
Naujausios
KELIAUKIME SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU"
Nerkime į Zarasus
Išgirdę Zarasų pavadinimą vieni prisimena ant ežero kranto kažkada stovėjusią Marytę Melnikaitę, kažkur netoli vykstančias žirgų lenktynes ant Sartų ežero ledo ir senąjį Stelmužės ąžuolą. Yra tokių, kurie ši vardą girdėjo iš gyvojo klasiko Juozo Erlicko lūpų, kai jis televizijos projekte pasakojo, kur išmoko šokinėti nuo tramplino. Jaunoji karta, leidžianti vasaros savaitgalius muzikos festivaliuose, pastaraisiais metais į Zarasus atvažiuoja kone kiekvieną savaitę. O man, pasak legendų, 7 (nors vietiniai suskaičiuoja tik 5) ežerų apsuptas miestas kvepia bandelėmis su šokoladu, ežero vandeniu ir ramybe.
Karolina POPOVAITĖ
karolina@skrastas.lt
„Tau gražu viskas, kas susiję su vandeniu“, – replikavo kolegė.
„Juk esu iš ežerų krašto, kitaip būti negali“, – atsakiau manydama, jog pasakoti apie savo gimtąjį miestą tik atrodo lengva.
Atvykėlis geriau pastebi, ko trūksta, pamato neprižiūrėtus gėlynus ar nuorodų trūkumą. O aš, gimusi ir užaugusi Zarasuose, atvažiuodama į šį miestą kaskart džiaugiuosi naujai sutvarkytomis teritorijomis ir į nuorodas niekada nežiūriu.
Norint pajusti Zarasų dvasią, atvažiuoti į juos reikia iš Utenos ar Ignalinos pusės. Jau miesto prieigose čia pasitinka ežerų vaizdai. Visada sulaikau kvapą, važiuodama per Zaraso ir Zarasaičio ežerus jungiantį tiltą. Iš abiejų pusių – vanduo, čia valtimis plaukioja žvejai, jaunuoliai mokosi šuolių į vandenį paslapčių, o tolumoje trykšta fontanas.
Aikštelėje, priešais Krašto muziejų ir biblioteką, pasistatęs automobilį gali NERTI Į ZARASUS, kaip kviečia plakatas ties Zarasų riba.
Marytė Melnikaitė šiandien stovi Grūto parke, o jos paminklo vietoje važinėja jaunieji Zarasų riedlentininkai. O už sovietinių laikų didvyrės nugaros buvęs skardis prieš kelerius metus tapo laiptais į ežero pakrantę.
Šiandien miesto gyventojai džiaugiasi, kad unikalioje vietoje esantis skveras vėl sulaukia lankytojų. Čia įrengtas skulptūrų parkas, pastatytas 17 metrų aukščio apžvalgos ratas, jau tapęs Zarasų simboliu.
Užlipus ant jo atrodo, kad vaikštai virš ežero, o jei dar pūsteli stipresnis vėjas, gali pajusti visos konstrukcijos siūbavimą.
Kitoje kelio pusėje – Zarasų krašto muziejus, su nuolatine ekspozicija apie ežerų kraštą ir nuolat besikeičiančia įvairių menininkų darbų sale.
Nusileidus į ežero pakrantę tęsiasi dar prie rato prasidėjęs skulptūrų parkas, kuris kasmet miesto gimtadienio metu (Zarasų gimtadienis minimas rugpjūčio 15-ąją) pasipildo naujais krašto menininkų darbais.
Einant pakrante apima dvejopi jausmai. Pavydu tiems, kurių namai stovi ant Zaraso kranto, ir šiek tiek liūdna, kad miesto valdžia ar vietiniai verslininkai nepanaudoja tobulos vietos turizmui. Juk čia galėtų būti ledų vežimėlių...
Praėjus pakrantę, ties fontanu, yra užkandinė. Joje galima išsinuomoti valčių, baidarių, vandens dviračių ir sparčiai populiarėjančių irklenčių. Be to, jei nori miestą apvažiuoti dviračiu, ežero pakrantėje gali pasiskolinti ir jų.
Prieš kelerius metus Zarasai gavo kurortinės teritorijos statusą, tad gyvenimas mieste pradėjo keistis.
Sutvarkyta Didžioji Zaraso ežero sala, kurioje įrengtas didžiausias Baltijos šalyse vandenlenčių ir vandens slidžių pramogų parkas.
Tiesa, jau beveik metus jis neturi šeimininkų, tad norint išbandyti trasą reikia tikėtis vietinių pagalbos.
Savo įrangą įsigiję zarasiečiai savaitgaliais mielai ja dalijasi su visais norinčiais, neprašydami už tai užmokesčio. Tereikia atsidurti parke tuo metu, kai jie pramogauja.
Miesto valdžia žada, kad kitą pavasarį situacija pasikeis ir parku bus galima naudotis kasdien, nelaukiant atsitiktinių susitikimų.
Zaraso ežero Didžioji sala – viena iš keturių, esančių vandens telkinyje. Kitos mažesnės ir sunkiau pasiekiamos, o ši su žemynine Zarasų dalimi sujungta trumpu tiltu.
Beveik kiekvieną vasaros savaitgalį saloje vyksta muzikos festivaliai. O darbo dienomis šiame gamtos kampelyje ilsisi šeimos su vaikais. Čia yra keli paplūdimiai, treniruokliai.
Daugybė žmonių važinėja dviračiais, vedžioja šunis, vaikšto po mišką. Jis itin žavi besidominčius pagonybe, nes įvairiose jo vietose galima rasti aukurų, senųjų apeigų vietų. Bet... jei norėsite vandens ar ledų – tuo reikia pasirūpinti iš anksto, nes naujuose salos statiniuose dar neįrengtos kavinės.
Iš salos grįžti į miestą galima tik įlipus į vieną iš keturių salą supančių kalnų. Ir pabandykite įsivaizduoti, kaip tai smagu po maudynių karščiausią vasaros dieną.
Zarasai – vienas iš retų miestų Lietuvoje, turinčių radialinį gatvių išdėstymą – kelios pagrindinės miesto gatvės susikerta viename taške, o kitos jas kerta (tokį išdėstymą turi Maskva ir Paryžius). Tad pasiklysti šiame mieste – neįmanoma. Visada rasi spindulį į miesto centą – Sėlių aikštę.
Aikštėje susiradus Vytauto gatvės kryptį būtina nueiti iki 10 namo. Čia įsikūrusi kepykla, joje galima įsigyti vienintelių tokių Lietuvoje – mielinių bandelių su kremu ir šokolado glaistu.
Pietauti reikia važiuoti į Šlyninkos vandens malūną (važiuoti Rokiškio kryptimi ir miesto pabaigoje sukti link Vencavų, o tada lieka vos pora kilometų iki Štadviliuose įsikūrusio malūno).
Čia kepami blynai iš „razavų“ (speltos) miltų, gaminami naminiai koldūnai. Šioje vietoje taip pat malami miltai, kurių trokšta ir iš čia užsisakinėja restoranai, kepama duona ir rengiamos malūno šeimininko vedamos ekskursijos.
Drąsiausieji kviečiami net ir pernakvoti vandens malūne.
„Buvo norinčių, bet kai žmogus supranta, kad nejuokaujame, išvažiuoja kur nors kitur“,– šypsosi malūnininkas Stasys Sutkauskis.
Pavasarį kartu su žmona Regina jis organozuoja „Cibulinę“ – svogūnų sodinimo šventę.
Vyresnieji Zarasų gyventojai prisimena laikus, kai vasaromis miestas prisipildydavo vasarotojų.
„Būtent vasarotojų, o ne turistų. Anksčiau žmonės čia atvažiuodavo ir praleisdavo mėnesius be didelio miesto triukšmo, skubėjimo, norėdami ramybės“, – pasakojo zarasietė Irena.
„Kiek vasarinių meilės istorijų matė šis miestas! Žinau, kad ir viena mieste dirbanti mokytoja, gimusi Sankt Peterburge, čia liko dėl vaikystėje sutiktos vasaros meilės“, – pridėjo jos draugė Veronika.
Pasak moterų, Dievas myli šį kraštą. „Lietuvos pakraštys, o tokia išskirtinė gamta, ramybė, geri žmonės – tikrai Dievo dovana mūsų Zarasai“, – tvirtina abi.
Prieš kelerius metus mokyklą Zarasuose baigę du Aurimai nusprendė, jog tikrai grįš gyventi į gimtinę. Tačiau, net ir mokydamiesi kitame mieste, jaunuoliai kuria Zarasus jau dabar.
Įkūrę įmonę, jie atgaivino Zarasaičio ežero pakrantę. Ten organizuoja naktines tinklinio rungtynes, orientacines varžybas, vandens sporto šventes. Aurimas, besimokantis architektūros studijose, pripažino, jog jau turi minčių, kaip moksluose įgytas žinias pritaikys savo mieste.
„Tik dar reikia šiek tiek luktelėti. Džiugu, kad galime kurti Zarasus ir mes“, – teigia jaunuolis.
„Iš močiučių pasakojimų žinome, koks populiarus kurortas čia buvo anksčiau. Mes galime tai atkurti“, – nusišypsojo kitas Aurimas, kviesdamas mane prisijungti prie jų rašomo projekto.
Būtina aplankyti ir Stelmužės ąžuolą. Juo stebisi ir nuolat lanko dendrologai iš viso pasaulio. Tik reikia įspėti, jog kelias link tūkstantmečio medžio kiek ekstremalus. Du automobiliai prasilenkti gali ne visur, daugybė posūkių ir kalnelių džiugina ralio organizatorius, o ir bet kuris vairuotojas pakilti į orą čia gali nesunkiai.
O jei galvojate, kad dėl vieno medžio važiuoti tokiu keliu neverta, žinokite, kad šalia stovi bažnytėlė, pastatyta be vinių, naudojant vien tik kirvį. Šiandien ji ne tik tautodailės muziejus, bet ir istorijos liudininkė, joje sukabinti karo metu sušaudyti paveikslai.
Būnant Zarasų krašte pravartu nuvažiuoti į Dusetas. Viename mažiausių Lietuvos miestų veikia Dailės galerija, joje nuolat eksponuojami geriausių Lietuvos menininkų darbai. Vieni padovanoja darbus gimtinei, kiti – atsidėkodami iš šio krašto kilusiems savo mokytojams, o yra tokių, kurie čia gyvena ir kuria. Vienas įdomiausių šiandienos Lietuvos dailininkų Šarūnas Sauka gyvena visai šalia Dusetų.
Daugiau nei 300 kilometrų nuo jūros nutolusiame Salake galima apsilankyti jūrų muziejuje. Prieš tris dešimtmečius jį įkūrė pradinių klasių mokytoja Vida Žilinskienė. Iki šiol ji veda ekskursijas ir valandų valandas pasakoja apie kiekvieną eksponatą. Moteris sugeba įtikinti dažną lankytoją ką nors jai atvežti ir papildyti muziejaus kolekciją. Pažadus ištesi beveik visi.
Gintauto ANTANAVIČIAUS nuotr.
PASIVAIKŠČIOJIMAI: Apžvalgos ratas atsipalaidavimo vieta.
MALŪNAS: Čia galima pavalgyti, įsigyti miltų ir sužinoti duonos kelią.
LAIVAI: Valtys pasitinka ne tik miesto prieigose, bet ir jo vandenyse.
Donatos KETLERYTĖS nuotr.
SALA: kelias link miesto sielos.
NOSTALGIJA: „Zarasai anksčiau buvę vasarotojų miestu“, – prisimena vietinės gyventojos.
ATGIMIMAS: prieš kelis metus čia buvo apleista erdvė, o dabar visą parą pulsuoja gyvybė.
JAUNIMAS: Zarasaičio ežero paplūdimį prižiūri jaunimas.
Karolinos POPOVAITĖS nuotr.
KEPINIAI: Zarasuose būtina paragauti vietinių keptų saldumynų
KVIETIMAS: Zarasai kviečia nerti.
IRKLENTĖS: Sparčiai populiarėjanti pramoga visoje Lietuvoje.