­lo­nu, skau­du, o kaip is­to­ri­kui gal net ir sa­vo­tiš­kas įžei­di­mas“, – svars­to Lu­ka.

Nau­gar­du­kas – Min­dau­go pi­lis. Pa­gal bal­ta­ru­sių ver­si­ją, Min­dau­gas čia krikš­ti­jo­si, ka­rū­na­vo­si ir yra pa­lai­do­tas. Ir kal­nas Min­dau­go var­du pa­va­din­tas.

Tas pa­ts ir dėl Ado­mo Mic­ke­vi­čaus. Bet Z. Kel­mic­kai­tė pa­siū­lė eks­pe­ri­men­tą: pa­klau­si­nė­ti praei­vių, ką jie ži­no apie A. Mic­ke­vi­čių. Ne­ma­žai žmo­nių at­sa­kė, jog poe­tas yra vi­sų: ir len­kų, ir bal­ta­ru­sių, ir lie­tu­vių.

Ki­tas, į akis kri­tęs da­ly­kas, – dau­gy­bė Le­ni­no pa­mink­lų, rau­do­nų žvaigž­džių. Pa­vyz­džiui, ša­lia Vy­tau­to pi­lies Gar­di­ne – rau­do­na žvaigž­dė ir kū­jis su pjau­tu­vu. Lu­kai, ne­gy­ve­nu­siai so­viet­me­čiu, gal­vo­je ne­til­po: „Kaip jiems tai ne­kliu­do?!“

Ma­žy­tis Ne­mu­nas

Įp­ras­ta ke­liau­to­jų die­na pra­si­dė­da­vo 7 va­lan­dą ry­to, o baig­da­vo­si tik nak­tį. Mie­gui lik­da­vo 4–5 va­lan­dos. Bet be­ne di­džiau­siu iš­šū­kiu ta­po plau­ki­mas. Ne­mu­ną iki Drus­ki­nin­kų ga­li­ma perbris­ti. La­bai sek­lu, la­bai daug ak­me­nų.

Lai­vus ne kar­tą te­ko stum­ti, va­rik­liai ge­do, ka­te­ris iš vi­so ne­ga­lė­jo pa­plauk­ti. Stum­ti lai­vo lip­da­vo ir mer­gi­nos, ir ope­ra­to­riai. Lu­kai ke­le­tą kar­tų te­ko fil­muo­ti, kol ope­ra­to­riai ban­dė iš­va­duo­ti lai­vą.

Jei pa­gal ki­lo­met­rus at­ro­dy­da­vo, kad eks­pe­di­ci­ja plauks 8 va­lan­das, rea­ly­bė­je plauk­da­vo 14 va­lan­dų. O kur dar karš­tis, va­ba­lai ir nuo­var­gis!

„Bu­vo keis­ta ir neį­ti­kė­ti­na pa­ma­ty­ti ma­žy­tį Ne­mu­ną, ku­rį iš­ta­ko­se ga­li per­šok­ti. Upė iš­pla­tė­ja ga­na grei­tai, bet lie­ka sek­li“, – pa­sa­ko­ja Lu­ka.

Kri­mi­na­li­nė die­na

Lu­kai įspū­din­giau­sia die­na, pa­va­din­ta kri­mi­na­li­ne: eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai ieš­ko­jo 1921 me­tais Bel­gi­jos at­sto­vo prie Tau­tų Są­jun­gos Pau­liaus Hy­man­so pa­siū­ly­tos sie­nos.

Kai Lie­tu­va nie­kaip neišsp­ren­dė konf­lik­to su Len­ki­ja, P. Hy­man­sas pa­siū­lė pla­ną: Lie­tu­vos sie­ną kel­ti be­veik iki Mins­ko, mai­nais į tai – len­kų kal­bą pa­skelb­ti ant­rą­ja vals­ty­bi­ne kal­ba, Vil­niaus kraš­tui su­teik­ti au­to­no­mi­ją.

„Pro­fe­so­rius ma­no, kad tai – pra­ras­ta ga­li­my­bė. Jam bu­vo svar­bu su­ras­ti šią sie­ną. Is­to­ri­kai daž­nai pa­mirš­ta, kad ir al­ter­na­ty­vos yra la­bai įdo­mu – kas bū­tų, jei bū­tų?“ – sa­ko Lu­ka.

Kur maž­daug ėjo sie­na, ieš­ko­ta pa­gal vie­to­ves, ri­bo­ženk­lius. Į pa­gal­bą bu­vo pa­si­telk­tas A. Bumb­laus­ko ko­le­ga is­to­ri­kas iš Bal­ta­ru­si­jos A. Bie­lyj.

„Ne­daž­nai su­tik­si is­to­ri­ką Bal­ta­ru­si­jo­je, ku­ris sa­ky­tų: „Mes esa­me Lie­tu­vo­je“, „Aš ma­nau, kad čia yra Lie­tu­va“, – šyp­so­si Lu­ka.

Eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai klai­džio­jo, brai­džio­jo, kei­tė pla­ną, kol ga­liau­siai nu­vy­ko į ieš­ko­mą vie­tą. Vi­siš­ko­je Bal­ta­ru­si­jos glū­du­mo­je ra­do Lie­tu­vą. Mies­te­lį be gy­ven­to­jų, bet su go­ti­ki­ne baž­ny­čia, ant ku­rios pa­ra­šy­ta, jog tai yra bal­tiš­ko­ji go­ti­ka.

„Di­džiu­lis at­ra­di­mas! Nie­kur ne­te­ko gir­dė­ti, kad taip bū­tų va­di­na­ma“, – is­to­ri­nio at­ra­di­mo džiaugs­mu da­li­ja­si Lu­ka.

Ke­liau­to­jai ap­lan­kė ir mies­te­lį, ku­rio pa­va­di­ni­mas, iš­ver­tus į lie­tu­vių kal­bą, reiš­kia „Gy­ve­ni­mas“. Ja­me sto­vi neį­ti­kė­ti­no gro­žio baž­ny­čia ir vie­nuo­ly­nas, vie­nas iš pa­grin­di­nių ka­ta­li­kų trau­kos cent­rų Bal­ta­ru­si­jo­je.

„Pro­fe­so­rius nė vie­no­je iš šių vie­tų nė­ra bu­vęs. Bu­vo įdo­mu ma­ty­ti jo nu­ste­bi­mą, pa­si­me­ti­mą – tai kaž­kas neį­ti­kė­ti­na! O aš tą die­ną su­pra­tau, kad ver­ta bū­ti is­to­ri­ke, stu­di­juo­ti is­to­ri­ją. Pa­jau­ti, kad tik­rai kaž­ką at­ra­dai!“ – sa­ko Lu­ka.

Tą pa­čią die­ną lankytasi Vla­dis­lo­vo Si­ro­kom­lės gim­ti­nėje. V. Si­ro­kom­lė bu­vo tar­si idė­ji­nis eks­pe­di­ci­jos va­das – ke­liau­ta pa­gal jo kny­gą.

Kas bu­vo Ožeš­kie­nė?

Ke­liau­to­jai ap­lan­kė ir A. Mic­ke­vi­čiaus gim­ti­nę, da­bar so­dy­bo­je vei­kia mu­zie­jus. Lu­kai ypač įdo­mu bu­vo už­suk­ti į Chreb­ta­vi­čių dva­rą, kur bu­vo su­rink­ta be­ne žy­miau­sia XVIII–XIX am­žiaus bib­lio­te­ka, apie ku­rią ži­no­jo vi­si di­di­kai, o A. Mic­ke­vi­čius ten leis­da­vo va­sa­ras. Vie­ną iš tų va­sa­rų su­ti­ko di­džią­ją mei­lę Ma­ri­lę.

Bu­vo įdo­mu sto­vė­ti ten, kur poe­tas įsi­my­lė­jo, pra­lei­do aud­rin­gas va­sa­ras.

Dar vie­nas iš įdo­mes­nių ob­jek­tų – Eli­zos Ožeš­kie­nės tė­viš­kė. E. Ožeš­kie­nė gi­mė, užau­go ir vi­są lai­ką gy­ve­no Gar­di­ne, da­ly­va­vo 1863 me­tų su­ki­li­me, mo­te­rų ba­ta­lio­ne.

Lu­ka prieš ke­lio­nę tu­rė­jo už­duo­tį per­skai­ty­ti E. Ožeš­kie­nės ro­ma­ną „Prie Ne­mu­no“.

Kau­ne yra E. Ožeš­kie­nės var­du pa­va­din­ta gat­vė. „E. Ja­ki­lai­tis sa­kė, kad vai­kys­tė­je iš­lip­da­vo Ožeš­kie­nės sto­te­lė­je, bet ne­sup­ras­da­vo, kas ji. Mes jam paaiš­ki­no­me“, – juo­kia­si Lu­ka.

Dai­nuo­ja lie­tu­viš­kai

„Dar pa­va­sa­rį, ap­žiū­ros Bal­ta­ru­si­jos me­tu, bel­dė­me į du­ris ir klau­si­nė­jo­me, ar yra lie­tu­vių ar­ba kal­ban­čių lie­tu­viš­kai. Vie­na mo­te­ris pri­si­mi­nė, kad yra mo­čiu­tė, mo­kan­ti šiek tiek lie­tu­viš­kai. Pa­vy­ko su­ras­ti. Lie­tu­viš­kai ne­be­mo­ka, bet už­dai­na­vo lie­tu­viš­kai dai­ną „Žil­vy­ti tū­ta“, – pa­sa­ko­ja Lu­ka.

De­ja, į ko­man­dą, lan­kiu­sią šią mo­čiu­tę eks­pe­di­ci­jos me­tu, Lu­ka ne­be­pa­te­ko. Vy­ko ki­ta gru­pė, jo­je bu­vo Z. Kel­mic­kai­tė, S. Pal­ta­na­vi­čius. Nors mo­čiu­tė bu­vo grį­žu­si iš li­go­ni­nės, pa­si­ti­ko sve­čius ir kar­tu už­dai­na­vo.

Di­dy­sis su­si­ti­ki­mas su Bal­ta­ru­si­jo­je gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais vy­ko Gar­di­ne – įspū­din­ga­me, iš­tai­gin­ga­me di­di­kų mies­te.

Bal­ta­ru­si­jo­je li­kę lie­tu­viai – dau­giau­siai nuo so­vie­ti­nių lai­kų, iš Lie­tu­vos iš­vy­kę ga­vę pa­sky­ri­mą. Išs­kir­ti­nė is­to­ri­ja – bal­ta­ru­sis, ku­ris la­bai do­mi­si Lie­tu­va, jos kul­tū­ra, iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą, įsi­jun­gė į lie­tu­vių bend­ruo­me­nę. Su­si­ti­ki­me jis lie­tu­viš­kai pa­dai­na­vo And­riaus Ma­mon­to­vo dai­ną. „Bu­vo neį­ti­kė­ti­na“, – trum­pai, bet tiks­liai įver­ti­na Lu­ka.

Gar­di­ne įspū­din­gas Ty­zen­hau­zų pa­li­ki­mas, o su An­ta­nu Ty­zen­hau­zu glau­džiai su­si­ję Šiau­liai. Čia Lu­ka tu­rė­jo pro­gą pa­kal­bė­ti apie gim­tą­jį mies­tą.

Jaut­rio­sios vie­tos

Taip Lu­ka pa­va­di­no stip­riau­sius bend­ra­ke­lei­vių iš­gy­ve­ni­mus ke­lio­nė­je.

Eks­pe­di­ci­ja už­su­ko į Ta­do Iva­naus­ko tė­viš­kę, Le­biod­ką: „Se­le­mo­nui Pal­ta­na­vi­čiui T. Iva­naus­kas – ab­so­liu­tus au­to­ri­te­tas, bet anks­čiau jo tė­viš­kė­je ne­bu­vo lan­kę­sis. Bū­da­mas sep­ty­ne­rių, jis T. Iva­naus­kui ra­šė laiš­ką, jog no­ri bū­ti gam­ti­nin­kas. La­bai nuo­šir­džiai kal­bė­jo, su­si­grau­di­no. Vi­siems bu­vo ge­ra su juo kar­tu pa­bū­ti.“

Pa­na­šų jaus­mą iš­gy­ve­no ir A. Bumb­laus­kas. Ne­to­li Le­biod­kos eks­pe­di­ci­ja lan­kė Čes­lo­vo Ne­ma­no gim­ti­nę. Kai­me­ly­je yra ma­žy­tis mu­zie­jus ir „dėl Č. Ne­ma­no pa­mi­šęs“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius.

„Iš pro­fe­so­riaus, Zi­tos Kel­mic­kai­tės ir vi­sų tos kar­tos žmo­nių pa­sa­ko­ji­mų su­pra­tau, kad Č. Ne­ma­nas bu­vo kaž­kas ne­rea­laus. Len­kas, gi­męs Bal­ta­ru­si­jo­je, at­ne­šęs ro­ko mu­zi­ką į So­vie­tų Są­jun­gą. Pro­fe­so­riui te­ko da­ly­vau­ti jo kon­cer­te Vil­niu­je. Jam tai bu­vo jau­nys­tė, lais­vė. Pa­ma­tė­me aša­ras pro­fe­so­riaus aky­se.“

Vai­šin­gie­ji dzū­kai

Ne­mu­nas Lie­tu­vo­je, juo­kia­si Lu­ka, bu­vo Z. Kel­mic­kai­tės te­ri­to­ri­ja. Gru­pė į Drus­ki­nin­kus stip­riai vė­la­vo, bet ku­ror­tas pa­si­ti­ko iš šir­dies.

Drus­ki­nin­kuo­se eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai pra­lei­do dvi die­nas, ke­lia­vo ir į se­nuo­sius kai­mus. Te­ko pa­si­rai­ty­ti ran­ko­ves – kep­ti gri­ki­nes bab­kas.

„Zi­ta gal­vo­jo, kad aš bal­ta­ran­kė ir nie­ko ne­mo­ku. Ne­pa­ti­kė­jo, kad ga­lė­jau taip iš­kep­ti! La­bai džiau­gė­si, po to ma­ne vi­siems pir­šo“, – juo­kia­si Lu­ka.

Ku­li­na­ri­nį pa­vel­dą ke­liau­to­jai iš­ra­ga­vo ir šei­mo­je, ku­ri ga­mi­na bran­din­tus sū­rius. Mais­tas ir dai­nos, dai­nos ir mais­tas – dzū­kai sma­gūs bei vai­šin­gi. Suor­ga­ni­za­vo liau­diš­kos mu­zi­kos va­ka­ro­nę, bet Lu­ka su ki­ta gru­pe vy­ko į Grū­to par­ką.

Iš Drus­ki­nin­kų ke­liau­nin­kai Ne­mu­nu pa­trau­kė į Liš­kia­vą, Mer­ki­nę, Ne­mu­nai­tį.

Kiek­vie­na­me mies­te­ly­je – nuo­šir­dus, šil­tas su­si­ti­ki­mas, vai­šės: „Ne­si­ti­kė­jau, kad taip įdo­mu bend­rau­ti su žmo­nė­mis! Iš pra­džių ma­niau, kad svar­biau is­to­ri­ja, ob­jek­tai.“

Mer­ki­nė­je ke­liau­to­jai pa­kliu­vo į mies­te­lio šven­tę. Su­tik­tas A. Bumb­laus­ko stu­den­tas ap­ro­dė mies­te­lį, įko­pė į pi­lia­kal­nį.

Lu­kai at­ra­di­mas bu­vo Ne­mu­nai­tis, itin gra­žus, tvar­kin­gas mies­te­lis ant Ne­mu­no kran­to su ga­na jau­na bend­ruo­me­ne. Čia ir ap­si­sto­jo.

„Ki­ti mies­tai net py­ko, ko­dėl pa­si­rin­ko­me Ne­mu­nai­tį. Vi­si skam­bi­no, no­rė­jo, kad il­giau pa­bū­tu­me“, – šyp­so­si Lu­ka.

Ne­mu­nai­tis gar­sė­ja gau­siu par­ti­za­nų pa­li­ki­mu. Iš­li­ku­si par­ti­za­nų prie­sai­kos da­vi­mo vie­ta. Baž­ny­tė­lė pu­šy­ne, sun­kiai priei­na­ma. Ten nak­tį su be­veik pu­sant­ro šim­to par­ti­za­nų bū­riu bu­vo at­vy­kęs Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas. Išk­lau­sę šv. mi­šių, par­ti­za­nai da­vė prie­sai­ką.

„La­bai jaut­ri, ypa­tin­ga vie­ta, gra­ži erd­vė. Te­ko pa­skai­ty­ti prie­sai­kos iš­trau­ką“, – sa­ko Lu­ka.

At­ra­di­mas po at­ra­di­mo

Aly­tu­je, ama­tų šven­tė­je, pa­ma­tė kau­ty­nes su kar­dais. Pu­nio­je ska­na­vo kros­ny­je kep­tų ban­dų. Po sma­gios va­ka­ro­nės lau­kė ke­lio­nė į Birš­to­ną.

Tai bu­vo pa­sku­ti­nė eks­pe­di­ci­jos die­na. Įs­pū­džių ir vėl ne­trū­ko. Net ir tas vie­tas, ku­rio­se yra bu­vu­si, Lu­ka sa­ko pa­ma­čiu­si ki­to­mis aki­mis. Pa­si­ti­ki­mu ir vai­šė­mis Birš­to­nas ne­nu­si­lei­do Drus­ki­nin­kams.

Ga­liau­siai prie ko­man­dos pri­si­jun­gė LRT va­do­vas Aud­rius Siau­ru­se­vi­čius – kar­tu plau­kė į Prie­nus, sa­vo gim­ti­nę.

Prie­nuo­se lau­kė Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus bend­rak­la­siai, pa­pa­sa­ko­ję apie poe­tą. Prie­nuo­se vei­kia nau­ja, mo­der­ni bib­lio­te­ka, jai J. Mar­cin­ke­vi­čiaus šei­ma do­va­no­jo kny­gų. Kny­gos su­dė­tos taip pat, kaip bu­vo J. Mar­cin­ke­vi­čiaus na­muo­se.

Ko­man­dos nuo­lat iš­si­skirs­ty­da­vo – tą­kart ki­ti eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai žie­dė puo­dus.

„Per vi­są ke­lio­nę ne­te­ko dau­giau pa­bend­rau­ti su Se­le­mo­nu. Bū­da­vo, at­si­ke­li ry­te, ei­ni pus­ry­čiau­ti ir ma­tai, kad jis jau laks­to po krū­mus, kaž­ko ieš­ko ir kvie­čia pa­si­žiū­rė­ti ko­kios nors uo­gy­tės“, – šyp­so­si Lu­ka.

Pas­ku­ti­nę sto­te­lę – Dar­sū­niš­kį – Lu­ka va­di­na dar vie­nu at­ra­di­mu. Nors at­plau­kė „be­pro­tiš­kai ly­jant“, žmo­nės kant­riai sto­vė­jo ir lau­kė. Tik įė­jus į baž­ny­čią, ku­ni­gas už­gro­jo var­go­nais. Nu­si­lei­dęs že­myn, pa­siė­mė akor­deo­ną – baž­ny­čio­je už­dai­na­vo apie 50 žmo­nių!

Ga­lu­ti­nis ke­liau­to­jų taš­kas bu­vo Kau­nas.

Pro­jek­tas ve­ja pro­jek­tą

Lu­kai ši ke­lio­nė bu­vo sa­vęs iš­ban­dy­mas. Eks­pe­di­ci­jos me­tu tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­teik­ti po­zi­ci­ją sau svar­bio­mis te­mo­mis, pa­dis­ku­tuo­ti. Dar kar­tą įsi­ti­ki­no – pa­si­rin­ko tei­sin­gą ke­lią.

Is­to­ri­kė yra įsu­ku­si ir įsi­su­ku­si į ai­bę pro­jek­tų. Vie­nas iš jų – „Praei­ties stip­ry­bė – da­bar­čiai“, skir­tas moks­lei­viams, tę­sia­si ant­rus me­tus. Lu­ka yra šio pro­jek­to koor­di­na­to­rė, or­ga­ni­za­to­rė. Šie­met kon­kur­sas ta­po pa­grin­di­niu Lie­tu­vos šimt­me­čio pro­jek­tu, skir­tu moks­lei­viams. Per­nai pro­jek­te da­ly­va­vo per 500 moks­lei­vių. Ko­man­do­je dir­ba ir ki­tas bu­vęs šiau­lie­tis – VU dės­ty­to­jas dr. Sal­vi­jus Ku­le­vi­čius.

Lu­ka – ir pro­jek­to „Aš už Lie­tu­vą“, ta­pu­sio pa­grin­di­niu Lie­tu­vos šimt­me­čio pro­jek­tu, vei­das.

„No­ri­me pa­ro­dy­ti, kad pi­lie­tiš­ku­mas nė­ra tik šiukš­lių rin­ki­mas ar lab­da­ra. Kad tai yra ir ori­gi­na­lios idė­jos. Ir is­to­ri­ją pa­žin­ti yra pi­lie­tiš­ka.“

Šie­met Lu­ka „ga­vo sce­ną, ete­rį“ fes­ti­va­ly­je „Lais­vės pik­ni­kas“. Mer­gi­ną pa­kvie­tė mo­ty­vuo­ti žmo­nes bū­ti pi­lie­tiš­kus ir ak­ty­vius.

Dar vie­na idė­ja – Šiau­liams rei­kia at­ras­ti sa­vo iden­ti­te­tą! Rug­sė­jo pra­džio­je kar­tu su „Auš­ros“ mu­zie­ju­mi pla­nuo­ja­ma or­ga­ni­zuo­ti dis­ku­si­ją-per­for­man­są su pro­fe­so­riu­mi A. Bumb­laus­ku ir ki­tais gar­siau­siais Lie­tu­vos is­to­ri­kais.

Šių moks­lo me­tų tiks­las – baig­ti ma­gist­ro stu­di­jas. Dar­bo te­ma, kaip ir pa­ti Lu­ka, int­ri­guo­jan­ti: „Už ko­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me?“

Lu­kos LE­SAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

KE­LIO­NĖ: Luka su bendrakeleiviais Zie­te­lo­je, mies­te­ly­je, pri­me­nan­čia­me Kė­dai­nių se­na­mies­tį.

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

DŽIAUGS­MAS: „Vie­nas da­ly­kas yra skai­ty­ti, do­mė­tis, klau­sy­tis, ką pa­sa­ko­ja dės­ty­to­jai, o kas ki­ta – nu­va­žiuo­ti ir pa­ma­ty­ti. Vyk­ti į Bal­ta­ru­si­ją, o dar su to­kia ko­man­da! Šios dvi sa­vai­tės – ge­riau­sios ma­no gy­ve­ni­me“, – džiau­gia­si Lu­ka Le­saus­kai­tė.

And­rius LYG­NU­GA­RIO nuo­tr.

PLAU­KI­MAS: „Vy­tis“ pa­lie­ka Birš­to­no kran­tus.

Au­ri­mo RA­ČIU­KAI­ČIO nuo­tr.

NUO­VAR­GIS: Lu­ka ir Pro­fe­so­rius (Alf­re­das Bumb­laus­kas). Il­ga ke­lio­nė iš Gar­di­no į Drus­ki­nin­kus.

KO­MAN­DA: Eks­pe­di­ci­jos ko­man­da Kau­ne.

Lu­kos LE­SAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

PO­KAL­BIS: Dis­ku­si­ja apie bal­ta­ru­sių iden­ti­te­tą Mi­ro pi­ly­je.

KO­MAN­DA: Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to vė­lia­va ir is­to­ri­kų ko­man­da. Van­de­ny­je – pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas.

Eg­lės MA­TO­NIE­NĖS nuo­tr.

IŠ­BAN­DY­MAS: Dzū­ki­jo­je Lu­kai Le­saus­kai­tei te­ko kep­ti gri­ki­nes bab­kas.

Gab­rie­liaus JAU­NIŠ­KIO nuo­tr.

IS­TO­RI­KAI: Kon­kur­so „Praei­ties stip­ry­bė – da­bar­čiai“ or­ga­ni­za­to­riai. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to ko­man­da: bu­vę šiau­lie­čiai dr. Sal­vi­jus Ku­le­vi­čius, Lu­ka Le­saus­kai­tė ir dr. Nor­ber­tas Čer­niaus­kas.