
Naujausios
KONKURSUI „VALSTYBĖS TARNAUTOJAS 2019“
Intensyviosios slaugos skyriaus socialinė darbuotoja Daiva Urmonienė, įstaigoje dirbanti jau 28-erius metus: „Jei buvo laikai, kai iš įstaigos neišvažiuodavo žurnalistai ir tikrintojai, dabar ramu ir gera visiems – direktorė per tuos ketverius vadovavimo metus tiesiog „nuvertė kalnus“ ir blogį pavertė gėriu,“ – sako moteris. Jurdaičių socialinės globos namų kolektyvas ir gyventojai direktorę Adelę Pociuvienę kelia ant aukščiausio valstybės tarnautojo pakylos laiptelio.
O jūs „lipkit į jų batus“...
Kaip Donkichotas kovojo su vėjo malūnais, taip ir Adelė Pociuvienė nuo tada, kai tik 1998 metais pradėjo dirbti šioje įstaigoje socialine darbuotoja, nepertraukiamai tiesė abipusės pagarbos, nuoširdumo tiltus tarp įstaigos darbuotojų, gyventojų ir jų artimųjų, visuomenės. Ir jai sekasi. Įdirbis keičiant, viską verčiant aukštyn kojomis, didžiulis – Adelė Pociuvienė dirbo ir mokėsi Šiaulių, Vytauto Didžiojo universitetuose, o po mokslo sesijų grįžusi į Juraičius tęsti darbo, ėmėsi ir tebesiima naujų ir naujų strategijų. Socialinės globos įstaigos darbuotojai pripažįsta: su klientais kartais lengviau bendrą kalbą rasti nei su jų artimaisiais, kurie patys neįgalųjį čia atvežė, paliko, bet žino, kad iš globos įstaigos skundais gali išreikalauti to, ko pats nesugebėjo duoti. Bet ir šioje vietoje kontaktas rastas! Dabar socialinės globos namų skundų ir pageidavimų knygoje – išskirtinai vien tik padėkos.
A. Pociuvienė, nors ir labai užimta moteris, visada į savo kabinetą įsileidžia socialinės globos namų gyventojus – kas nori pasiguosti, kas pasitarti, daugeliui svarbu tik išsipasakoti. Pakilę nuo kėdės direktorės kabinete švytinčiu veidu išeina: „Iškart lengviau...“
– Buvo metas, kai pradėjau dirbti, užeinu į kambarį, o jos gyventojai susirietę kur kamputyje tupi. Man buvo keista, klausiu, ko nesisėdi ant lovos? Pasirodo, kai lovos paklotos „pagal liniuotę“, ant pagalvių trikampės siuvinėtos servetėlės užtemptos – nevalia jaukti, neduokdie, kokia komisija atvažiuotų… Tai žmonės ir tupi, klūpi susigūžę. Tokie buvo laikai, tokie diktuojami reikalavimai ir minimalus viešumas tokių įstaigų atžvilgiu. Čia gyvenantiems žmonėms tai nebuvo namai, o tik nuošaliai įkurta, atskirta nuo visuomenės bauginanti įstaiga – prisimena Adelė Pociuvienė, sovietinius niūrius įstaigos laikus menančių keliolika eksponatų, kaip blogą prisiminimą, padėjusi stiklinėje spintoje.
Apie žmogų, kurio globą įstaiga prisiima, direktorė galvoja iš žmogaus pozicijų. Tiesiog „lipa į jų batus“ ir į viską žiūri jų akimis. Tiesiog galvoja, ką norėtų pakeisti, jei būtų tų žmonių – buvusių garsių pedagogų, gydytojų, teisininkų, muzikų, kolūkių pirmininkų, ir eilinio darbininko – vietoje.
Prioritetas – žmogus
Direktorės atsakomybė – didžiulė. Darbe svarbiausia – susidėlioti prioritetus. O jie Adelei visada sukasi apie žmogų – ir tą, kuris neįgalus, ir tą, kuris neįgaliuoju rūpinasi.
– Būdavo, kelis vyrus devyni prakaitai išpildavo, kol neįgalųjį vežimėlyje į lauką išnešdavo. Įstaiga neturėjo keltuvo. Darbuotojams tai didelis fizinis krūvis, o ir mūsų gyventojams iššūkis. Dabar geriau ir lengviau visiems – nupirkto ir įrengto keltuvo pagalba labai pasiteisino, – pasakoja direktorė A. Pociuvienė.
Kasmet pagal finansines galimybes įsigyjame vis daugiau elektra valdomų funkcinių lovų, kurios palengvina sunkią negalią turinčių klientų slaugą. Būtent šių lovų įsigijimas yra kiekvienų metų vienas iš pagrindinių įstaigos pirkinių, nes kiekvieną dieną daugėja klientų turinčių sunkią negalią reikalaujančių individualios ir intensyvios priežiūros. Dabar vieno mygtuko paspaudimu slaugomąjį žmogų viena darbuotoja gali pasodinti ar paguldyti. O anksčiau, kol neturėjome tokių lovų, darbuotojams būdavo fiziškai sunku prižiūrėti slaugomus asmenis, „kentėdavo“ nugaros, tekdavo kviestis kolegas į pagalbą.
Įstaigos gyventojams teikiamų paslaugų kokybę pagerino, o darbuotojams darbo sąlygas palengvino įsigytos dvi mobilios vonios. Darbuotojui tereikia atvažiuoti į kambarį, vonią nuleisti iki lovos lygio, į ją persikelti ligonį ir vežtis į dušą praustis, maudytis. Anksčiau reikdavo kelių moterų, kad tokį žmogų galėtų pakelti iš lovos, pasodinti į vežimėlį, po to duše iš vežimėlio persodinti ant dušo kėdės ir maudyti. Viena prausdavo, kita laikydavo, kad nenuvirstų.
Adelė Pociuvienė – moteris, globos įstaigoje išardžiusi sienas tarp vyrų ir moterų, panaikinusi išskirtinai tik vyrų, išskirtinai tik moterų skyrius, aukštus. Dabar jie gyvena šalia, kad galėtų ryte drauge išgerti kavos, pavalgyti pusryčius, kartu užsiimti įvairiomis veiklomis arba paprasčiausiai – pasikalbėti. „Oi, kaip pasikeitė gyventojai! Dabar daugelis iš savo kambarių išeina susišukavę, pasitempę, nes žino – koridoriuje, poilsio kambary, valgomajame susitiks priešingos lyties atstovų. „Jausmų žmogui reikia nežiūrint amžiaus, ligų ar negalių. Tai tikrai gera terapija. Pastebime, kad moterys, anksčiau nemėgusios bendrame poilsio kambaryje vakaroti prie televizoriaus, po to, kai mišriame skyriuje atsirado ir vyrų, vis ilgiau čia užsibūna… Juk svarbus akių kontaktas, net prisilietimas. Mūsų akyse tie žmonės ima žydėti, “ – teigiama savo pertvarkų puse džiaugiasi direktorė.
Kad A. Pociuvienė dirba kaip sau, rodo racionalus jos požiūris į lėšas ir jų panaudojimą. Niekas papildomai pinigų neatseikėjo, o sutvarkyta visa socialinės globos namų aplinka, atnaujintas teritorijos apšvietimas, trinkelėmis iškloti takeliai ir aikštelės, suremontuotos laiptinės, įrengtas relaksacijos kambarys. „Žinote visos strategijos yra kažkada buvusios svajonės – juokiasi Adelė, - bet kiek ir ką aš galėčiau nuveikti viena? Svajonės ir liktų svajonėmis. Daug nuveikėme, nes esame stipri komanda, - savo darbuotojais didžiuojasi direktorė.
Daugiau individualumo
Pagrindinio korpuso antras ir trečias aukštas, vadovaujant A. Pociuvienei, sulaukė rekonstrukcijų. Pagal sumanytą projektą atsisakyta bendrų tualetų, bendrų prausyklų, bendrų pirties dienų, prie kiekvieno gyvenamojo kambario įrengtos higienos patalpos – tualetai, praustuvai, dušo kabinos… Įstaigoje kaskart mažėja gyvenamųjų kambarių, kuriuose gyvena daugiau nei du gyventojai.
– Ką Arūnas pasakys? Ar gerai dabar, kad prie kambario yra patogumai? – Adelė užkalbina į koridorių išėjusį vyrą.
– Čia geriau nei kokiam viešbutyje,“ – šypsosi čia nuo 1994 metų gyvenantis Arūnas iš Vilkaviškio.
– O čia – Egidijus, susipažinkite. Jo dukra Ramunė - režisierė, Žagarėje buvo rodyta jos režisuoto filmo „Trys skrybėlės“ premjera. Ji ir knygų autorė, ar jau atvežė savo paskutiniąją? – pusamžio vyro klausia A. Pociuvienė, atpažįstanti visus įstaigos gyventojus ir galinti papasakoti netgi jų istorijas.
Šitie pavyzdžiai akivaizdžiai demonstruoja, koks betarpiškas čia ryšys tarp eilinio gyventojo ir įstaigos darbuotojų.
Tik pradėjusi dirbti direktorė iškėlė kausimą dėl įstaigoje nefunkcionaliai naudojamų patalpų.
„Patys pagalvokit. Kam įstaigai reikalingos dvi treniruoklių salės? Kam reikalingi svečiams skirti plotai, kuriais naudojamasi vos kartą per metus? Kam didžiulė koplyčia, jei joje apsilanko vos keli žmonės? Optimizuojant naudojamus plotus sugalvojom koplyčią perkelti į mažesnes patalpas prie šarvojimo salės, o čia, buvusios koplyčios ir svečių kambarių vietoje, įrengėme jaukų trumpalaikės globos skyrių su valgomaisiais, poilsio kambariais, net kavinuke, žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga ar kitomis demencijos formomis. Bo Bjerre Hansen, Danijoje esančios Lietuvos mylėtojų asociacijos atstovas, skyrė finansinę paramą, už kurią šiam skyriui nupirkome funkcines lovas. Atsisakius ir kitų nenaudingų plotų įrengti vienviečiai-dviviečiai kambariai, kuriuose daugelis dabar gyvena – tai leidžia išvengti daugelio ligotų žmonių tarpusavio konfliktų. Negali žmonės atsidžiaugti tokiais, viešbučiams būdingais patogumais.
Čia gyvena … žmonės
Praėjusių metų rudenį Joniškyje, Žagarės gatvėje duris atvėrė grupinio gyvenimo namai. Namų įsigijimas buvo finansuotas valstybės kapitalo lėšomis pagal Valstybės investicijų programą. Dabar čia dalinai savarankiškai gyvena 10 Jurdaičių socialinės globos namų gyventojų. „Žinau, vėlgi kaltas tas mūsų sovietinis mentalitetas, negatyvus požiūris į psichikos ir proto negalią turinčius asmenis, kurio niekaip dar negalime atsikratyti, – nenori žmonės tokios kaimynystės. Aš suprantu, žmonės bijo to, ko nežino, nepažįsta. Viskam reikia laiko.
Artėjant Kalėdoms apsilankyti pas naujakurius pakvietėme Joniškio savivaldybės atstovus ir aplinkui gyvenančius kaimynus. Galvojom: ateis – neateis? Vis tik atėjo su karštais pyragais, vaisių lėkštėmis, dovanomis – susirinko tiek daug, kad net visi už didžiulio stalo nebetilpome, šiltai pabendravome, susipažinome, išsipasakojome savo gyvenimo istorijas. Šiai dienai kaimyniški tarpusavio santykiai puikūs. Esu įsitikinusi, laikui bėgant žmonės supras, kad turi pačius geriausius kaimynus, kurie pirmieji atskubės į pagalbą, niekada nieko nepavydės ir džiaugsis kaimynyste be jokio išskaičiavimo.
Nepatiklūs galvoja, kad grupinio gyvenimo namų steigimas tai papildoma našta mokesčių mokėtojams. Šioje vietoje turiu nuraminti – jokio papildomo finansavimo šių namų išlaikymui nėra. Visos išlaidos, patiriamos grupinio gyvenimo namuose, apmokamos iš Jurdaičių socialinės globos namams skirto finansavimo, – pasakoja sumaniai įstaigoje besitvarkanti moteris.
Kai šis namas buvo įrenginėjamas, Adelė pati su komanda aktyviai dalyvavo parenkant spalvas, interjero detales, meistrams duodavo nurodymų. Sulaukdavo ir nuostabos, kam taip stengiamasi, juk čia valdiški namai neįgaliems. Adelė nesutrikdavo: „Čia gyvens žmonės!“
Šituose namuose jau spėjo apsilankyti Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Apžiūrėjęs visą namą jis trumpą, bet iškalbingą frazę: „Kaip čia jauku! Va čia yra namai!“