Paminėta kely žuvusių diena

„Sidabrės“ nuotr.
Gru­pė dis­ku­si­jos da­ly­vių su po­li­ci­jos pa­rei­gū­nais Go­da Luk­šai­te ir Žil­vi­nu Ka­zu­liu prie Rū­pin­to­jė­lio
Skaist­gi­rio šv. Jur­gio pa­ra­pi­ja, da­ly­vau­da­ma res­pub­li­ki­nia­me pro­jek­te "Eis­mo sau­gu­mas bend­ruo­me­nė­se“, kvie­tė pa­ra­pi­jie­čius kar­tu pa­mi­nė­ti Ke­ly­je žu­vu­sių die­ną. Kle­bo­nas And­rius Trak­še­lis pri­mi­nė svar­biau­sią, kad ke­ly­je bū­tu­me sau­gūs, rei­kia pir­miau­sia pra­dė­ti nuo sa­vęs. Jei pa­ts sa­ve sau­go­si, ki­tus sau­go­si ir vi­si bū­si­me sau­gūs. „Švie­są at­spin­din­čios prie­mo­nės ta­po ne­be prie­vo­le, o kas­die­niu at­ri­bu­tu. Mū­sų su­pra­tin­gu­mas ke­lio­li­ka kar­tų su­ma­ži­no ne­lai­mių ke­ly­je nu­si­ne­šan­čių gy­vy­bes,“ - sa­kė pa­ra­pi­jos kle­bo­nas.

Vė­liau pa­ra­pi­jie­čiai pa­kvies­ti da­ly­vau­ti dis­ku­si­jo­je "Ar ga­lė­jo bū­ti ki­taip?“, ku­rios me­tu priei­ta vie­no­dos nuo­mo­nės, jei bū­si­me su­pra­tin­gi ir to­le­ran­tiš­ki vie­ni ki­tų at­žvil­giu, sau­go­si­me vie­ni ki­tus, tai ir gy­ven­si­me sau­gio­je ap­lin­ko­je. So­din­da­mi me­de­lį žū­ties vie­to­je ne­gal­vo­ja­me, kad užau­gęs me­dis vėl ga­li kaž­kam lem­ti mir­tį.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vę ra­jo­no Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus ty­rė­jai Go­da Luk­šai­tė ir Žil­vi­nas Ka­zu­lis sa­kė, kad kas­met ša­ly­je įvyks­ta ar­ti 7000 eis­mo įvy­kių, ku­rių me­tu žūs­ta apie 200 , su­žei­džia­ma ar­ti 8000 žmo­nių. Šiau­lių ap­skri­ty­je 2019 me­tais žu­vo 11 eis­mo da­ly­vių. Žu­vę ke­tu­ri pės­tie­ji ne­tu­rė­jo at­švai­tų, ne­vil­kė­jo švie­są at­spin­din­čių lie­me­nių. Jo­niš­kio ra­jo­ne šiais me­tais ke­liuo­se žū­čių dar ne­bu­vo. Tai džiu­gi­nan­tis fak­tas. Svar­biau­sia, pa­sak pa­rei­gū­nų, ke­ly­je neuž­mirš­ti lai­ky­tis eis­mo tai­syk­lių ir pri­si­min­ti švie­są at­spin­din­čias prie­mo­nes.

Bi­ru­tė Dau­gi­ny­tė, kas­dien va­žiuo­jan­ti dvi­ra­čiu, ne tik iš­sa­kė sa­vo pa­ste­bė­ji­mus apie mū­sų ke­lio­nes ke­ly­je, bet ir no­rė­jo su­ži­no­ti, kaip tai­syk­lin­gai dvi­ra­ti­nin­kai tu­ri va­žiuo­ti va­žiuo­ja­ma ke­lio da­li­mi.

Onu­tė Kal­nie­nė kal­bė­jo apie so­di­na­mus me­džius, sta­to­mus kry­žius, de­da­mas gė­les ir de­ga­mas žva­kes žū­ties vie­to­se. Sup­ran­ta­mi skaus­mo apim­ti ar­ti­mie­ji, drau­gai, žū­ties vie­tą no­ri vie­naip ar ki­taip pa­žy­mė­ti. „Ar to­je ne­lai­mės vie­to­je neuž­tek­tų vien­kar­ti­nės gė­lių puokš­tės ir žva­ku­tės? Ar­ti­mo­jo žū­ties vie­ta šir­dy­je ir taip iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui, o pra­va­žiuo­jan­čiam sve­ti­mam tai tik be­rei­ka­lin­gas dė­me­sio ati­trau­ki­mas ir vie­nas žings­nis iki ne­lai­mės,“ – at­vi­rai min­tis dės­tė mo­te­ris, ku­ri sa­vo at­min­ty­je sau­go ne vie­ną de­šim­tį žū­ties vie­tų. Jai ant­ri­no ir Skaist­gi­rio su­si­vie­ni­ji­mo koor­di­na­to­rė, bend­ruo­me­nės ir mo­te­rų drau­gi­jos ,,Vers­mė“ pir­mi­nin­kė Vi­da Ur­bo­nie­nė: „Va­žiuo­jant ke­liu daž­nai žvilgs­nis kryps­ta į ša­li­ke­lė­se au­gan­čius me­džius, ap­tver­tus tvo­re­lė­mis, ry­man­čius lai­ko tėk­mės pa­lies­tus kry­žius ir krū­vas iš­de­gu­sių žva­kių in­de­lių bei dirb­ti­nų gė­lių puokš­čių. Ar ne ge­riau bū­tų ras­ti vie­tą skve­ruo­se, par­kuo­se, kur ga­lė­tų no­rin­tis žu­vu­sio at­mi­ni­mui pa­so­din­ti me­de­lį, už­deg­ti žva­ke­lę ir pri­sė­dęs ant suo­le­lio pa­svars­ty­ti, ar ga­lė­jo bū­ti ki­taip. Per ei­lę me­tų išaug­tų ošian­tis at­mi­ni­mo skve­ras, ku­ria­me su­si­rink­tu­me at­mi­ni­mo die­ną. Per sep­ty­ne­rius me­tus, kai da­ly­vau­ja­me pro­jek­te ir ren­gi­nių me­tu da­li­ja­me švie­są at­spin­din­čias prie­mo­nes, žū­čių mū­sų kraš­te sumažėjo… – dis­ku­si­jos me­tu sa­kė ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė. Zi­ta Nag­lie­nė yra pel­niu­si ra­jo­ni­nę no­mi­na­ci­ją ,,Dvi­ra­tiš­kiau­sia gy­ven­to­ja“. Dvi­ra­tis jai pa­grin­di­nė su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė. Mo­te­ris ap­gai­les­ta­vo dėl ke­lių ere­lių el­ge­sio dvi­ra­ti­nin­kų ir pės­čių­jų at­žvil­giu ir džiau­gė­si lie­me­nė­mis, ku­rios gelbs­ti tam­siu pa­ros me­tu ar tvy­rant rū­kui.

Be­nu­tė Gal­ku­vie­nė yra vie­nin­te­lė mo­te­ris, dir­bu­si vai­ruo­to­ja, ga­lin­ti pa­ly­gin­ti, kaip sau­gu ke­ly­je bu­vo prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius ir da­bar. Pa­sak jos, skir­tu­mas di­džiu­lis. „Ne­li­ko ap­svai­gu­sių ke­ly­je, su­ma­žė­jo ke­lių ere­lių, o švie­są at­spin­din­čios prie­mo­nės tik­ra lai­mė. Ne­be­rei­kia vai­ruo­to­jams dre­bė­ti pra­si­len­kiant tam­siu pa­ros me­tu su pės­čiai­siais, dvi­ra­ti­nin­kais. Jie ma­to­mi iš to­li, svar­biau­sia, kad ne­šio­tų at­švai­tus ir lie­me­nes,“ – sa­kė ji.

Po dis­ku­si­jos baž­ny­čios šven­to­riu­je už­deg­tos žva­ku­tės ke­ly­je žu­vu­siems, ren­gi­nio da­ly­viams do­va­no­tos švie­są at­spin­din­čios prie­mo­nės , su su­tik­tais ke­ly­je vai­ruo­to­jais , dvi­ra­ti­nin­kais ir pės­čiai­siais kal­bė­ta­si apie eis­mo sau­gu­mą.