Pirmasis verslas: svajonė ir sunkus darbas

Pirmasis verslas: svajonė ir sunkus darbas

Pir­ma­sis vers­las: sva­jo­nė ir sun­kus dar­bas

Vai­vos Jast­roms­ky­tės ir And­riaus Se­ra­pi­no gro­žio na­mai dar kve­pia  da­žais. Pir­mą šei­mos vers­lą jau­na po­ra pra­de­da Kur­šė­nuo­se (Šiau­lių r.). Nuo tos die­nos, kai gi­mė idė­ja kur­ti gro­žio na­mus, praė­jo dau­giau nei tre­ji me­tai. Abu pri­si­pa­žįs­ta, kad bu­vo aki­mir­kų, kai no­rė­jo­si vis­ką mes­ti, ta­čiau šian­dien drą­si­na ir ki­tus – jei tu­ri sva­jo­nę ir jos nuo­sek­liai sie­ki, įma­no­ma vis­kas.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pir­mas vers­las – pir­mas iš­ban­dy­mas

V. Jast­roms­ky­tės ir A. Se­ra­pi­no gro­žio na­mai – maž­daug sep­ty­nių de­šim­čių kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pos. Vai­va ir And­rius sa­ko, kad kiek­vie­na ker­tė, kiek­vie­nas kvad­ra­tas yra pa­glos­ty­tas jų ran­kų, prie kiek­vie­no plo­te­lio pri­si­lies­ta – čia pa­va­ly­ta, čia pa­tie­sin­ta, o čia ir iš nau­jo per­da­ry­ta.

Sa­lo­ne plu­ša pen­kios gro­žio sri­ties spe­cia­lis­tės. Tarp jų ir ką tik „iš­kep­ta“ vers­li­nin­kė Vai­va. Nors jai mie­les­nis kir­pė­jos dar­bas ir bend­ra­vi­mas su klien­tais.

Vi­sos sa­lo­no spe­cia­lis­tės iki tol ne­ma­žai me­tų dir­bo kar­tu ir va­di­na vie­na ki­tą šei­mos na­rė­mis, ku­rias pa­tik­ri­no lai­kas.

Tu­rė­ti nuo­sa­vą gro­žio sa­lo­ną – se­na V. Jast­roms­ky­tės, pro­fe­sio­na­lios kir­pė­jos, sva­jo­nė. 28-erių mo­te­ris sva­jo­jo kur­ti vers­lą gal Šiau­liuo­se, gal Klai­pė­do­je. Ta­čiau ap­si­sto­jo bū­tent Kur­šė­nuo­se, Vai­vos gy­ve­ni­mo drau­gas And­rius Se­ra­pi­nas – tik­ras kur­šė­niš­kis.

Abu už­me­tė akį, kur Kur­šė­nuo­se ga­li­ma nu­si­pirk­ti skly­pą. Pa­ti­ko par­duo­da­mas Vil­niaus gat­vė­je su se­nu­tė­liu, gal ant­rą šimt­me­tį skai­čiuo­jan­čiu rąs­ti­niu na­mu. Čia lau­kė pir­ma­sis iš­ban­dy­mas: su­de­rė­jus su vie­nu na­mo sa­vi­nin­ku, ant­ra­sis už sa­vo da­lį pa­pra­šė per daug.

Pa­si­ta­rę Vai­va ir And­rius nu­spren­dė bran­ges­nės da­lies ne­pirk­ti, įsi­kur­ti vie­no­je pu­sė­je. Ta­da sa­vi­nin­kas kai­ną nu­lei­do – taip tro­ba ta­po tik Vai­vos ir And­riaus.

Nuo tos aki­mir­kos, nau­jų­jų vers­li­nin­kų žo­džiais, pra­si­dė­jo koš­ma­ras.

Nors šir­dis džiau­gia­si re­zul­ta­tais, vis dar pri­si­me­na biu­rok­ra­ti­ją: laks­ty­mus iš ka­bi­ne­to į ka­bi­ne­tą, for­ma­lius spe­cia­lis­tų at­si­sa­ky­mus pa­tar­ti, pa­kon­sul­tuo­ti, ar­chi­tek­tų klai­das ir tai­sy­mus, ku­rie pi­ni­gų per­tek­liaus ne­tu­rin­tiems pra­de­dan­tiems vers­li­nin­kams kai­na­vo pa­pil­do­mai, do­ku­men­tų tiks­li­ni­mus, pa­tvir­ti­ni­mus, per­svars­ty­mus ir ne­gai­les­tin­gus val­di­nin­kų „atei­ki­te ki­tą sa­vai­tę, ki­tą mė­ne­sį, pa­lau­ki­te“ ir t. t.

Tai tę­sė­si tol, kol vie­ną die­ną jiems trū­ko kant­ry­bė: nuė­jo tie­siai pas Šiau­lių ra­jo­no me­rą An­ta­ną Be­za­rą.

Dė­me­sio trū­ko ir sū­nui

Sut­var­kius do­ku­men­tus, pra­si­dė­jo di­die­ji na­mo re­konst­ruk­ci­jos dar­bai: ne­gi kur­si gro­žio sa­lo­ną nuo se­nat­vės pa­kry­pu­sia­me na­me­ly­je.

And­rius, pro­fe­sio­na­lus sta­lius, pri­siė­mė dar­bų va­do­vo ir dar­bi­nin­ko pa­rei­gas. Nuo jo neat­si­li­ko ir Vai­va. Abu pa­si­tar­da­mi lip­dė, ka­lė, ly­gi­no, tie­si­no. Dar­bų, ku­riuos nu­vei­kė pa­de­da­mi mi­ni­ma­lių pa­jė­gų iš šo­no, ir ne­sus­kai­čiuo­si.

Jau­na po­ra šian­dien juo­kia­si, kad grei­čiau­siai nie­kam dau­giau nė­ra ati­da­vę tiek jė­gų, kiek sa­vo pir­mam vers­lui kur­ti. Tik žmo­nėms, ka­da nors ban­džiu­siems įgy­ven­din­ti ką nors pa­na­šaus, ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kiek rei­kia paau­ko­ti ir ko at­si­sa­ky­ti.

„Bū­da­vo, dir­bam abu iki iš­nak­tų. At­ro­dy­da­vo, kad sa­vom ko­jom iš čia ne­bei­šei­siu, kad čia ir nu­mir­siu“, – sun­kų lai­ką pri­si­me­na A. Se­ra­pi­nas.

Abu pa­sa­ko­ja taip pa­varg­da­vę, kad nak­tį už­mig­ti sun­ku bū­da­vo – vis min­tys apie sie­nų da­žus, grin­dų ply­te­les, ki­tas sta­ty­bi­nes me­džia­gas ir kur jų pi­giau įsi­gi­jus – juk pi­ni­gų nė­ra per daug.

Ry­te at­si­kė­lę – abu į dar­bus. Vai­va – į kir­pyk­lą Kur­šė­nuo­se, And­rius – į me­ta­lo ap­do­ro­ji­mo įmo­nę Šiau­liuo­se.

Jau­ni­mui ne­su­tei­kia­ma ga­li­my­bė

Vai­va sa­ko, kad pir­mo vers­lo kū­ri­mas abiem bu­vo pa­tir­tis. Da­bar daug ką da­ry­tų ki­taip, ži­no­tų, kur kreip­tis ir kaip elg­tis, kad vis­kas vyk­tų ne tik pa­pras­čiau bei grei­čiau, bet ir be klai­dų.

Su šyp­se­na pri­si­me­na at­ve­jus, kai Kur­šė­nų gy­ven­to­jai, pa­ma­tę, kaip jie­du dir­ba, iš­drįs­da­vo priei­ti ir pra­šy­da­vo pa­da­ry­ti re­mon­tą jų na­muo­se, net vie­nas pa­rei­gū­nas pra­šęs at­lik­ti jo na­mo de­ko­rą.

„Kur­ti vers­lą Lie­tu­vo­je tik­rai nė­ra leng­va. Pas­ko­lų pra­de­dan­tiems čia nie­kas ne­da­li­na, o va­di­na­mie­ji pa­ta­rė­jai ir kon­sul­tan­tai dau­ge­liu at­ve­ju nie­ko ver­ti. Toks jaus­mas, kad Lie­tu­vai rū­pi tik kles­tin­tys vers­li­nin­kai, o į pra­de­dan­čius žiū­ri­ma pro pirš­tus, su ne­pa­si­ti­kė­ji­mu“, – sa­ko A. Se­ra­pi­nas.

Jo nuo­mo­ne, tai ir yra vie­na iš pri­va­taus vers­lo trau­ki­mo­si prie­žas­čių – jau­niems žmo­nėms ne­su­tei­kia­mas šan­sas ban­dy­ti ar­ba nė­ra kva­li­fi­kuo­to pa­drą­si­ni­mo.

Vai­va sa­ko, kad vers­lą leng­viau pra­dė­ti už­si­dir­bus už­sie­ny­je. Ji pa­brė­žia žo­dį „vers­las“, nes jau­ni žmo­nės daž­nai da­ro stra­te­gi­nę klai­dą: už­si­dir­ba ir per­ka au­to­mo­bi­lį ar in­ves­tuo­ja į daik­tus, ku­rie ne­ga­ran­tuo­ja pa­ja­mų atei­čiai. O štai in­ves­ti­ci­ja į vers­lą bū­tų pro­tin­giau­sias spren­di­mas, nes jis – tai ga­li­my­bė atei­ty­je gau­ti pa­ja­mas ne  tik au­to­mo­bi­liui įsi­gy­ti ar ki­toms sva­jo­nėms įgy­ven­din­ti, bet ir pra­gy­ven­ti.

Iš­va­žiuo­ti ir už­si­dirb­ti už­sie­ny­je jie ne­pla­nuo­ja – abiem svar­bu dirb­ti gim­ta­me kraš­te mėgs­ta­mą dar­bą.

„Taip ir bū­da­vo – už­si­dir­bam šiek tiek pi­ni­gų ir va­žiuo­jam sta­ty­bi­nių me­džia­gų pirk­ti. Jei pi­ni­gų nė­ra, tvar­ko­me ki­tus rei­ka­lus“, – pa­sa­ko­ja Vai­va. Jai „tas po tru­pu­tį“ da­bar tei­kia pa­ties di­džiau­sio džiaugs­mo žiū­rint į vi­sa, ką su­kū­rę.

Abu ti­ki, kad tu­rint idė­ją ir nuo­sek­liai, ne­pai­sant vi­sų sun­ku­mų, jos sie­kiant, įma­no­ma vis­kas.

And­rius ir Vai­va sa­kė dė­kin­gi ir pa­dė­ju­siems pro­fe­sio­na­lams, ir ar­ti­mie­siems, ku­rie jais pa­ti­kė­jo, nuo­šir­džiai pa­dė­jo.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PRA­DŽIA: Vai­vos Jast­roms­ky­tės ir And­riaus Se­ra­pi­no gro­žio na­mai „Sa­ja“ – pir­ma­sis jų vers­las. Įkurtos penkios darbo vietos.

AP­LIN­KA: Vai­va ap­gal­vo­jo kiek­vie­ną de­ko­ro de­ta­lę. And­rius sa­ko, kad jo drau­gė tu­ri tam gys­le­lę.

TRO­BA: Se­na rąs­ti­nė tro­ba – taip pa­sta­tas at­ro­dė, kol jį ėmė re­mon­tuo­ti pra­de­dan­tys vers­li­nin­kai.