Lietuviški nepatogumai įveikė Amerikos sintetiką

Lie­tu­viš­ki ne­pa­to­gu­mai įvei­kė Ame­ri­kos sin­te­ti­ką

Bend­ra­vi­mas su Bet­me­ną vai­di­nu­siais ak­to­riais, pa­šmaikš­ta­vi­mai su Bo­ra­tą įkū­ni­jusiu ko­mi­ku – per dvi­de­šimt me­tų Ame­ri­ko­je Gin­ta­ras Kor­sa­kas pa­ty­rė vis­ko. Prieš po­rą mė­ne­sių vy­ras vi­sam lai­kui grį­žo į Lie­tu­vą – į Šiau­lius at­vi­lio­jo mei­lė ža­viai šiau­lie­tei. Lie­tu­vo­je vy­rą džiu­gi­na ne­si­nte­ti­nis mais­tas, ste­bi­na kai­nos ir ne­ga­ty­vių nau­jie­nų gau­sa. Pa­sie­kęs sa­vo ame­ri­kie­tiš­ką sva­jo­nę, jis no­ri su­kur­ti nau­ją gim­ti­nė­je.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Nuo bal­dų iki fo­toa­pa­ra­tų

Į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas pa­ne­vė­žie­tis Gin­ta­ras iš­vy­ko bū­da­mas tris­de­šim­ties, 1996-ai­siais. No­rė­jo iš­ban­dy­ti sa­ve – nie­ko ten ne­pa­ži­no­jo, ang­liš­kai ga­lė­jo tik su­pras­ti pa­grin­di­nę min­tį.

„Iš­li­pau iš lėk­tu­vo Los An­dže­lo oro uos­te, sau­lė lei­džia­si. Gal­vo­ju: „Kur da­bar ei­ti?“ – pri­si­mi­nė pra­džią. Pa­de­dant ten gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams vy­rui pa­vy­ko su­si­ras­ti pa­na­šų dar­bą, ku­rį dir­bo Lie­tu­vo­je, ėmė ga­min­ti bal­dus, vė­liau pa­ki­lęs kar­je­ros laip­tais ta­po bal­dų di­zai­ne­riu.

Maž­daug po pen­ke­rių me­tų di­de­lė­je šve­diš­ko di­zai­no kom­pa­ni­jos par­duo­tu­vė­je įsi­dar­bi­no di­zai­ne­riu, at­sa­kin­gu už pre­kių eks­po­zi­ci­jos kam­ba­rių įren­gi­mą. Tai bu­vo lū­žis, ka­dan­gi kū­ry­biš­ka­me dar­be te­ko daug vie­šai bend­rau­ti su žmo­nė­mis.

Iš Pa­ne­vė­žio ki­lęs Gin­ta­ras gi­mė ki­no me­ni­nin­ko šei­mo­je, sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je tė­tis tu­rė­jo ki­no stu­di­ją. Au­gęs tarp ki­no ir fo­to­ka­me­rų jis troš­ko gy­ve­ni­mą sie­ti su tuo. Tė­vų ma­ny­mu, tai ga­li bū­ti tik po­mė­gis, to­dėl vy­ras stu­di­ja­vo „rim­tus“ moks­lus ir ta­po bal­dų di­zai­ne­riu.

Ga­li­my­bė įgy­ven­din­ti vai­kys­tės sva­jo­nę pa­si­tai­kė Ame­ri­ko­je. Bai­gęs dar­bus bal­dų kom­pa­ni­jo­se jis įsi­dar­bi­no Los An­dže­le, ne­to­li Be­ver­li Hil­so pra­ban­gia­me ra­jo­ne įsi­kū­ru­sio­je spe­cia­li­zuo­to­je fo­top­re­kių par­duo­tu­vė­je.

„Tai bu­vo pa­ts ge­riau­sias mo­men­tas – dar­bas ati­ti­ko ma­no po­mė­gius ir vai­kys­tės sva­jo­nę. Kiek­vie­ną die­ną šyp­so­da­ma­sis ei­da­vau į dar­bą“, – pa­sa­ko­jo G. Kor­sa­kas. Jam te­ko par­da­vi­nė­ti fo­to­tech­ni­ką, rū­pin­tis va­dy­ba, skai­ty­ti pa­skai­tas, ves­ti fo­tog­ra­fi­jos pa­mo­kas, fo­tog­ra­fuo­ti, kur­ti trum­pa­met­ra­žius fil­mus.

Ap­tar­na­vo du „Bet­me­nus“

Lie­tu­viui par­duo­tu­vė­je te­ko ap­tar­nau­ti pa­sau­ly­je gar­sias ki­no žvaigž­des – re­ži­sie­rius, ak­to­rius. Gin­ta­ro pa­ste­bė­ji­mu, vie­nas įno­rin­ges­nių klien­tų Kris­tia­nas Bei­las, fil­mų „Bet­me­nas“, „Tam­sos ri­te­ris“ žvaigž­dė. Jo žmo­na no­rė­jo pirk­ti fo­toa­pa­ra­tą, o ak­to­rius ją vi­saip at­kal­bi­nė­jo.

Tą pa­čią die­ną atė­jo ir ant­ras Bet­me­nas, se­no­jo fil­mo ak­to­rius Maik­las Ky­to­nas. Po ke­lių die­nų ak­to­rius pa­skam­bi­no į par­duo­tu­vę ir pa­pra­šė Gin­tą pa­kvies­ti prie te­le­fo­no. „Jaus­mas įdo­mus, kai to­kia žvaigž­dė, su ku­ria au­gau, kvie­čia as­me­niš­kai ma­ne prie te­le­fo­no, pra­šo pa­kon­sul­tuo­ti“, – šyp­te­li vy­ras.

Sma­gi si­tua­ci­ja nu­ti­ko su ak­to­riu­mi, hu­mo­ris­tu S. N. B. Co­he­nu, vi­sa­me pa­sau­ly­je iš­gar­sė­ju­siu sa­vo su­kur­tais prieš­ta­rin­gais per­so­na­žais – Ka­zachs­ta­no žur­na­lis­tu Bo­ra­tu, ne­tra­di­ci­nės orien­ta­ci­jos Aust­ri­jos di­zai­ne­riu Bru­nu, re­pe­riu Ali G.

Į pa­rduo­tu­vę jis atė­jo už­si­maukš­li­nęs di­de­lę ke­pu­rę, ant akių už­si­dė­jęs sau­lės aki­nius, vi­siš­kai ne­pa­na­šus į sa­vo ko­miš­kus per­so­na­žus. Ak­to­rius apie pus­va­lan­dį bend­ra­vo su Gin­ta­ru, rin­ko­si idea­liau­sią po­van­de­ni­nį fo­toa­pa­ra­tą. Ga­liau­siai ap­si­spren­dęs pirk­ti pa­da­vė kre­di­ti­nę kor­te­lę. Pa­gal tai­syk­les bū­ti­na žmo­gaus pa­pra­šy­ti as­mens do­ku­men­to, ta­čiau ak­to­rius ap­ga­iles­ta­vo jo ne­tu­rin­tis.

„Sa­kau, de­ja, ne­ga­liu par­duo­ti. Ta­da jis ap­si­dai­rė, nu­siė­mė aki­nius ir klau­sia – gal­būt kas nors ma­ne pa­žins ši­to­je par­duo­tu­vė­je? Te­ko nu­si­juok­ti, kad ma­ne iš­dū­rė – ne­pa­ži­nau“, – pri­si­mi­nė G. Kor­sa­kas. Po to trum­pai šnek­te­lė­jo, pa­kal­bė­jo apie ak­to­riaus vai­din­tas ko­me­di­jas.

Ame­ri­ko­je įgy­ven­di­no sva­jo­nes

Be­veik še­šias­de­šimt me­tų par­duo­tu­vė bu­vo vie­nos šei­mos vers­las, ta­čiau atė­jus sunk­me­čiui už­si­da­rė. Tai nu­ti­ko tuo me­tu, kai Gin­ta­ras jau rim­tai svars­tė grįž­ti į Lie­tu­vą, tad ta­po dar vie­nu po­stū­miu ap­si­spręs­ti keis­ti gy­ve­ni­mą iš es­mės.

„Sub­ren­dau nuo to me­to, kai bu­vau tris­de­šimt­me­tis, man rū­pė­jo tik už­si­dirb­ti pi­ni­gų ir kuo dau­giau vis­ko iš­ban­dy­ti. Nu­ta­riau ge­riau sa­vo jė­gas su­dė­ti į Lie­tu­vą, nes Ame­ri­ko­je pa­ma­čiau, kad ga­li blaš­ky­tis kiek no­ri, nors ir iki pat pen­si­jos, nie­kas ne­si­keis“, – sa­ko Gin­ta­ras.

Sa­vo „ame­ri­can dream“ (ame­ri­kie­tiš­ką sva­jo­nę) jis jau­čia pa­sie­kęs. Įsit­vir­ti­no Ame­ri­ko­je ne vie­niems, o dvi­de­šim­čiai me­tų, ten de­šimt me­tų bu­vo ve­dęs, ga­vo pi­lie­ty­bę, iš­ban­dė sa­ve skir­tin­go­se veik­lo­se.

Į Lie­tu­vą vy­ras su­grįž­da­vo itin re­tai, pir­mą kar­tą po 8 me­tų per­trau­kos, ant­rą kar­tą – dar po 8. Vė­liau te­ko grįž­ti kiek daž­niau dėl ma­mos li­gos, o pa­sku­ti­niai ap­si­lan­ky­mai daž­nė­jo, Gin­ta­ro žo­džiais, su­si­pa­ži­nus su ža­vin­ga šiau­lie­te. Tai bu­vo dar vie­na svar­bi prie­žas­tis pa­ska­ti­nu­si grįž­ti į gim­ti­nę.

„Ji grą­ži­no rim­tą žvilgs­nį į Lie­tu­vą. Anks­čiau ša­li­mi ne­si­do­mė­jau, gal­vo­jau, kad nuo jos esu at­šo­kęs, ne­be­ži­nau kas vyks­ta. Pa­si­kei­tė ma­no po­žiū­ris. Pa­gal­vo­jau, ko­dėl įgy­tos pra­kti­kos neat­si­ve­žus į Lie­tu­vą?“

Lie­tu­vo­je – kai­nos kaip Ame­ri­ko­je

Į Lie­tu­vą vy­ras per­si­kė­lė prieš tris mė­ne­sius, at­si­kraus­tė gy­ven­ti į Šiau­lius, ku­riuos iš­kart pa­mi­lo – nuo pės­čių­jų bul­va­ro, eže­rų iki ge­le­ži­nės „La­pės“.

Grį­žus į gim­ti­nę kaip tik „ka­la­fio­rų skan­da­lo“ įkarš­ty­je dė­me­sį pa­trau­kė di­džiu­liai pre­ky­bos cent­rai, pri­me­nan­tys ma­žus mies­tus. Pra­dė­jo svars­ty­ti, kad tai ga­li pa­kryp­ti ir į blo­ga – pre­ky­bi­nin­kai taps są­ly­gas dik­tuo­jan­čiais mo­no­po­li­nin­kais.

G. Kor­sa­ko tei­gi­mu, mais­to pro­duk­tų kai­nos Lie­tu­vo­je to­kios pat kaip Ame­ri­ko­je, ne­žy­miai ski­ria­si tik vie­nas ki­tas pro­duk­tas. Mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas Ame­ri­ko­je yra tri­gu­bai di­des­nis, sie­kia apie 1 200 do­le­rių (apie 1 074 eu­rus).

Lie­tu­vo­je ypač į akį kri­to pla­tus pro­duk­tų asor­ti­men­tas. „Pas­kai­čia­vau, vien pie­niš­kų deš­re­lių net dvi­de­šimt rū­šių! Kas ga­li jas vi­sas iš­pirk­ti!“ – ste­bė­jo­si.

Pie­niš­kų deš­re­lių Ame­ri­ko­je ne­val­gė net 15 me­tų. „Jei no­ri nu­si­nuo­dy­ti, ta­da ga­li­ma“, – pa­tiks­li­na. Lie­tu­viš­kas mais­tas jam kur kas ska­nes­nis. Eko­lo­giš­ki pro­duk­tai Ame­ri­ko­je itin pel­nin­ga ni­ša – jų ga­li­ma įsi­gy­ti už dvi­gu­bą kai­ną, ta­čiau ir tuo­met ne­si tik­ras, jog ant eti­ke­tės pa­ra­šy­ta vi­sa tie­sa. Dar­žo­ves jis va­di­na plast­ma­si­nė­mis, net ne­kve­pian­čio­mis.

Ly­gi­nant su Ame­ri­ka, Lie­tu­vo­je ko­ne dvi­gu­bai pi­ges­nės įvai­rios pa­slau­gos.

Trūks­ta po­zi­ty­vaus po­žiū­rio

Grį­žu­siam į Lie­tu­vą vy­rui įstri­go ap­gai­lė­ti­na me­no pa­dė­tis. Jo pa­ste­bė­ji­mu, me­nai mirš­ta. Per te­le­vi­zi­ją neį­ma­no­ma pa­ma­ty­ti me­niš­kų fil­mų, pa­si­gen­da di­des­nio kal­bė­ji­mo apie au­to­rius, kny­gas, ži­nių lai­do­se vien tik ne­ga­ty­vi in­for­ma­ci­ja – kas kur už­si­mu­šė, ką su­mu­šė.

„Vi­suo­me­nė pa­si­da­rė var­to­to­jiš­ko po­žiū­rio, gal­vo­ja tik apie pi­ni­gus, ko­mer­ci­ją. Pas­te­bė­jau, kad lie­tu­viai pa­si­rin­kę au­kos sta­tu­są: „aš na­ba­gė­lis, ma­ne vi­si skriau­džia, pi­ni­gų ma­žai tu­riu“. Ma­nau, pir­miau­sia rei­kia gal­vo­ti po­zi­ty­viai, ta­da bus vis­kas ge­rai! Ne­bū­ti­na vi­są lai­ką sa­ve ly­gin­ti su že­me“, – ma­no G. Kor­sa­kas.

Tarp lie­tu­vių jis pa­si­gen­da kal­bos ir bend­ra­vi­mo kul­tū­ros, šyp­se­nų, po­zi­ty­vaus po­žiū­rio. Pa­sak Gin­ta­ro, vie­nas ame­ri­kie­čių na­cio­na­li­nių bruo­žų yra va­di­na­mo­ji „ne­tik­ra šyp­se­na“. Ta­čiau vy­ras svars­to, gal­būt tai ge­riau nei bū­ti su­si­rau­ku­siam? Ne­pai­sant to, kad kar­tais šyp­se­na šiek tiek per­dė­ta, ji – ma­lo­nes­nė ap­lin­ki­niams.

„Ži­no­ma, ne­tik­ra šyp­se­na sle­pia daug jaus­mų. Pa­vyz­džiui, pa­rei­gū­nas ga­li iš­ra­šy­ti bau­dą už sto­vė­ji­mą ne vie­to­je su pla­čia šyp­se­na“, – juo­kau­ja.

Nuo­bo­dus sin­te­ti­nis gy­ve­ni­mas

Pa­ma­žu ban­dy­da­mas Lie­tu­vo­je ieš­ko­ti dar­bo vy­ras svars­to apie te­le­vi­zi­ją, ku­rio­je ga­lė­tų kur­ti kul­tū­ri­nes lai­das, ge­rą­ją pro­pa­gan­dą. Svar­biau­sia – ne su­si­krau­ti tur­tus, o at­ras­ti dva­si­nę pu­siaus­vy­rą, kad bū­tų pa­čiam įdo­mu, ga­lė­tų kaž­ką duo­ti ki­tiems žmo­nėms.

Gin­ta­ras at­vi­ras – pra­dė­jęs nuo var­to­to­jiš­ko, egois­tiš­ko po­žiū­rio už­dirb­ti kuo dau­giau pi­ni­gų, taip gy­ve­no be­veik de­šimt­me­tį.

„Gau­ni vis­ką, ko no­ri: nau­ją ma­ši­ną, bu­tą su vi­sais įren­gi­mais, ska­naus mais­to, dar­bą, ku­ria­me ne­per­si­dir­bi ir tuo mo­men­tu pa­ma­tai, kad nuo­bo­du, nė­ra ką veik­ti. Atei­na dva­si­nė tuš­tu­ma. Vien pir­ki­niais, ma­te­ria­li­niu pa­sau­liu ne­pa­si­so­tin­si. Kai vis­ką tu­ri, no­rai darosi dar di­des­ni – no­ri dar dau­giau. Bet kam? Sa­vęs ne­pa­so­tin­si. Nie­kad pi­ni­gų neuž­teks. Ne juo­se lai­mė“, – kal­ba G. Kor­sa­kas.

Prieš va­žiuo­jant kaž­kas bu­vo Gin­ta­rą per­spė­jęs, kad Ame­ri­ka – jau­čių kraš­tas. Il­gai­niui pa­ma­tė ta­pęs vie­nu iš tų jau­čių – ma­žas sraig­te­lis di­de­lia­me me­cha­niz­me, pil­ku­mo­je.

„Lie­tu­vo­je – tik­res­nis gy­ve­ni­mas, o Ame­ri­ko­je – sin­te­ti­nis. Ro­dos, ten vis­kas pa­dė­ta ant lėkš­tu­tės, bet nuo­bo­du ir ne­tik­ra“, – sa­ko Gin­ta­ras. Per­mai­nin­gas ir ne­nus­pė­ja­mas oras, se­zo­niš­ki me­tų lai­kai Gin­ta­rui ke­lia tik džiaugs­mą. Sa­ko, kad kas­dien ge­ras oras Los An­dže­le nu­si­bos­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SUG­RĮ­ŽI­MAS: Po dvi­de­šim­ties me­tų, pra­leis­tų Ame­ri­ko­je, lie­tu­vis Gin­ta­ras Kor­sa­kas grį­žo  gy­ven­ti į Lie­tu­vą, čia no­rė­tų sa­ve rea­li­zuo­ti, at­ras­ti dva­si­nį pa­si­ten­ki­ni­mą tei­kian­čią veik­lą.

ŠYP­SE­NA: Lie­tu­vo­je Gin­ta­ras Kor­sa­kas pa­si­ken­da po­zi­ty­vaus žmo­nių po­žiū­rio, šyp­se­nų. Jo pa­ste­bė­ji­mu, dau­ge­lis lie­tu­vių pa­si­rin­kę au­kos sta­tu­są, esą juos vi­si skriau­džia.

As­me­ni­nės nuo­tr.

KA­ME­ROS: Ame­ri­ko­je Gin­ta­ras Kor­sa­kas dir­bo „Bel Air Ca­me­ra“ par­duo­tu­vė­je, kon­sul­ta­vo įsi­gy­jant pro­fe­sio­na­lias fo­to­ka­me­ras.

AME­RI­KA: Per­nai Gin­tas ke­lia­vo Pa­mink­lų slė­ny­je (Utah), prie mi­li­jo­nų me­tų se­nu­mo gam­tos pa­mink­lų.

FIL­MAS: Gin­ta­ras Kor­sa­kas už­fik­suo­tas fil­muo­jant ki­no pro­jek­tą sau­lės ato­kai­to­je Ma­ri­na Del Rey pa­plū­di­my­je.