Naujausios
Osvaldas Juška: „Tapyba – atsiskyrėlio darbas“
Šiauliuose, Trakų gatvės galerijoje, atidaryta panevėžiečio Osvaldo Juškos tapybos paroda „Atsiskyrėlio užrašai“. Šie metai tapytojui ypatingi: „Šiemet aš labai patenkintas. Jaučiu, kad tai yra brandos pradžia. Man niekada taip lengvai nesitapė“.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Šiauliuose – antra paroda
O. Juška 1984 metais baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Šiemet sukanka 30 metų, kai dailininkas pradėjo rengti parodas. Lietuvoje ir užsienyje surengė per 20 autorinių parodų ir sudalyvavo daugiau kaip 80 grupinių parodų. 1997 metais už įdomius kūrinius, eksponuotus parodoje „Sfinksas“, O. Juškai paskirta Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus premija. Nuo 1999 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Į Šiaulius su autorine paroda dailininkas atvyko antrą kartą. Šiauliuose rengti parodas jam patinka, čia jo darbai vertinami, perkami.
„Visada svarstydavome su kitais dailininkais, kodėl Panevėžyje taip neperka darbų, kaip Šiauliuose. Ir niekada nerasdavome atsakymo. Greičiausiai dėl to, kad čia yra aukštoji mokykla, čia kitokie žmonės. Jie eina į parodas, domisi“, – „Šiaulių kraštui“ sakė O. Juška.
Paroda veiks iki balandžio 25 dienos.
Atsiskyrėlis
– Kodėl paroda pavadinta „Atsiskyrėlio užrašais“?
– Dailininkas yra tam tikroje atskirtyje. Dirbi vienas, ne kolektyve. Būna taip, kad dvi tris savaites neišeini į miestą. Net dienas „pameti“. Kartais atsikeli ryte ir pradedi dirbti, pasižiūri – jau vakaras, o tu dar su pižama. Tokia profesija.
– Ar jūs patenkintas savo profesija?
– Yra pliusų, yra ir minusų. Nėra pastovios algos, bet darbas įdomus. Tikrai gera profesija. Žinoma, reikia pajamų, drobės, dažų. Kartais neturi iš ko, o sustoti negali.
Yra daug darbų pertapytų ir antrą, ir trečią kartą. O ką daryti? Negali sustoti. Degraduosi.
Šiemet aš labai patenkintas. Jaučiu, kad tai yra brandos pradžia. Man niekada taip lengvai nesitapė. Tapyba man atrodo, kaip pati gamta, tereikia tik matomas linijas drobėje pervedžioti. Lyg ir nieko ypatingo, bet anksčiau aš tų linijų nematydavau.
Visi kūriniai parodoje – šių metų, išskyrus vieną. Iš viso šiais metais nutapiau apie porą šimtų darbų.
Savo situaciją lyginu su rašytojo Kobo Abės „Moteris smėlynuose“ herojumi Nikiu Džiumpėjumi, jaunu mokytoju. Jis patenka į nelaisvę ir turi kasdien padėti moteriai smėlynuose atkasinėti jos namus. Nori pabėgti nuo to, jam pasiseka, bet vėl sugrįžta, savo noru. Taip ir man. Toks ilgas kelias nueitas. Reikėtų bėgti, jeigu skaičiuotum pinigus. Bet negali pabėgti, nes per toli nueita.
Taip ir eini nuo parodos prie parodos. Kaip pelė iš tos pačios knygos, kurią į dykumą nuvilioja drugelis.
Paveikslai kalbina
– Ką pasakoja jūsų paveikslai?
– Mano tapyba nėra saldi. Paveikslai kalbina. Ne visiems reikia tokių darbų. Nėra taip, kad žiūri į jį ir alpsti nuo grožio.
Vieną dieną jie pasakoja viena, kitą dieną – kita. Aš pats nežinau. Iš kažkur ateina vaizdai. Iš kur jie atsiranda – paslaptis. Kūrinys turi būti paslaptingas. Kiekvienas atėjęs pasižiūrėti uždeda savo patyrimą, savo bagažą. Kiekvienam žmogui žiūrisi kitaip.
Aš konstruoju meninį vaizdą, paskui žiūriu, kas išėjo. Dirbu be eskizo. Įdomu tapyti, nes pats nežinai, kas bus.
– Kas jus įkvepia?
– Mane įkvepia gyvenimas. Stengiuosi užfiksuoti gyvenimą. Jei duodi kyšį, tapai, kaip duodi kyšį. Bet aš tokių paveikslų nerodau (šypsosi).
Aš labai tolerantiškas. Žiūriu visus kūrinius. Man viskas įdomu: ir tobuli paveikslai, ir netobuli. Ir grubus piešinys yra gražus. Tada matai, kiek žmogui trūksta iki to, kuriam duota tapyti.
Visa Europa seka tais pačiais meniniais vaizdais, tais pačiais mokytojais. Mes šiek tiek įkliuvę. Stengiesi būti originalus, bet kažin ar šiais laikais dailininkas gali būti labai originalus, kai įsijungiam internetą ir visi žiūrim tuos gražius kūrinius.
Kita vertus, nors visi rašome laiškus tomis pačiomis raidėmis, bet laiškai skirtingi. Įdedame savo emocijas, savo patyrimą. Kartais nutapai ir atrodo, kad tai jau kažkur matyta. Pradedi ieškoti, bet nerandi. Ir nerasi. Yra tik panašūs meniniai sprendimai.
Pomėgis gelbsti nuo atskirties
O. Juška ne tik tapo, bet ir aistringai domisi radijo ryšiu, trumposiomis ir ultratrumposiomis bangomis. Jo šaukinys – LY2BJ.
„Turiu dvi aistras – tapybą ir radijo sportą. Jos nuolat konkuruoja tarpusavyje. Kai laimi viena, pralaimi kita“, – šypteli menininkas.
Pasak O. Juškos, šiuo metu laimi tapyba: „Ateina įsidirbimo amžius. Kai pajauti, kad lengvai einasi, reikia išnaudoti, nes nežinai, kiek ilgai tai tęsis.“
Visgi tapyba yra darbas, o radijo sportas – pomėgis, gelbstintis nuo atskirties: „Daug laiko praleidžiu vienas dirbtuvėje. Reikia retkarčiais su kuo nors pasikalbėti. Darau radijo ryšio pertraukėles.“ Beje, aistra radijo ryšiui gimė anksčiau nei tapybai.
Antenomis nustatytas visas panevėžiečio namų stogas, gausu jų ir sode. Daugiau kaip prieš trisdešimt metų pabandė padaryti keletą ryšio seansų per Mėnulį. Pavyko. Vėliau tam paskyrė visus metus ir padarė 40 seansų. Tai buvo vienos laimingiausių akimirkų O. Juškos gyvenime.
Jono TAMULIO nuotr.
AUTORIUS: Panevėžietis dailininkas Osvaldas Juška sako, kad pradėjęs tapyti kartais nežino, koks kūrinys išeis.
PARODA: Šiauliuose, Trakų gatvės galerijoje, veikia Osvaldo Juškos tapybos darbų paroda.