Pedagogas, visuomenininkas ir Plikiškių patriotas

„Sidabrės“ nuotr.
Pe­da­go­gas, vi­suo­me­ni­nin­kas ir Pli­kiš­kių pa­trio­tas – Vac­lo­vas Mar­ti­nai­tis
Taip trum­pai ga­li­ma bū­tų api­bū­din­ti Jo­niš­kio „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los Pli­kiš­kių skyriaus–daugiafunkcio cent­ro spor­to or­ga­ni­za­to­rių, ūk­ve­dį, pe­da­go­gą Vac­lo­vą Mar­ti­nai­tį. Pa­rei­gų jis tu­ri gau­sy­bę, ku­rias vi­sas sun­ku ir su­skai­čiuo­ti. Ta­čiau į akis kren­ta žmo­gaus en­tu­ziaz­mas, ak­ty­vu­mas, šil­tas su hu­mo­ro gai­de­le bend­ra­vi­mas su mo­ki­niais, kai­mo bend­ruo­me­ne, ku­riai ir­gi va­do­vau­ja. Pat­rio­tiš­kai nu­si­tei­kęs Vac­lo­vas Mar­ti­nai­tis tie­siai švie­siai sa­ko: „Pli­kiš­kiai – ge­riau­sia vie­ta gy­ven­ti že­mė­je!“

MŪ­SŲ VALS­TY­BĖS TAR­NAU­TO­JAS 2019

Gim­to­jo kraš­to švie­suo­lis

Vac­lo­vo Mar­ti­nai­čio kan­di­da­tū­ros tei­ki­mą no­mi­na­ci­jai „Mū­sų vals­ty­bės tar­nau­to­jas 2019“ pri­sta­tė Sat­kū­nų se­niū­ni­ja ir Jo­niš­kio „Sau­lės“ pa­grin­di­nė mo­kyk­la. Se­niū­nė Re­gi­na But­kie­nė laiš­ke re­dak­ci­jai ra­šo: „Vac­lo­vas Mar­ti­nai­tis – gim­to­jo kraš­to švie­suo­lis. Čia jo gim­ti­nė, čia pra­lei­do vai­kys­tę, čia užau­gi­no sa­vo vai­kus. Jis ži­no kiek­vie­ną so­die­tį, jį ži­no ir di­de­lis, ir ma­žas, čia jis jau­čia­si tvir­tai sto­vin­tis ant gim­to­sios že­mės. Bai­gęs stu­di­jas 1980 me­tais, jis vi­sa­da bu­vo su­si­jęs su kai­mo gy­ve­ni­mu (...).

Šis žmo­gus – tik­ras sa­vo kai­mo pa­trio­tas. Kiek­vie­nas bend­ruo­me­nės ren­gi­nys, šven­tė, vai­kų ir jau­ni­mo spor­to var­žy­bos sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mi be Vac­lo­vo Mar­ti­nai­čio. Jis dau­ge­lio šių ren­gi­nių ini­cia­to­rius ir ve­dė­jas.

Pli­kiš­kių kai­mo ir vi­sos se­niū­ni­jos gy­ven­to­jai ži­no šį ini­cia­ty­vų žmo­gų, kaip ne­tau­so­jan­tį sa­vęs, ne­skai­čiuo­jan­tį sa­vo lais­va­lai­kio va­lan­dų, ati­duo­da­mų vi­suo­me­ni­nei veik­lai. Jis gy­ve­na ir dir­ba su mei­le žmo­nėms, tė­viš­kai glo­bo­ja jau­ni­mą, jiems ati­duo­da žmo­giš­ką ši­lu­mą. (...) Jis – pa­grin­di­nis vi­suo­me­ni­nis pa­gal­bi­nin­kas or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nius, ypač spor­ti­nius, vi­sa­da no­riai da­li­ja­si sa­vo ži­nio­mis, pa­tir­ti­mi, vi­sa­da pa­de­da, kiek ga­li. (...)

Šis kai­mo švie­suo­lis daug me­tų sa­vo lais­va­lai­kį sky­rė ke­lio­nėms pės­čio­mis po res­pub­li­ką, pi­lig­ri­mi­niams žy­giams su jau­ni­mu, mo­ky­da­mas jį iš­tver­min­gu­mo ir mei­lės sa­vo kraš­tui. Nie­kas ne­si­ste­bi pa­ma­tęs jį va­sa­ros va­ka­rais žai­džian­tį fut­bo­lą mo­kyk­los sta­dio­ne ar su jau­ni­mu ap­ta­ri­nė­jan­tį jų pro­ble­mas.“

Se­niū­nei pri­ta­ria ir „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius To­mas Ar­mo­na­vi­čius, pa­tei­kęs be­veik tris de­šim­tis ren­gi­nių, iš­vy­kų, pro­jek­tų per pa­ta­ruo­sius dve­jus moks­lo me­tus, ku­riuos ini­ci­ja­vo, ren­gė, or­ga­ni­za­vo ar­ba pri­si­dė­jo or­ga­ni­zuo­jant V. Mar­ti­nai­tis.

Rei­kia tik no­ro ir ko­mu­ni­ka­ci­jos

Iš kur tas en­tu­ziaz­mas, no­ras ir įkvė­pi­mas? Ir kaip jis vi­sur spė­ja? Juk yra Jo­niš­kio „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los Pli­kiš­kių skyriaus–daugiafunkcio cent­ro spor­ti­nės veik­los or­ga­ni­za­to­rius, ūk­ve­dis, Ga­tau­čių Mar­cės Ka­ti­liū­tės pa­grin­di­nės mo­kyk­los fi­zi­kos, Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jas, Pli­kiš­kių kai­mo bend­ruo­me­nės „Šal­ti­nis“ pir­mi­nin­kas, Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės šei­mos ko­mi­si­jos ir ra­jo­no bend­ruo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ta­ry­bos na­rys. Pe­da­go­gas, vi­suo­me­ni­nin­kas sa­ko, kad rei­kia tik no­ro ir ko­mu­ni­ka­ci­jos, o ta­da ga­li kal­nus nu­vers­ti. Štai, jo va­do­vau­ja­ma kai­mo bend­ruo­me­nė „Šal­ti­nis“ ren­gia pro­jek­tus, pa­gal ku­riuos gau­na­mas fi­nan­sa­vi­mas ren­gi­niams, iš­vy­koms, rei­ka­lin­giems reik­me­nims, nes „kai­mo žmo­nės no­ri gy­ven­ti taip pat kaip mies­tie­čiai, jiems neuž­ten­ka tik duo­nos“. Pas­ta­ruo­ju me­tu per Vie­tos veik­los gru­pės fi­nan­suo­tą pa­raiš­ką nu­pirk­ta žo­liap­jo­vė, la­pų su­rink­tu­vas, prie­ka­bė­lė, pra­ver­čian­tys ap­lin­kai tvar­ky­ti.

Daug lai­ko pra­bė­ga bend­rau­jant su mo­ki­niais. Jie kar­tais ne­no­ri mo­ky­tis, at­sai­niai žiū­ri į tech­no­lo­gi­jų pa­mo­kas, pa­sak pe­da­go­go, gal­vo­ja, kad vi­si bus vers­li­nin­kai, IT spe­cia­lis­tai ir tik sė­dės prie kom­piu­te­rio. Ta­čiau ro­bo­to ne­su­kur­si, neį­ve­si už­duo­čių ne­mo­kė­da­mas pro­gra­ma­vi­mo, gra­fi­nės kal­bos. Vi­sur rei­kia dar­bo. Tech­no­lo­gi­jų pa­mo­ko­se da­bar ne tik pjaus­to­ma, ka­la­ma, šli­fuo­ja­ma, bet mo­ko­ma­si brė­ži­nių, nes brai­žy­bos, kaip at­ski­ro mo­ko­mo­jo da­ly­ko nė­ra, ji in­teg­ruo­ta į ki­tas pa­mo­kas.

Pa­žįs­ta sa­vo kraš­tą ir kai­my­nus

Su jau­ni­mu 63-ejų me­tų Vac­lo­vas Mar­ti­nai­tis, sa­ve su šyp­se­na va­di­nan­tis se­ne­liu, ieš­ko įvai­rių są­ly­čio taš­kų. Dau­gy­bę me­tų jis, dirb­da­mas mo­kyk­lo­se Skaist­gi­ry­je, Kriu­kuo­se, Pli­kiš­kiuo­se vyk­da­vo į ke­lias die­nas truk­da­vu­sias res­pub­li­ki­nes tu­ria­das su mo­ki­niais po Lie­tu­vą, plau­kė plaus­tais, val­ti­mis, su dvi­ra­čiais va­žia­vo į Elė­ją, sto­vyk­lau­da­vo prie tven­ki­nio Drą­su­tai­čiuo­se, Ru­kui­žiuo­se.

„Lat­vi­jo­je Ter­ve­tės miš­kuo­se drie­kė­si kar­je­rai. Ten su vai­kais pa­si­sta­tę pa­la­pi­nes mie­ga­me lyg tik­ro­se smė­lio ko­po­se, o pro ša­lį ei­na ka­rei­vu­kai dai­nas dai­nuo­da­mi. Ne­to­lie­se ka­ri­nis da­li­nys vei­kė. Vi­sa tai bu­vo prieš ge­rus tris­de­šimt me­tų“, – pir­muo­sius sa­vo žy­gius su mo­ki­niais pri­si­me­na Vac­lo­vas Mar­ti­nai­tis.

Lė­šų gau­da­vo per so­cia­li­za­ci­jos, va­sa­ros poil­sio pro­gra­mas. Da­bar iš­vy­koms, žy­giams „ža­lią švie­są“ už­de­ga „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los va­do­vas To­mas Ar­mo­na­vi­čius.

Praė­ju­siais me­tais vyk­ta į pės­čių­jų žy­gį nuo Vy­tau­to Di­džio­jo pa­mink­lo Juo­dei­kiuo­se iki Ža­ga­rės, Va­sa­rio 16-ąją su jau­ni­mu nu­žings­niuo­ta 16 ki­lo­met­rų, per­nai ir šie­met da­ly­vau­ta nak­ti­nia­me 13 ki­lo­met­rų pės­čių­jų žy­gy­je „Tam­so­je bū­ti švie­sa“, skir­ta­me Sau­sio 13-osios įvy­kiams pa­mi­nė­ti, skir­tin­go il­gio tra­so­se rung­ta­si „Snie­go die­ną“.

Įgy­ven­di­nant jau­ni­mo ini­cia­ty­vų pro­jek­tą praė­ju­siais me­tais ke­liau­ta po Lat­vi­ją: ska­ti­nant pi­lie­tiš­ku­mą, pa­trio­tiz­mą ap­lan­ky­tas IIės (Zeb­re­nes se­niū­ni­ja, Do­be­lės ra­jo­nas) par­ti­za­nų, kur žu­vęs ir kraš­tie­tis iš Mil­vy­džių kai­mo Be­ne­dik­tas Po­vi­lai­tis, bun­ke­ris, par­ti­za­nų me­mo­ria­las. Ten pli­kiš­kie­čiai pa­so­di­no šer­mukš­nį, pi­na­vi­ją, ap­lan­kė su lie­tu­vių ir lat­vių bend­ra re­zis­ten­ci­ne ko­va su­si­ju­sias vie­tas Baus­kės, Duo­be­lės ir Au­cės sa­vi­val­dy­bė­se. Pli­kiš­kių bib­lio­te­ka bend­rau­ja su ko­le­go­mis iš Lat­vi­jos, įsi­jun­gia ir Pli­kiš­kių bend­ruo­me­nė, dau­gia­funk­cis cent­ras. Or­ga­ni­zuo­ta iš­vy­ka pa­gal pro­jek­tą „Mus vie­ni­ja tau­tų at­min­tis“ į Lat­vi­jos et­nog­ra­fi­nį mu­zie­jų ir Lat­vi­jos na­cio­na­li­nę bib­lio­te­ką Ry­go­je.

Pli­kiš­kiai – ge­riau­sia vie­ta že­mė­je

Vac­lo­vo Mar­ti­nai­čio nuo­mo­ne, svar­bu my­lė­ti sa­vą kraš­tą, bū­ti pa­trio­tu, nes čia mū­sų šak­nys, gim­ti­nė­je mes for­muo­ja­mės kaip as­me­ny­bės. Ko ke­liau­ti kaž­kur to­li, kai dar ne­si ant kiek­vie­no sa­vo ša­lies ak­me­nė­lio už­li­pęs?..

„Aš vi­sa­da sa­kau, kad Pli­kiš­kiai – ge­riau­sia vie­ta gy­ven­ti že­mė­je. Pas mus van­dens nei per daug, nei per ma­žai, kiau­lių komp­lek­sas nie­ka­da ne­smir­di. Per mū­sų kai­mą, kai ta vie­to­vė dar va­di­no­si Kuš­lei­kiais, ėjo se­na­sis plen­tas į Ka­li­ning­ra­dą. Ki­ti sa­ko, va, Ba­riū­nai, Zi­niū­nai yra Jo­niš­kio prie­mies­tis, o mes sa­ko­me – esa­me Ry­gos prie­mies­tis. Net mū­sų gy­ven­to­jų da­lis dir­ba Lat­vi­jo­je. O ir aš pa­ts ket­vir­ta­da­liu lat­vis – ma­no ba­ba su lat­viu su­si­lau­kė duk­ros, ma­no ma­mos, – pa­juo­kau­da­mas aiš­ki­na V. Mar­ti­nai­tis. – Apsk­ri­tai, mes, gy­ve­nan­tys pa­sie­ny­je, tamp­riai su­si­ję su Lat­vi­ja, kur vi­sa­da bu­vo bė­gan­čių nuo Si­bi­ro ar­ba grį­žu­sių iš trem­ties, ku­rie ne­ga­lė­jo re­gist­ruo­tis Lie­tu­vo­je, tad gre­ti­mo­je kai­my­nys­tė­je ap­si­sto­da­vo.“

Pe­da­go­go ke­liu Vac­lo­vas Mar­ti­nai­tis pa­su­ko neat­si­tik­ti­nai. Nuo ma­žens įta­ką pa­da­rė ge­ros pe­da­go­gės Rai­sa Iva­no­va, Al­do­na Ado­mai­tie­nė. Ka­dan­gi, kaip pa­ts sa­ko, vi­sa­da bu­vo tech­no­lo­gi­jų žmo­gus, tik be­veik su teat­ra­lo po­lė­kiu, tuo­me­ti­nia­me Šiau­lių Ka­zio Preik­šo pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (da­bar – Šiau­lių Uni­ver­si­te­tas) pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti fiziką–matematiką. Bai­gęs ga­vo pa­sky­ri­mą į tuo­me­ti­nę Skaist­gi­rio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. V. Mar­ti­nai­čiui per vi­sus tuos dar­bo me­tus ne­ma­žai te­ko di­rek­to­riau­ti: bū­ti Kriu­kų pa­grin­di­nės mo­kyk­los, tuo­met Ma­to Slan­čiaus­ko gim­na­zi­jos, Pli­kiš­kių pa­grin­di­nės mokykls–duagiafunkcio cent­ro va­do­vu.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.