Nerkime į Zarasus

KELIAUKIME SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU"

Ner­ki­me į Za­­ra­­sus

Iš­gir­dę Za­ra­sų pa­va­di­ni­mą vie­ni pri­si­me­na ant eže­ro kran­to kaž­ka­da sto­vė­ju­sią Ma­ry­tę Mel­ni­kai­tę, kaž­kur ne­to­li vyks­tan­čias žir­gų lenk­ty­nes ant Sar­tų eže­ro le­do ir se­ną­jį Stel­mu­žės ąžuo­lą. Yra to­kių, ku­rie ši var­dą gir­dė­jo iš gy­vo­jo kla­si­ko Juo­zo Er­lic­ko lū­pų, kai jis te­le­vi­zi­jos pro­jek­te pa­sa­ko­jo, kur iš­mo­ko šo­ki­nė­ti nuo tramp­li­no. Jau­no­ji kar­ta, lei­džian­ti va­sa­ros sa­vait­ga­lius mu­zi­kos fes­ti­va­liuo­se, pa­sta­rai­siais me­tais į Za­ra­sus at­va­žiuo­ja ko­ne kiek­vie­ną sa­vai­tę. O man, pa­sak le­gen­dų, 7 (nors vie­ti­niai su­skai­čiuo­ja tik 5) eže­rų ap­sup­tas mies­tas kve­pia ban­de­lė­mis su šo­ko­la­du, eže­ro van­de­niu ir ra­my­be.

Ka­ro­li­na PO­­PO­­VAI­­TĖ

karolina@skrastas.lt

„Tau gra­žu vis­kas, kas su­si­ję su van­de­niu“, – rep­li­ka­vo ko­le­gė.

„Juk esu iš eže­rų kraš­to, ki­taip bū­ti ne­ga­li“, – at­sa­kiau ma­ny­da­ma, jog pa­sa­ko­ti apie sa­vo gim­tą­jį mies­tą tik at­ro­do leng­va.

At­vy­kė­lis ge­riau pa­ste­bi, ko trūks­ta, pa­ma­to ne­pri­žiū­rė­tus gė­ly­nus ar nuo­ro­dų trū­ku­mą. O aš, gi­mu­si ir užau­gu­si Za­ra­suo­se, at­va­žiuo­da­ma į šį mies­tą kas­kart džiau­giuo­si nau­jai su­tvar­ky­to­mis te­ri­to­ri­jo­mis ir į nuo­ro­das nie­ka­da ne­žiū­riu.

No­rint pa­jus­ti Za­ra­sų dva­sią, at­va­žiuo­ti į juos rei­kia iš Ute­nos ar Ig­na­li­nos pu­sės. Jau mies­to priei­go­se čia pa­si­tin­ka eže­rų vaiz­dai. Vi­sa­da su­lai­kau kva­pą, va­žiuo­da­ma per Za­ra­so ir Za­ra­sai­čio eže­rus jun­gian­tį til­tą. Iš abie­jų pu­sių – van­duo, čia val­ti­mis plau­kio­ja žve­jai, jau­nuo­liai mo­ko­si šuo­lių į van­de­nį pa­slap­čių, o to­lu­mo­je trykš­ta fon­ta­nas.

Aikš­te­lė­je, prie­šais Kraš­to mu­zie­jų ir bib­lio­te­ką, pa­si­sta­tęs au­to­mo­bi­lį ga­li NER­TI Į ZA­RA­SUS, kaip kvie­čia pla­ka­tas ties Za­ra­sų ri­ba.

Ma­ry­tė Mel­ni­kai­tė šian­dien sto­vi Grū­to par­ke, o jos pa­mink­lo vie­to­je va­ži­nė­ja jau­nie­ji Za­ra­sų ried­len­ti­nin­kai. O už so­vie­ti­nių lai­kų did­vy­rės nu­ga­ros bu­vęs skar­dis prieš ke­le­rius me­tus ta­po laip­tais į eže­ro pa­kran­tę.

Šian­dien mies­to gy­ven­to­jai džiau­gia­si, kad uni­ka­lio­je vie­to­je esan­tis skve­ras vėl su­lau­kia lan­ky­to­jų. Čia įreng­tas skulp­tū­rų par­kas, pa­sta­ty­tas 17 met­rų aukš­čio ap­žval­gos ra­tas, jau ta­pęs Za­ra­sų sim­bo­liu.

Už­li­pus ant jo at­ro­do, kad vaikš­tai virš eže­ro, o jei dar pūs­te­li stip­res­nis vė­jas, ga­li pa­jus­ti vi­sos konst­ruk­ci­jos siū­ba­vi­mą.

Ki­to­je ke­lio pu­sė­je – Za­ra­sų kraš­to mu­zie­jus, su nuo­la­ti­ne eks­po­zi­ci­ja apie eže­rų kraš­tą ir nuo­lat be­si­kei­čian­čia įvai­rių me­ni­nin­kų dar­bų sa­le.

Nu­si­lei­dus į eže­ro pa­kran­tę tę­sia­si dar prie ra­to pra­si­dė­jęs skulp­tū­rų par­kas, ku­ris kas­met mies­to gim­ta­die­nio me­tu (Za­ra­sų gim­ta­die­nis mi­ni­mas rugp­jū­čio 15-ąją) pa­si­pil­do nau­jais kraš­to me­ni­nin­kų dar­bais.

Ei­nant pa­kran­te api­ma dve­jo­pi jaus­mai. Pa­vy­du tiems, ku­rių na­mai sto­vi ant Za­ra­so kran­to, ir šiek tiek liūd­na, kad mies­to val­džia ar vie­ti­niai vers­li­nin­kai nepanau­do­ja to­bu­los vie­tos tu­riz­mui. Juk čia ga­lė­tų bū­ti le­dų ve­ži­mė­lių...

Praė­jus pa­kran­tę, ties fon­ta­nu, yra už­kan­di­nė. Jo­je ga­li­ma iš­si­nuo­mo­ti val­čių, bai­da­rių, van­dens dvi­ra­čių ir spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­čių irk­len­čių. Be to, jei no­ri mies­tą ap­va­žiuo­ti dvi­ra­čiu, eže­ro pa­kran­tė­je ga­li pa­si­sko­lin­ti ir jų.

Prieš ke­le­rius me­tus Za­ra­sai ga­vo ku­ror­ti­nės te­ri­to­ri­jos sta­tu­są, tad gy­ve­ni­mas mies­te pra­dė­jo keis­tis.

Sut­var­ky­ta Di­džio­ji Za­ra­so eže­ro sa­la, ku­rio­je įreng­tas di­džiau­sias Bal­ti­jos ša­ly­se van­den­len­čių ir van­dens sli­džių pra­mo­gų par­kas.

Tie­sa, jau be­veik me­tus jis ne­tu­ri šei­mi­nin­kų, tad no­rint iš­ban­dy­ti tra­są rei­kia ti­kė­tis vie­ti­nių pa­gal­bos.

Sa­vo įran­gą įsi­gi­ję za­ra­sie­čiai sa­vait­ga­liais mie­lai ja da­li­ja­si su vi­sais no­rin­čiais, ne­pra­šy­da­mi už tai už­mo­kes­čio. Te­rei­kia at­si­dur­ti par­ke tuo me­tu, kai jie pra­mo­gau­ja.

Mies­to val­džia ža­da, kad ki­tą pa­va­sa­rį si­tua­ci­ja pa­si­keis ir par­ku bus ga­li­ma nau­do­tis kas­dien, ne­lau­kiant at­si­tik­ti­nių su­si­ti­ki­mų.

Za­ra­so eže­ro Di­džio­ji sa­la – vie­na iš ke­tu­rių, esan­čių van­dens tel­ki­ny­je. Ki­tos ma­žes­nės ir sun­kiau pa­sie­kia­mos, o ši su že­my­ni­ne Za­ra­sų da­li­mi su­jung­ta trum­pu til­tu.

Be­veik kiek­vie­ną va­sa­ros sa­vait­ga­lį sa­lo­je vyks­ta mu­zi­kos fes­ti­va­liai. O dar­bo die­no­mis šia­me gam­tos kam­pe­ly­je il­si­si šei­mos su vai­kais. Čia yra ke­li pa­plū­di­miai, tre­ni­ruok­liai.

Dau­gy­bė žmo­nių va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais, ve­džio­ja šu­nis, vaikš­to po miš­ką. Jis itin ža­vi be­si­do­mi­nčius pa­go­ny­be, nes įvai­rio­se jo vie­to­se ga­li­ma ras­ti au­ku­rų, se­nų­jų apei­gų vie­tų. Bet... jei no­rė­si­te van­dens ar le­dų – tuo rei­kia pa­si­rū­pin­ti iš anks­to, nes nau­juo­se sa­los sta­ti­niuo­se dar neį­reng­tos ka­vi­nės.

Iš sa­los grįž­ti į mies­tą ga­li­ma tik įli­pus į vie­ną iš ke­tu­rių sa­lą su­pan­čių kal­nų. Ir pa­ban­dy­ki­te įsi­vaiz­duo­ti, kaip tai sma­gu po mau­dy­nių karš­čiau­sią va­sa­ros die­ną.

Za­ra­sai – vie­nas iš re­tų mies­tų Lie­tu­vo­je, tu­rin­čių ra­dia­li­nį gat­vių iš­dės­ty­mą – ke­lios pa­grin­di­nės mies­to gat­vės su­si­ker­ta vie­na­me taš­ke, o ki­tos jas ker­ta (to­kį iš­dės­ty­mą tu­ri Mask­va ir Pa­ry­žius). Tad pa­si­klys­ti šia­me mies­te – neį­ma­no­ma. Vi­sa­da ra­si spin­du­lį į mies­to cen­tą – Sė­lių aikš­tę.

Aikš­tė­je su­si­ra­dus Vy­tau­to gat­vės kryp­tį bū­ti­na nuei­ti iki 10 na­mo. Čia įsi­kū­ru­si ke­pyk­la, jo­je ga­li­ma įsi­gy­ti vie­nin­te­lių to­kių Lie­tu­vo­je – mie­li­nių ban­de­lių su kre­mu ir šo­ko­la­do glais­tu.

Pie­tau­ti rei­kia va­žiuo­ti į Šly­nin­kos van­dens ma­lū­ną (va­žiuo­ti Ro­kiš­kio kryp­ti­mi ir mies­to pa­bai­go­je su­kti link Ven­ca­vų, o ta­da lie­ka vos po­ra ki­lo­me­tų iki Štad­vi­liuo­se įsi­kū­ru­sio ma­lū­no).

Čia ke­pa­mi bly­nai iš „ra­za­vų“ (spel­tos) mil­tų, ga­mi­na­mi na­mi­niai kol­dū­nai. Šio­je vie­to­je taip pat ma­la­mi mil­tai, ku­rių trokš­ta ir iš čia už­si­sa­ki­nė­ja res­to­ra­nai, ke­pa­ma duo­na ir ren­gia­mos ma­lū­no šei­mi­nin­ko ve­da­mos eks­kur­si­jos.

Drą­siau­sie­ji kvie­čia­mi net ir per­nak­vo­ti van­dens ma­lū­ne.

„Bu­vo no­rin­čių, bet kai žmo­gus su­pran­ta, kad ne­juo­kau­ja­me, iš­va­žiuo­ja kur nors ki­tur“,– šyp­so­si ma­lū­ni­nin­kas Sta­sys Sut­kaus­kis.

Pa­va­sa­rį kar­tu su žmo­na Re­gi­na jis or­ga­no­zuo­ja „Ci­bu­li­nę“ – svo­gū­nų so­di­ni­mo šven­tę.

Vy­res­nie­ji Za­ra­sų gy­ven­to­jai pri­si­me­na lai­kus, kai va­sa­ro­mis mies­tas pri­si­pil­dy­da­vo va­sa­ro­to­jų.

„Bū­tent va­sa­ro­to­jų, o ne tu­ris­tų. Anks­čiau žmo­nės čia at­va­žiuo­da­vo ir pra­leis­da­vo mė­ne­sius be di­de­lio mies­to triukš­mo, sku­bė­ji­mo, no­rė­da­mi ra­my­bės“, – pa­sa­ko­jo za­ra­sie­tė Ire­na.

„Kiek va­sa­ri­nių mei­lės is­to­ri­jų ma­tė šis mies­tas! Ži­nau, kad ir vie­na mies­te dir­ban­ti mo­ky­to­ja, gi­mu­si Sankt Pe­ter­bur­ge, čia li­ko dėl vai­kys­tė­je su­tik­tos va­sa­ros mei­lės“, – pri­dė­jo jos drau­gė Ve­ro­ni­ka.

Pa­sak mo­te­rų, Die­vas my­li šį kraš­tą. „Lie­tu­vos pa­kraš­tys, o to­kia iš­skir­ti­nė gam­ta, ra­my­bė, ge­ri žmo­nės – tik­rai Die­vo do­va­na mū­sų Za­ra­sai“, – tvir­ti­na abi.

Prieš ke­le­rius me­tus mo­kyk­lą Za­ra­suo­se bai­gę du Au­ri­mai nu­spren­dė, jog tik­rai grįš gy­ven­ti į gim­ti­nę. Ta­čiau, net ir mo­ky­da­mie­si ki­ta­me mies­te, jau­nuo­liai ku­ria Za­ra­sus jau da­bar.

Įkū­rę įmo­nę, jie at­gai­vi­no Za­ra­sai­čio eže­ro pa­kran­tę. Ten or­ga­ni­zuo­ja nak­ti­nes tink­li­nio rung­ty­nes, orien­ta­ci­nes var­žy­bas, van­dens spor­to šven­tes. Au­ri­mas, be­si­mo­kan­tis ar­chi­tek­tū­ros stu­di­jo­se, pri­pa­ži­no, jog jau tu­ri min­čių, kaip moks­luo­se įgy­tas ži­nias pri­tai­kys sa­vo mies­te.

„Tik dar rei­kia šiek tiek luk­te­lė­ti. Džiu­gu, kad ga­li­me kur­ti Za­ra­sus ir mes“, – tei­gia jau­nuo­lis.

„Iš mo­čiu­čių pa­sa­ko­ji­mų ži­no­me, koks po­pu­lia­rus ku­ror­tas čia bu­vo anks­čiau. Mes ga­li­me tai at­kur­ti“, – nu­si­šyp­so­jo ki­tas Au­ri­mas, kvies­da­mas ma­ne pri­si­jung­ti prie jų ra­šo­mo pro­jek­to.

Bū­ti­na ap­lan­ky­ti ir Stel­mu­žės ąžuo­lą. Juo ste­bi­si ir nuo­lat lan­ko dend­ro­lo­gai iš vi­so pa­sau­lio. Tik rei­kia įspė­ti, jog ke­lias link tūks­tant­me­čio me­džio kiek ekst­re­ma­lus. Du au­to­mo­bi­liai pra­si­lenk­ti ga­li ne vi­sur, dau­gy­bė po­sū­kių ir kal­ne­lių džiu­gi­na ra­lio or­ga­ni­za­to­rius, o ir bet ku­ris vai­ruo­to­jas pa­kil­ti į orą čia ga­li ne­sun­kiai.

O jei gal­vo­ja­te, kad dėl vie­no me­džio va­žiuo­ti to­kiu ke­liu ne­ver­ta, ži­no­ki­te, kad ša­lia sto­vi baž­ny­tė­lė, pa­sta­ty­ta be vi­nių, nau­do­jant vien tik kir­vį. Šian­dien ji ne tik tau­to­dai­lės mu­zie­jus, bet ir is­to­ri­jos liu­di­nin­kė, jo­je su­ka­bin­ti ka­ro me­tu su­šau­dy­ti pa­veiks­lai.

Bū­nant Za­ra­sų kraš­te pra­var­tu nu­va­žiuo­ti į Du­se­tas. Vie­na­me ma­žiau­sių Lie­tu­vos mies­tų vei­kia Dai­lės ga­le­ri­ja, jo­je nuo­lat eks­po­nuo­ja­mi ge­riau­sių Lie­tu­vos me­ninin­kų dar­bai. Vie­ni pa­do­va­no­ja dar­bus gim­ti­nei, ki­ti – at­si­dė­ko­da­mi iš šio kraš­to ki­lu­siems sa­vo mo­ky­to­jams, o yra to­kių, ku­rie čia gy­ve­na ir ku­ria. Vie­nas įdo­miau­sių šian­die­nos Lie­tu­vos da­ili­nin­kų Ša­rū­nas Sau­ka gy­ve­na vi­sai ša­lia Du­se­tų.

Dau­giau nei 300 ki­lo­met­rų nuo jū­ros nu­to­lu­sia­me Sa­la­ke ga­li­ma ap­si­lan­ky­ti jū­rų mu­zie­ju­je. Prieš tris de­šimt­me­čius jį įkū­rė pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Vi­da Ži­lins­kie­nė. Iki šiol ji ve­da eks­kur­si­jas ir va­lan­dų va­lan­das pa­sa­ko­ja apie kiek­vie­ną eks­po­na­tą. Mo­te­ris su­ge­ba įti­kin­ti daž­ną lan­ky­to­ją ką nors jai at­vež­ti ir pa­pil­dy­ti mu­zie­jaus ko­lek­ci­ją. Pa­ža­dus iš­te­si be­veik vi­si.

Gin­tau­to AN­TA­NA­VI­ČIAUS nuo­tr.

PA­SI­VAIKŠ­ČIO­JI­MAI: Apž­val­gos ra­tas at­si­pa­lai­da­vi­mo vie­ta.

MA­LŪ­NAS: Čia ga­li­ma pa­val­gy­ti, įsi­gy­ti mil­tų ir su­ži­no­ti duo­nos ke­lią.

LAI­VAI: Val­tys pa­si­tin­ka ne tik mies­to priei­go­se, bet ir jo van­de­ny­se.

Do­na­tos KET­LE­RY­TĖS nuo­tr.

SA­LA: ke­lias link mies­to sie­los.

NOS­TAL­GI­JA: „Za­ra­sai anks­čiau bu­vę va­sa­ro­to­jų mies­tu“, – pri­si­me­na vie­ti­nės gyventojos.

AT­GI­MI­MAS: prieš ke­lis me­tus čia bu­vo ap­leis­ta erd­vė, o da­bar vi­są pa­rą pul­suo­ja gy­vy­bė.

JAU­NI­MAS: Za­ra­sai­čio eže­ro pa­plū­di­mį pri­žiū­ri jau­ni­mas.

Ka­ro­li­nos PO­PO­VAI­TĖS nuo­tr.

KE­PI­NIAI: Za­ra­suo­se bū­ti­na pa­ra­gau­ti vie­ti­nių kep­tų sal­du­my­nų

KVIE­TI­MAS: Za­ra­sai kvie­čia ner­ti.

IRK­LEN­TĖS: Spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­ti pra­mo­ga vi­so­je Lie­tu­vo­je.