Nuversti leninai ant žolės – kūrybos klaustukai

Nu­vers­ti le­ni­nai ant žo­lės – kū­ry­bos klaus­tu­kai

Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je, pa­ro­do­je „Po­žiū­ris į se­no­vi­nę fo­tog­ra­fi­ją“, eks­po­nuo­ja­mas ir ži­no­mos me­ni­nin­kės Ind­rės Šer­py­ty­tės-Ro­berts, 18 me­tų gy­ve­nan­čios Lon­do­ne, dar­bas. Jos kū­ry­ba pri­sta­to­ma vie­šo­se ir pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se, gar­sių mu­zie­jų sa­lė­se. Ji – dau­ge­lio ap­do­va­no­ji­mų lai­mė­to­ja. Su se­ri­ja „1944–1991“ au­to­rė bu­vo no­mi­nuo­ta Me­tų at­ra­di­mo ap­do­va­no­ji­mui „Re­cont­res d‘Arles“ fo­tog­ra­fi­jos fes­ti­va­ly­je. „Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si su fo­tog­ra­fe apie vals­ty­bės praei­ties še­šė­lius ir klau­si­mus, ku­riuos ke­lia me­ni­nin­kai.

To­mas VAL­KAUS­KAS

tomas@skrastas.lt

– Ka­da jūs pa­li­ko­te Lie­tu­vą?

– Gi­miau Pa­lan­go­je. Iš Lie­tu­vos iš­vy­kau, kai man bu­vo 14 me­tų kar­tu su ma­ma. Lon­do­ne bai­giau Fo­tog­ra­fi­jos stu­di­jas Brai­to­no uni­ver­si­te­te, ma­gist­ro laips­nį įgi­jau Ka­ra­liš­ka­ja­me me­nų ko­le­dže. Vė­liau ta­me pa­čia­me ko­le­dže bai­giau ir fo­tog­ra­fi­jos dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas. Da­bar už­sii­mu sa­vo dar­bais – fo­tog­ra­fuo­ju, ren­giu nuo­trau­kų se­ri­jas.

– Pag­rin­di­nė jū­sų kū­ry­bos te­ma – Lie­tu­vos po­li­ti­nis gy­ve­ni­mas XX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je. Kas lė­mė to­kį pa­si­rin­ki­mą?

– Kai stu­di­ja­vau Brai­to­no uni­ver­si­te­te, tu­rė­jau dės­ty­to­ją, ku­riai bu­vo la­bai įdo­mu su­ži­no­ti apie ma­no gim­tą­jį kraš­tą. Ji vi­są lai­ką ma­nęs klau­si­nė­jo apie Lie­tu­vą, lie­tu­vius, ir tai tur­būt ma­ne nu­krei­pė į šią te­mą.

Kai gy­ve­ni už­sie­ny­je, ga­li kri­tiš­kiau ver­tin­ti sa­vo ša­lies is­to­ri­ją ir po­li­ti­ką. Aš ma­tau Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je daug da­ly­kų, apie ku­riuos Va­ka­ruo­se ne­la­bai kas ir ži­no. Tai įdo­mu.

– Pa­ro­do­je Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je pri­sta­ty­tas vie­nas jū­sų dar­bas iš nuo­trau­kų cik­lo apie Grū­to par­ką. Ko­dėl kū­rė­te pro­jek­tą apie so­vie­ti­nes skulp­tū­ras?

– Maž­daug prieš de­vy­ne­rius me­tus pir­mą kar­tą su­ži­no­jau apie tai, kad yra spe­cia­li vie­ta prie Drus­ki­nin­kų, kur sto­vi tos skulp­tū­ros. Ten nu­va­žia­vu­si pa­si­jau­čiau keis­tai. Ne­ga­lė­jau su­pras­ti, ko­dėl jos čia sto­vi. Ban­džiau iš­siaiš­kin­ti – rei­kia to ar ne?

Vis­ką ten nu­fo­tog­ra­fa­vau ir ne­ži­no­jau, ką su to­mis nuo­trau­ko­mis da­ry­ti. De­vy­ne­rius me­tus lai­kiau jas ir šių me­tų pra­džio­je pa­gal­vo­jau, kad skulp­tū­ros sto­vi ant žo­lės, be­to­no ir at­ro­do ne taip iš­di­džiai, kaip anks­čiau. Ta­da pra­dė­jau ar­chy­vuo­se ieš­ko­ti se­nų nuo­trau­kų, ku­rio­se žmo­nės fo­tog­ra­fa­vo­si su Le­ni­no ir Sta­li­no pa­mink­lais, da­bar sto­vin­čiais Grū­to par­ke. Su­jun­giau sa­vo nuo­trau­kas su se­no­mis. Išė­jo įdo­mi hib­ri­di­nė kom­po­zi­ci­ja.

No­rė­jau pa­ro­dy­ti, kad skulp­tū­ros, ku­rios anksčiau bu­vo svar­bios, la­bai grei­tai ta­po ne­be­rei­ka­lin­gos ir da­bar sto­vi nu­kel­tos nuo sa­vo pje­des­ta­lų. Kai da­riau šį pro­jek­tą, pa­gal­vo­jau, kad mes, me­ni­nin­kai, ne­tu­ri­me at­sa­ky­ti į klau­si­mą – tai blo­gai ar ge­rai. Bet mes pri­va­lo­me šį klau­si­mą kel­ti. Žmo­nės pa­tys tu­ri su­pras­ti, ar rei­kia, kad tos skulp­tū­ros sto­vė­tų Grū­to par­ke, ar ne.

– Mi­nė­jo­te, kad jums ar­ti­miau­sia nuo­trau­kų se­ri­ja „Ty­los bū­vis“. Ko­dėl?

– „Ty­los bū­vis“ – la­bai se­nas dar­bas, jam jau 10 me­tų. Tai bu­vo ma­no ba­ka­lau­ro dar­bas, kai bai­giau fo­tog­ra­fi­jos stu­di­jas Brai­to­no uni­ver­si­te­te. Bū­tent ši se­ri­ja man ar­ti­miau­sia, nes ji su­si­ju­si su ma­no tė­vo mir­ti­mi. Jis bu­vo ko­mi­sa­ras ir mi­rė neaiš­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, pa­te­kęs į ava­ri­ją, nors aš ma­nau, kad jį nu­žu­dė.

Šis dar­bas man bu­vo kaip me­ni­nis ty­ri­mas, aš nag­ri­nė­jau skir­tin­gus ar­chy­vus ir ban­džiau at­kur­ti vi­są įvy­kių chro­no­lo­gi­ją. Vie­na iš min­čių bu­vo ta, kad kiek­vie­nas iš mū­sų gy­ve­na tik ant po­pie­riaus ir la­bai leng­va mus iš šio gy­ve­ni­mo iš­trin­ti.

– Įdo­mu bu­vo pa­ma­ty­ti jū­sų dar­bus su me­di­niais ma­ke­tais. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie nuo­trau­kų se­ri­ją „1944–1991“.

– Jo­je aš vaiz­duo­ju bu­vu­sius NKVD, MVD, MGB, KGB pa­sta­tus, apie 300  vi­so­je Lie­tu­vo­je. Kai su­ži­no­jau, kad to­kių pa­sta­tų tiek daug, pra­dė­jau do­mė­tis, kas juo­se vy­ko, ko­dėl jie sto­vi bū­tent to­se vie­to­se. Klau­siau drau­gų lie­tu­vių, ma­mos, bet man nie­kas ne­ga­lė­jo pa­dė­ti. Ta­da pra­dė­jau ieš­ko­ti ir fo­tog­ra­fuo­ti juos.

Kai pa­da­riau nuo­trau­kas, pa­gal­vo­jau, kad bus įdo­mu pa­da­ry­ti šių pa­sta­tų me­di­nius ma­ke­tus, nes Lie­tu­vo­je me­džio dro­ži­mo kul­tū­ra la­bai gi­li.

Ra­dau tris dro­žė­jus Lie­tu­vo­je ir kiek­vie­nam nu­siun­čiau po vie­ną nuo­trau­ką. Kai jie at­siun­tė ma­ke­tus, iš­si­rin­kau vie­ną. Du dro­žė­jai pa­da­rė la­bai ar­chi­tek­tū­riš­kai tai­syk­lin­gus pa­sta­tus, o vie­nas iš­dro­žė folk­lo­ri­nį va­rian­tą. Pa­si­rin­kau tre­čią, nes man pa­si­ro­dė, kad bū­tent to rei­kia. Su šiuo dro­žė­ju dir­ba­me iki šiol. Aš jam siun­čiu nuo­trau­kas, o po ke­lių mė­ne­sių gau­nu dė­žę su na­me­liais. Jau tu­riu dau­giau ne­gu 100 pa­sta­tų ma­ke­tų, no­riu su­rink­ti vi­sus 300.

Šio­mis nuo­trau­ko­mis no­rė­jau pa­ro­dy­ti, kaip tie pa­sta­tai pa­tys iš­si­va­lo. Anks­čiau ten kan­ki­no ir ste­bė­jo žmo­nes, o da­bar tai par­duo­tu­vės, gy­ve­na­mie­ji na­mai ar­ba ad­mi­nist­ra­ci­niai pa­sta­tai.

– Ko ti­kė­tis iš jū­sų kū­ry­bos atei­ty­je?

– Ne vi­si ma­no dar­bai už­baig­ti. Dar tu­riu nu­fo­tog­ra­fuo­ti apie 200 pa­sta­tų, kad pa­baig­čiau cik­lą „1944-1991“. Su Grū­to par­ko skulp­tū­ro­mis ir­gi li­ko la­bai daug dar­bo, rei­kia nag­ri­nė­ti nuo­trau­kų ar­chy­vus.

Rug­sė­jį pri­sta­ty­siu sa­vo nuo­trau­kų iš se­ri­jos apie so­vie­ti­nes skulp­tū­ras Lon­do­ne. Ki­tais me­tais pla­nuo­ju va­žiuo­ti į Švei­ca­ri­ją su se­ri­ja „1944–1991“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KŪ­RĖ­JA: Ind­rė Šer­py­ty­tė-Ro­berts nuo paaug­lys­tės gy­ve­na Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Tai lei­džia pa­žvelg­ti į Lie­tu­vos is­to­ri­ją iš šo­no, kri­tiš­kiau.

KLAU­SI­MAS: I. Šer­py­ty­tė-Ro­berts sa­ko, kad me­ni­nin­kai ne­tu­ri at­sa­ki­nė­ti į vi­suo­me­nei svar­bius klau­sy­mus, jie tu­ri juos kel­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SU­JUN­GI­MAS: Ind­rė Šer­py­ty­tė dar­be „Pje­des­ta­las. Mi­nia aikš­tė­je“ su­jun­gia vaiz­dą iš so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio su da­bar da­ry­to­mis tų pa­čių sta­tu­lų fo­tog­ra­fi­jo­mis, tik jau sto­vin­čio­mis Grū­to par­ke. Dvi su­jung­tos rea­ly­bės at­sklei­džia kin­tan­tį san­ty­kį su tuo pa­čiu ob­jek­tu, pa­si­kei­tus po­li­ti­nei si­tua­ci­jai.