Mokytoja, kuri nardo ... krepšyje

Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Do­vi­lės Ram­šai­tės al­bu­mo
Do­vi­lė Ram­šai­tė pir­miau­sia iš­gar­sė­jo kaip triu­kų meist­rė
Iš­ties. Tos Do­vi­lės var­dą te­kę ne kar­tą gir­dė­ti. Dar per­nai, pra­si­dė­jus Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos pro­jek­tui, sie­kian­čiam iš­rink­ti ge­riau­sią LKL klu­bų šo­kė­jų ko­man­dą, Do­vi­lės iš Jo­niš­kio var­das bu­vo mi­ni­mas te­le­vi­zi­jo­je, res­pub­li­ki­nė­je ir ra­jo­ni­nė­je spau­do­je. Ypač po to, kai jo­niš­kie­tės, Pas­va­lio „Pie­no žvaigž­džių“ šo­kė­jos, šio­se ko­vo­se trium­fa­vo ir na­mo grį­žo nu­ga­lė­to­jo­mis. Do­vi­lę res­pub­li­ki­nia­me „L’Occitane Šo­kė­jų ko­vų“ tur­ny­re iš­gar­si­no neį­ti­kė­ti­nas triu­kas, kai šo­kių par­tne­rių mer­gi­nų pa­kel­ta ant ran­kų, ji skrie­ja į krep­šį tar­si gra­žiau­sias ka­da nors re­gė­tas krep­ši­nio ka­muo­lys. To­kias pa­mo­kas da­bar Do­vi­lė de­monst­ruo­ja Jo­niš­kio spor­to cent­re šok­ti be­si­mo­kan­čioms mer­gi­noms. „Čia Jūs ta mer­gi­na, ku­ri ka­bo krep­šy­je?“ – žiū­rė­da­mos į 24-erių me­tų sa­vo mo­ky­to­ją nu­ste­bu­sios su­si­žval­go mer­gai­tės.
Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Do­vi­lės Ram­šai­tės al­bu­mo
Šo­kio pe­da­go­gė, tre­ne­rė, cho­reog­ra­fė Do­vi­lė Ram­šai­tė at­sto­vau­ja ir gra­žią­ją krep­ši­nio pu­sę – te­be­šo­ka Pas­va­lio krep­ši­nio ko­man­dos "Pie­no žvaigž­dės" pa­lai­ky­mo šo­kių gru­pė­je su ki­to­mis sa­vo auk­lė­ti­nė­mis

Kul­tū­ros cent­ro kon­cer­tų sa­lės po re­no­va­ci­jos ati­da­ry­mo iš­kil­mė­se į sce­ną iš­bė­go bū­rys eksp­re­si­jos ku­pi­nų jau­nų žmo­nių, iš tos ma­sės sce­no­je ėmė kurp­tis gy­vos skulp­tū­ros, pi­ra­mi­dės su gra­žiau­sio­mis mū­sų mer­gi­no­mis jų vir­šū­nė­se. Nuo vie­no sce­nos kraš­to li­gi ki­to at­lie­ka­mi pa­kė­li­mai, at­si­spau­di­mai, ne­re­gė­to aukš­čio šuo­liai, ele­gan­tiš­ki jau­nų ko­jų mos­tai, špa­ga­tai ir vir­vu­tės…

Kon­cer­tų sa­lės pa­sie­ny­je glaus­tė­si ir ži­ban­čio­mis aku­tė­mis sce­no­je vy­rau­jan­čią aist­rą se­kė ke­lios paaug­lės. „Žiū­rėk, žiū­rėk!“ – iš nuo­sta­bos ir ne­ti­kė­to re­gi­nio net bur­ną pri­si­den­gia. „Do­vi­lė, žiū­rėk, Do­vi­lė!“ – ant­ro­ji džiaugs­min­gai kumš­te­li pir­ma­jai. „Kur? Pa­ro­dyk, kur?“ – su­klūs­ta tre­čio­ji. Akys de­ga ir siun­čia aiš­kią ži­nią: mer­gai­tės no­ri bū­ti to­kios pat, kaip Do­vi­lė, šok­ti taip pat ir ste­bin­ti.

Triu­kų meist­rė

Šo­kio pe­da­go­gė per­nai bu­vo praū­žu­sio di­džiau­sio me­tų krep­ši­nio šo­kė­jų kon­kur­so su­kū­ry­je, kai „Sie­mens“ are­no­je jo­niš­kie­tės, Pas­va­lio „Pie­no žvaigž­džių“ ko­man­dos pa­lai­ky­mo šo­kė­jų gru­pė, trium­fa­vo vi­sa jė­ga – ne­svar­bu, kad mo­ky­to­ja, bet šo­ko su ly­giai to­kia pat, gal net dar di­des­ne jė­ga, kaip ir 17-me­tės ar 18-me­tės. Jo­niš­kio spor­to cent­ro mer­gi­nos su sa­vo cho­reog­ra­fe Do­vi­le, Pas­va­lio krep­ši­nio ko­man­dos „Pie­no žvaigž­dės“ pa­lai­ky­mo gru­pės šo­kė­jos, grį­žo nu­ga­lė­to­jo­mis, su Ka­ra­liaus Min­dau­go žal­va­ri­niais me­da­liais ir pri­zais. Jos ge­riau­sios Lie­tu­vo­je!

Va­do­vė Li­na Bud­rie­nė, reng­da­ma­si at­sa­kin­gam ren­gi­niui ir ko­voms, žvel­gė­si į sa­vo šo­kė­jas nuo gal­vos iki ko­jų, ieš­ko­jo tos vie­nos vie­nin­te­lės, ku­ri tu­rės at­lik­ti neį­ti­kė­ti­nai stul­bi­nan­tį vi­ra­žą krep­šy­je. „Tu, Do­vi­le, tai pa­da­ry­si“, – po pau­zės ap­si­spren­dė.

– Aš? Kaip? – nu­ste­bo šo­kio pe­da­go­gė, ku­ri šian­dien pri­si­pa­žįs­ta, kad vien nuo tos min­ties, kad rei­kės ka­bė­ti krep­šy­je, ėmė tir­tė­ti ko­jos ir dre­bė­ti ran­kos – iš­ties bu­vęs me­tas, kai bi­jo­ta aukš­čio.

Da­bar po krep­šį, ku­ria­me pa­pras­tai su­ka­si tik ka­muo­lys, Do­vi­lė, de­monst­ruo­da­ma dar ir ak­ro­ba­ti­kos, gim­nas­ti­kos ele­men­tus, lan­džio­ja tar­si po se­niai pa­žįs­ta­mą la­bi­rin­tą.

Ke­lias į kar­je­rą – nuo ma­žens

Iki penk­tos kla­sės Do­vi­lė Ram­šai­tė su dvy­ne se­su­te Dei­man­te ir tė­vais gy­ve­no Dauk­šių kai­me. Be­si­mo­ky­da­ma vie­tos mo­kyk­lė­lė­je ji su se­su­te bu­vo tos, ku­rioms mo­ky­to­ja vi­sa­da pa­ti­kė­da­vo su­kur­ti ko­kį nu­me­rį tė­ve­lių su­si­rin­ki­mui. Pap­ras­tai mer­gai­tės sta­ty­da­vo šo­kius. Kai­me vėl­gi to­kius „kon­cer­tus“ su­reng­da­vo, kad į pa­si­ro­dy­mų prem­je­ras su­kvies­da­vo net kai­my­nus. Vi­sa ši veik­la nuo ma­žens pa­dė­jo at­si­kra­ty­ti vie­šu­mo bai­mės, ne­pa­si­ti­kė­ji­mo.

Šei­mai per­si­kė­lus į Jo­niš­kį, mer­gai­tėms dvy­nėms at­si­vė­rė ki­to­kios, di­des­nės, ga­li­my­bės už­siim­ti mėgs­ta­ma veik­la. Pen­ke­to­je kla­sė­je pra­vė­rė Spor­to cent­ro du­ris, pa­si­pra­šė pas Li­ną Bud­rie­nę. Taip iki pa­sku­ti­nės kla­sės, kol bai­gė mo­kyk­lą, abi se­su­tės ir šo­ko. Šo­ko ir to­bu­lė­jo.

Dei­man­tė pa­sku­ti­nė­je kla­sė­je ap­si­spren­dė, kad atei­ty­je im­sis rim­tes­nės veik­los, nei šo­kiai. O štai Do­vi­lė nie­ko ki­to ir to­liau ne­no­rė­jo – tik šok­ti.

Stab­te­lė­jo, pa­gal­vo­jo ir žen­gė

Mer­gi­na jau bu­vo nu­ta­ru­si stu­di­juo­ti šo­kio pe­da­go­gi­ką, kai ap­lin­kui ėmė drums­tis van­de­nys, pa­žįs­ta­mi jai vis daž­niau ėmė už­duo­ti re­to­ri­nį klau­si­mą: „Ką su tais šo­kiais veik­si?“ Do­vi­lė su­mi­šo: gal tik­rai? Pa­šoks 2-3 me­tus, o po to iš ko duo­ną sau pel­nys, kaip gy­vens?

Jau bu­vo priim­ta į Vil­niaus ko­le­gi­jos šo­kių pe­da­go­gi­kos ne­mo­ka­mas stu­di­jas, kai stab­te­lė­jo tam, kad pa­gal­vo­tų, ar tai tei­sin­gas jos žings­nis.

Me­tams iš­va­žia­vo į Da­ni­ją. Ta­čiau pri­rei­kė tik pus­me­čio, kad ne­ras­tų at­sa­ky­mo į klau­si­mą, ką ji ten vei­kia? Ta­da ir atė­jo nu­švi­ti­mas, kad la­bai no­ri na­mo, no­ri į šo­kių aikš­te­lę ir no­ri stu­di­juo­ti šo­kio me­ną.

– Aš tai vi­siems da­bar jau­niems žmo­nėms, sto­vin­tiems pa­si­rin­ki­mų kryž­ke­lė­je, pa­ta­riu ge­riau stab­tel­ti ir luk­te­rė­ti, kad įsi­ti­kin­tų sa­vo tei­sin­gu pa­si­rin­ki­mu prieš žen­giant lem­tin­gą žings­nį. Aš įsi­ti­ki­nau ir dvi­gu­ba jė­ga už­si­de­giau siek­ti to, ko no­riu. Gal to­dėl ant­rais me­tais į tą pa­čią spe­cia­ly­bę sto­jant net pa­si­ro­džiau ge­riau, su­rin­kau aukš­tes­nį sto­ja­mą­jį ba­lą nei pir­mais me­tais, – at­vi­rai apie sa­vo ke­lią link sva­jo­nės pa­sa­ko­ja bu­vu­si Li­nos Bud­rie­nės mo­ki­nė, da­bar – ko­le­gė.

Da­bar Li­na Bud­rie­nė ir Do­vi­lė Ram­šai­tė – ir ge­ros bi­čiu­lės, par­tne­rės. Kiek­vie­na tre­ni­ruo­ja, la­vi­na sa­vo jau­nų­jų šo­kė­jų gru­pes, o, rei­ka­lui esant, ap­jun­gia, su­stip­ri­na pa­jė­gas, kar­tu sta­to šo­kius, kar­tu va­žiuo­ja į var­žy­bas, šo­kių fies­tas. Li­na da­li­na­si il­ga­me­te pa­tir­ti­mi, Do­vi­lė – jau­nat­viš­ko­mis idė­jo­mis, rū­pi­na­si cho­reog­ra­fi­ja, sta­to šo­kius. Pui­kus, sėk­mės aukš­tu­mų sie­kian­tis tan­de­mas.

Šok­ti no­ri vi­si

Do­vi­lė Ram­šai­tė tiek įsi­su­ku­si į šo­kio ver­pe­tą, kad rei­kia gal­vą pa­suk­ti, ieš­kant lais­vos va­lan­dė­lės po­kal­biui. Rei­kia tik įsi­vaiz­duo­ti, tos at­le­tiš­kos vir­tuo­zės šo­kio pa­mo­koms lau­kia net dvi vai­kų dar­že­lio „Sau­lu­tė“ gru­pės, po to tiek pat gru­pių vai­kų dar­že­ly­je „Vy­tu­rė­lis“. To­liau pa­gal gra­fi­ką sku­ba į „Sau­lės“ pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, kur vėl­gi iš­si­ri­kia­vę dvi šok­ti no­rin­čių moks­lei­vių gru­pės. Ir die­nos pa­bai­go­je dar Do­vi­lės lauk­da­ma min­dži­kuo­ja miš­ri šok­ti no­rin­čių žmo­nių gru­pė Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je. Šo­kio pe­da­go­gė ko­jas die­nos pa­bai­go­je ga­li iš­ties­ti tik apie aš­tun­tą.

– Daug kas ma­nęs klau­sia, ką mes tam Jo­niš­ky­je čia vei­kiam? Tar­si ne­bū­tų ko. Aš tai pa­si­džiaug­čiau, jei to lais­vo lai­ko nors kiek tu­rė­čiau. Bet, kai tu­ri veik­los, tai ir pro­vin­ci­jos mies­te ran­di ką veik­ti, – šyp­te­li Do­vi­lė, ku­ri su įvai­raus am­žiaus gru­pių šo­kė­jais ma­la­si tarp tre­ni­ruo­čių ir kon­kur­sų, iš­vy­kų.

– Žio­ge­li, kur tu vėl le­ki? Ne­ga­li ra­miai nu­sė­dėt – tai šen, tai ten, – at­si­dūs­ta į Do­vi­lę žvelg­da­ma mo­čiu­tė.

Jau nuo ki­tos sa­vai­tės, iš­si­lai­kiu­si zum­bos li­cen­ci­ją, Do­vi­lė kvie­čia vi­sus 18 val. po dar­bo į Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­los sa­lę – Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kių ele­men­tų ir ae­ro­bi­kos pra­ti­mų sim­bio­zė zum­bo­je ge­riau­siai iš­vai­ko nuo­var­gį ir su­de­gi­na mak­si­mu­mą ka­lo­ri­jų.

Po­pu­lia­ri­na šo­kį ir krep­ši­nį

Do­vi­lės Ram­šai­tės ke­lio­li­kos me­tų mer­gai­tės šie­met su sa­vo šo­kiais jau pa­si­ro­dė ir krep­ši­nio aikš­te­lė­je, žai­džiant „De­li­ka­te­so“ krep­ši­nin­kų ko­man­dai. Gal tai nau­jos ge­riau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nio ko­man­dų pa­lai­ky­mo šo­kiš žvaigž­dės? Jų mo­ky­to­ja Do­vi­lė pra­si­ta­ria, kad bu­vę ap­kal­bų, ko­men­ta­rų – per jaunos… „Ta­čiau, kur, jei ne sa­vo­je aikš­te­lė­je, pra­dė­ti? Kar­tu mes po­pu­lia­ri­na­me ir krep­ši­nį. Juk atei­na tė­ve­liai, se­ne­liai, drau­gai pa­si­žiū­rė­ti. Žiū­ri šo­kius, o kar­tu pa­mils­ta ir krep­ši­nį, pra­de­da „sirg­ti“ už sa­vo mies­to ko­man­dą“, – to­kį at­sa­ky­mą skep­ti­kams tu­ri šo­kio pe­da­go­gė, ku­ri tvir­tai ži­no, kad šo­kiams joks am­žius ne­tu­ri ri­bų, ta­čiau šo­kis ga­li ne tik py­ra­gais at­si­mo­kė­ti, bet ir tu­ri­nin­gą gy­ve­ni­mą do­va­no­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.