Moteris, kuri stato žmogiškumo tiltus

„Sidabrės“ nuotr.
Jur­dai­čių so­cia­li­nių glo­bos na­mų di­rek­to­rė Ade­lė Po­ciu­vie­nė sa­vo įstai­go­je kar­je­rą pra­dė­jo nuo so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, to­dėl ge­rai ži­no ir įstai­gos gy­ven­to­jų, ir dar­buo­to­jų lū­kes­čius, var­dan ku­rių ir dir­ba
Vy­res­nės kar­tos ra­jo­no gy­ven­to­jai ge­rai pri­si­me­na tuos liūd­nus lai­kus, kai Jur­dai­čių ne­pa­lik­da­vo TV lai­dos „Sve­ti­mo skaus­mo ne­bū­na“ kū­ry­bi­nė gru­pė, kol ne­nu­fil­ma­vo ir ne­pa­vie­ši­no vi­sų blo­gy­bių, ku­rios bu­vo įsi­kū­ni­ju­sios tuo­met psi­cho­neu­ro­lo­gi­nia­me pen­sio­na­te – taip ta­da va­di­no­si Jur­dai­čių so­cia­li­nės glo­bos na­mai. Bu­vo lai­kai, skun­dų ne­spė­jo tir­ti vi­sos įma­no­mos ins­tan­ci­jos – pra­de­dant eko­no­mi­ne po­li­ci­ja, bai­giant pro­ku­ra­tū­ra, mi­nis­te­ri­jų au­di­tu.

Glo­bos įstai­go­je da­bar ra­mu: nu­ri­mę čia gy­ve­nan­tys žmo­nės, ku­riems rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, su šyp­se­na į dar­bą ir be pre­ten­zi­jų ad­mi­nist­ra­ci­jai sku­ba 138 so­cia­li­nės glo­bos na­mų dar­buo­to­jai. Per ket­ve­rius me­tus di­džiu­lei įstai­gai, glo­bo­jan­čiai ko­ne 300 gy­ven­to­jų, va­do­vau­jan­ti Ade­lė Po­ciu­vie­nė spė­jo įneš­ti nau­jo po­žiū­rio į „val­diš­kus“ na­mus, ten gy­ve­nan­čius žmo­nes ir pa­rei­gą pa­si­rū­pin­ti silp­nes­niu.

KON­KUR­SUI „VALS­TY­BĖS TAR­NAU­TO­JAS 2019“

In­ten­sy­vio­sios slau­gos sky­riaus so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Dai­va Ur­mo­nie­nė, įstai­go­je dir­ban­ti jau 28-erius me­tus: „Jei bu­vo lai­kai, kai iš įstai­gos neiš­va­žiuo­da­vo žur­na­lis­tai ir tik­rin­to­jai, da­bar ra­mu ir ge­ra vi­siems – di­rek­to­rė per tuos ket­ve­rius va­do­va­vi­mo me­tus tie­siog „nu­ver­tė kal­nus“ ir blo­gį pa­ver­tė gė­riu,“ – sa­ko mo­te­ris. Jur­dai­čių so­cia­li­nės glo­bos na­mų ko­lek­ty­vas ir gy­ven­to­jai di­rek­to­rę Ade­lę Po­ciu­vie­nę ke­lia ant aukš­čiau­sio vals­ty­bės tar­nau­to­jo pa­ky­los laip­te­lio.
 

O jūs „lip­kit į jų ba­tus“...

Kaip Don­ki­cho­tas ko­vo­jo su vė­jo ma­lū­nais, taip ir Ade­lė Po­ciu­vie­nė nuo ta­da, kai tik 1998 me­tais pra­dė­jo dirb­ti šioje įstaigoje so­cia­li­ne dar­buo­to­ja, ne­pert­rau­kia­mai tie­sė abi­pu­sės pa­gar­bos, nuo­šir­du­mo til­tus tarp įstai­gos dar­buo­to­jų, gy­ven­to­jų ir jų ar­ti­mų­jų, vi­suo­me­nės. Ir jai se­ka­si. Įdir­bis kei­čiant, vis­ką ver­čiant aukš­tyn ko­jo­mis, di­džiu­lis – Ade­lė Po­ciu­vie­nė dir­bo ir mo­kė­si Šiau­lių, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tuo­se, o po moks­lo se­si­jų grį­žu­si į Ju­rai­čius tęs­ti dar­bo, ėmė­si ir te­be­sii­ma nau­jų ir nau­jų stra­te­gi­jų. So­cia­li­nės glo­bos įstai­gos dar­buo­to­jai pri­pa­žįs­ta: su klien­tais kar­tais leng­viau bend­rą kal­bą ras­ti nei su jų ar­ti­mai­siais, ku­rie pa­tys neį­ga­lų­jį čia at­ve­žė, pa­li­ko, bet ži­no, kad iš glo­bos įstai­gos skun­dais ga­li iš­rei­ka­lau­ti to, ko pa­ts ne­su­ge­bė­jo duo­ti. Bet ir šio­je vie­to­je kon­tak­tas ras­tas! Da­bar so­cia­li­nės glo­bos na­mų skun­dų ir pa­gei­da­vi­mų kny­go­je – iš­skir­ti­nai vien tik pa­dė­kos.

A. Po­ciu­vie­nė, nors ir la­bai užim­ta mo­te­ris, vi­sa­da į sa­vo ka­bi­ne­tą įsi­lei­džia so­cia­li­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­jus – kas no­ri pa­si­guos­ti, kas pa­si­tar­ti, dau­ge­liui svar­bu tik iš­si­pa­sa­ko­ti. Pa­ki­lę nuo kė­dės di­rek­to­rės ka­bi­ne­te švy­tin­čiu vei­du išei­na: „Iš­kart leng­viau...“

– Bu­vo me­tas, kai pra­dė­jau dirb­ti, užei­nu į kam­ba­rį, o jos gy­ven­to­jai su­si­rie­tę kur kam­pu­ty­je tu­pi. Man bu­vo keis­ta, klau­siu, ko ne­si­sė­di ant lo­vos? Pa­si­ro­do, kai lo­vos pa­klo­tos „pa­gal li­niuo­tę“, ant pa­gal­vių tri­kam­pės siu­vi­nė­tos ser­ve­tė­lės už­temp­tos – ne­va­lia jauk­ti, ne­duok­die, ko­kia ko­mi­si­ja atvažiuotų… Tai žmo­nės ir tu­pi, klū­pi su­si­gū­žę. To­kie bu­vo lai­kai, to­kie dik­tuo­ja­mi rei­ka­la­vi­mai ir mi­ni­ma­lus vie­šu­mas to­kių įstai­gų at­žvil­giu. Čia gy­ve­nan­tiems žmo­nėms tai ne­bu­vo na­mai, o tik nuo­ša­liai įkur­ta, at­skir­ta nuo vi­suo­me­nės bau­gi­nan­ti įstai­ga – pri­si­me­na Ade­lė Po­ciu­vie­nė, so­vie­ti­nius niū­rius įstai­gos lai­kus me­nan­čių ke­lio­li­ka eks­po­na­tų, kaip blo­gą pri­si­mi­ni­mą, pa­dė­ju­si stik­li­nė­je spin­to­je.

Apie žmo­gų, ku­rio glo­bą įstai­ga pri­sii­ma, di­rek­to­rė gal­vo­ja iš žmo­gaus po­zi­ci­jų. Tie­siog „li­pa į jų ba­tus“ ir į vis­ką žiū­ri jų aki­mis. Tie­siog gal­vo­ja, ką no­rė­tų pa­keis­ti, jei bū­tų tų žmo­nių – bu­vu­sių gar­sių pe­da­go­gų, gy­dy­to­jų, tei­si­nin­kų, mu­zi­kų, ko­lū­kių pir­mi­nin­kų, ir ei­li­nio dar­bi­nin­ko – vie­to­je.

Prio­ri­te­tas – žmo­gus

Di­rek­to­rės at­sa­ko­my­bė – di­džiu­lė. Dar­be svar­biau­sia – su­si­dė­lio­ti prio­ri­te­tus. O jie Ade­lei vi­sa­da su­ka­si apie žmo­gų – ir tą, ku­ris neį­ga­lus, ir tą, ku­ris neį­ga­liuo­ju rū­pi­na­si.

– Bū­da­vo, ke­lis vy­rus de­vy­ni pra­kai­tai iš­pil­da­vo, kol neį­ga­lų­jį ve­ži­mė­ly­je į lau­ką iš­neš­da­vo. Įs­tai­ga ne­tu­rė­jo kel­tu­vo. Dar­buo­to­jams tai di­de­lis fi­zi­nis krū­vis, o ir mū­sų gy­ven­to­jams iš­šū­kis. Da­bar ge­riau ir leng­viau vi­siems – nu­pirk­to ir įreng­to kel­tu­vo pa­gal­ba la­bai pa­si­tei­si­no, – pa­sa­ko­ja di­rek­to­rė A. Po­ciu­vie­nė.

Kas­met pa­gal fi­nan­si­nes ga­li­my­bes įsi­gy­ja­me vis dau­giau elekt­ra val­do­mų funk­ci­nių lo­vų, ku­rios pa­leng­vi­na sun­kią ne­ga­lią tu­rin­čių klien­tų slau­gą. Bū­tent šių lo­vų įsi­gi­ji­mas yra kiek­vie­nų me­tų vie­nas iš pa­grin­di­nių įstai­gos pir­ki­nių, nes kiek­vie­ną die­ną dau­gė­ja klien­tų tu­rin­čių sun­kią ne­ga­lią rei­ka­lau­jan­čių in­di­vi­dua­lios ir in­ten­sy­vios prie­žiū­ros. Da­bar vie­no myg­tu­ko pa­spau­di­mu slau­go­mą­jį žmo­gų vie­na dar­buo­to­ja ga­li pa­so­din­ti ar pa­gul­dy­ti. O anks­čiau, kol ne­tu­rė­jo­me to­kių lo­vų, dar­buo­to­jams bū­da­vo fi­ziš­kai sun­ku pri­žiū­rė­ti slau­go­mus as­me­nis, „ken­tė­da­vo“ nu­ga­ros, tek­da­vo kvies­tis ko­le­gas į pa­gal­bą.

Įs­tai­gos gy­ven­to­jams tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bę pa­ge­ri­no, o dar­buo­to­jams dar­bo są­ly­gas pa­leng­vi­no įsi­gy­tos dvi mo­bi­lios vo­nios. Dar­buo­to­jui te­rei­kia at­va­žiuo­ti į kam­ba­rį, vo­nią nu­leis­ti iki lo­vos ly­gio, į ją per­si­kel­ti li­go­nį ir vež­tis į du­šą praus­tis, mau­dy­tis. Anks­čiau reik­da­vo ke­lių mo­te­rų, kad to­kį žmo­gų ga­lė­tų pa­kel­ti iš lo­vos, pa­so­din­ti į ve­ži­mė­lį, po to du­še iš ve­ži­mė­lio per­so­din­ti ant du­šo kė­dės ir mau­dy­ti. Vie­na praus­da­vo, ki­ta lai­ky­da­vo, kad ne­nu­virs­tų.

Ade­lė Po­ciu­vie­nė – mo­te­ris, glo­bos įstai­go­je išar­džiu­si sie­nas tarp vy­rų ir mo­te­rų, pa­nai­ki­nu­si iš­skir­ti­nai tik vy­rų, iš­skir­ti­nai tik mo­te­rų sky­rius, aukš­tus. Da­bar jie gy­ve­na ša­lia, kad ga­lė­tų ry­te drau­ge iš­ger­ti ka­vos, pa­val­gy­ti pus­ry­čius, kar­tu už­siim­ti įvai­rio­mis veik­lo­mis ar­ba pa­pras­čiau­siai – pa­si­kal­bė­ti. „Oi, kaip pa­si­kei­tė gy­ven­to­jai! Da­bar dau­ge­lis iš sa­vo kam­ba­rių išei­na su­si­šu­ka­vę, pa­si­tem­pę, nes ži­no – ko­ri­do­riu­je, poil­sio kam­ba­ry, val­go­ma­ja­me su­si­tiks prie­šin­gos ly­ties at­sto­vų. „Jaus­mų žmo­gui rei­kia ne­žiū­rint am­žiaus, li­gų ar ne­ga­lių. Tai tik­rai ge­ra te­ra­pi­ja. Pas­te­bi­me, kad mo­te­rys, anks­čiau ne­mė­gu­sios bend­ra­me poil­sio kam­ba­ry­je va­ka­ro­ti prie te­le­vi­zo­riaus, po to, kai miš­ria­me sky­riu­je at­si­ra­do ir vy­rų, vis il­giau čia užsibūna… Juk svar­bus akių kon­tak­tas, net pri­si­lie­ti­mas. Mū­sų aky­se tie žmo­nės ima žy­dė­ti, “ – tei­gia­ma sa­vo per­tvar­kų pu­se džiau­gia­si di­rek­to­rė.

Kad A. Po­ciu­vie­nė dir­ba kaip sau, ro­do ra­cio­na­lus jos po­žiū­ris į lė­šas ir jų pa­nau­do­ji­mą. Nie­kas pa­pil­do­mai pi­ni­gų neat­sei­kė­jo, o su­tvar­ky­ta vi­sa so­cia­li­nės glo­bos na­mų ap­lin­ka, at­nau­jin­tas te­ri­to­ri­jos ap­švie­ti­mas, trin­ke­lė­mis iš­klo­ti ta­ke­liai ir aikš­te­lės, su­re­mon­tuo­tos laip­ti­nės, įreng­tas re­lak­sa­ci­jos kam­ba­rys. „Ži­no­te vi­sos stra­te­gi­jos yra kaž­ka­da bu­vu­sios sva­jo­nės – juo­kia­si Ade­lė, - bet kiek ir ką aš ga­lė­čiau nu­veik­ti vie­na? Sva­jo­nės ir lik­tų sva­jo­nė­mis. Daug nu­vei­kė­me, nes esa­me stip­ri ko­man­da, - sa­vo dar­buo­to­jais di­džiuo­ja­si di­rek­to­rė.

Dau­giau in­di­vi­dua­lu­mo

Pag­rin­di­nio kor­pu­so ant­ras ir tre­čias aukš­tas, va­do­vau­jant A. Po­ciu­vie­nei, su­lau­kė re­konst­ruk­ci­jų. Pa­gal su­ma­ny­tą pro­jek­tą at­si­sa­ky­ta bend­rų tua­le­tų, bend­rų prau­syk­lų, bend­rų pir­ties die­nų, prie kiek­vie­no gy­ve­na­mo­jo kam­ba­rio įreng­tos hi­gie­nos pa­tal­pos – tua­le­tai, praus­tu­vai, du­šo kabinos… Įs­tai­go­je kas­kart ma­žė­ja gy­ve­na­mų­jų kam­ba­rių, ku­riuo­se gy­ve­na dau­giau nei du gy­ven­to­jai.

– Ką Arū­nas pa­sa­kys? Ar ge­rai da­bar, kad prie kam­ba­rio yra pa­to­gu­mai? – Ade­lė už­kal­bi­na į ko­ri­do­rių išė­ju­sį vy­rą.

– Čia ge­riau nei ko­kiam vieš­bu­ty­je,“ – šyp­so­si čia nuo 1994 me­tų gy­ve­nan­tis Arū­nas iš Vil­ka­viš­kio.

– O čia – Egi­di­jus, su­si­pa­žin­ki­te. Jo duk­ra Ra­mu­nė - re­ži­sie­rė, Ža­ga­rė­je bu­vo ro­dy­ta jos re­ži­suo­to fil­mo „Trys skry­bė­lės“ prem­je­ra. Ji ir kny­gų au­to­rė, ar jau at­ve­žė sa­vo pa­sku­ti­nią­ją? – pu­sam­žio vy­ro klau­sia A. Po­ciu­vie­nė, at­pa­žįs­tan­ti vi­sus įstai­gos gy­ven­to­jus ir ga­lin­ti pa­pa­sa­ko­ti ne­tgi jų is­to­ri­jas.

Ši­tie pa­vyz­džiai aki­vaiz­džiai de­monst­ruo­ja, koks be­tar­piš­kas čia ry­šys tarp ei­li­nio gy­ven­to­jo ir įstai­gos dar­buo­to­jų.

Tik pra­dė­ju­si dirb­ti di­rek­to­rė iš­kė­lė kau­si­mą dėl įstai­go­je ne­funk­cio­na­liai nau­do­ja­mų pa­tal­pų.

„Pa­tys pa­gal­vo­kit. Kam įstai­gai rei­ka­lin­gos dvi tre­ni­ruok­lių sa­lės? Kam rei­ka­lin­gi sve­čiams skir­ti plo­tai, ku­riais nau­do­ja­ma­si vos kar­tą per me­tus? Kam di­džiu­lė kop­ly­čia, jei jo­je ap­si­lan­ko vos ke­li žmo­nės? Op­ti­mi­zuo­jant nau­do­ja­mus plo­tus su­gal­vo­jom kop­ly­čią per­kel­ti į ma­žes­nes pa­tal­pas prie šar­vo­ji­mo sa­lės, o čia, bu­vu­sios kop­ly­čios ir sve­čių kam­ba­rių vie­to­je, įren­gė­me jau­kų trum­pa­lai­kės glo­bos sky­rių su val­go­mai­siais, poil­sio kam­ba­riais, net ka­vi­nu­ke, žmo­nėms, ser­gan­tiems Alz­hei­me­rio li­ga ar ki­to­mis de­men­ci­jos for­mo­mis. Bo Bjer­re Han­sen, Da­ni­jo­je esan­čios Lie­tu­vos my­lė­to­jų aso­cia­ci­jos at­sto­vas, sky­rė fi­nan­si­nę pa­ra­mą, už ku­rią šiam sky­riui nu­pir­ko­me funk­ci­nes lo­vas. At­si­sa­kius ir ki­tų ne­nau­din­gų plo­tų įreng­ti vien­vie­čiai-dvi­vie­čiai kam­ba­riai, ku­riuo­se dau­ge­lis da­bar gy­ve­na – tai lei­džia iš­veng­ti dau­ge­lio li­go­tų žmo­nių tar­pu­sa­vio konf­lik­tų. Ne­ga­li žmo­nės at­si­džiaug­ti to­kiais, vieš­bu­čiams bū­din­gais pa­to­gu­mais.

Čia gy­ve­na … žmo­nės

Praė­ju­sių me­tų ru­de­nį Jo­niš­ky­je, Ža­ga­rės gat­vė­je du­ris at­vė­rė gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai. Na­mų įsi­gi­ji­mas bu­vo fi­nan­suo­tas vals­ty­bės ka­pi­ta­lo lė­šo­mis pa­gal Vals­ty­bės in­ves­ti­ci­jų pro­gra­mą. Da­bar čia da­li­nai sa­va­ran­kiš­kai gy­ve­na 10 Jur­dai­čių so­cia­li­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­jų. „Ži­nau, vėl­gi kal­tas tas mū­sų so­vie­ti­nis men­ta­li­te­tas, ne­ga­ty­vus po­žiū­ris į psi­chi­kos ir pro­to ne­ga­lią tu­rin­čius as­me­nis, ku­rio nie­kaip dar ne­ga­li­me at­si­kra­ty­ti, – ne­no­ri žmo­nės to­kios kai­my­nys­tės. Aš su­pran­tu, žmo­nės bi­jo to, ko ne­ži­no, ne­pa­žįs­ta. Vis­kam rei­kia lai­ko.

Ar­tė­jant Ka­lė­doms ap­si­lan­ky­ti pas nau­ja­ku­rius pa­kvie­tė­me Jo­niš­kio sa­vi­val­dy­bės at­sto­vus ir ap­lin­kui gy­ve­nan­čius kai­my­nus. Gal­vo­jom: ateis – nea­teis? Vis tik atė­jo su karš­tais py­ra­gais, vai­sių lėkš­tė­mis, do­va­no­mis – su­si­rin­ko tiek daug, kad net vi­si už di­džiu­lio sta­lo ne­be­til­po­me, šil­tai pa­bend­ra­vo­me, su­si­pa­ži­no­me, iš­si­pa­sa­ko­jo­me sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas. Šiai die­nai kai­my­niš­ki tar­pu­sa­vio san­ty­kiai pui­kūs. Esu įsi­ti­ki­nu­si, lai­kui bė­gant žmo­nės su­pras, kad tu­ri pa­čius ge­riau­sius kai­my­nus, ku­rie pir­mie­ji at­sku­bės į pa­gal­bą, nie­ka­da nie­ko ne­pa­vy­dės ir džiaug­sis kai­my­nys­te be jo­kio iš­skai­čia­vi­mo.

Ne­pa­tik­lūs gal­vo­ja, kad gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mų stei­gi­mas tai pa­pil­do­ma naš­ta mo­kes­čių mo­kė­to­jams. Šio­je vie­to­je tu­riu nu­ra­min­ti – jo­kio pa­pil­do­mo fi­nan­sa­vi­mo šių na­mų iš­lai­ky­mui nė­ra. Vi­sos iš­lai­dos, pa­ti­ria­mos gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se, ap­mo­ka­mos iš Jur­dai­čių so­cia­li­nės glo­bos na­mams skir­to fi­nan­sa­vi­mo, – pa­sa­ko­ja su­ma­niai įstai­go­je be­si­tvar­kan­ti mo­te­ris.

Kai šis na­mas bu­vo įren­gi­nė­ja­mas, Ade­lė pa­ti su ko­man­da ak­ty­viai da­ly­va­vo pa­ren­kant spal­vas, in­ter­je­ro de­ta­les, meist­rams duo­da­vo nu­ro­dy­mų. Su­lauk­da­vo ir nuo­sta­bos, kam taip sten­gia­ma­si, juk čia val­diš­ki na­mai neį­ga­liems. Ade­lė ne­sut­rik­da­vo: „Čia gy­vens žmo­nės!“

Ši­tuo­se na­muo­se jau spė­jo ap­si­lan­ky­ti So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ras Li­nas Ku­ku­rai­tis. Ap­žiū­rė­jęs vi­są na­mą jis trum­pą, bet iš­kal­bin­gą fra­zę: „Kaip čia jau­ku! Va čia yra na­mai!“

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.