Politikos evoliucija: nuo Sąjūdžio iki \"švogerių\" kompanijų

Politikos evoliucija: nuo Sąjūdžio iki "švogerių" kompanijų

Šiandien Šiaulių miesto tarybos pirmosios kadencijos (1990–1995) deputatai renkasi Savivaldybėje į pirmojo posėdžio 25-mečio minėjimą. Kokios politinės išminties įgyta per tuos metus? Ar nesame atsidūrę prie suskilusios geldos?

Apie tai „Šiaulių kraštui“ kalba pirmosios Tarybos nariai Jonas Bartkus ir Vilius Puronas.

Rūta JANKUVIENĖ

ruta@skrastas.lt

Ne pagal sąrašus buvo rinkti

Atgimimo metais išrinktoje miesto Taryboje dirbo 67 deputatai. Vyko pirmieji laisvi savivaldos rinkimai po 1925 metų.

Kandidatus kėlė Sąjūdis, darbo ir kūrybiniai kolektyvai, visuomeninės organizacijos. Net partinius kėlė ne partijos.

„Buvo visai kitoks atstovavimas“, – sako Jonas Bartkus, iki šiol dalyvaujantis politiniame gyvenime, vėl išrinktas į miesto Tarybą.

Tada Tarybos nariai rinkti ne pagal partijas, nebuvo jokių sąrašų. Kandidatai varžėsi vienas su kitu vienmandatėse apygardose. Kitokia buvo ir rinkimų kampanija.

„Vaikščiojome pas rinkėjus į namus. Lengva buvo agituoti, nes buvome sąjūdininkai, o žmonės tai priėmė labai pozityviai, – prisimena politikas. – Buvau išrinktas dalies J. Basanavičius gatvės ir Medelyno žmonių.“

Paradoksas, kad po 25 metų išrinkta nauja Taryba, kuri pradės dirbti balandžio 9 dieną, yra panaši į pirmąją „nepartiniu“ požiūriu.

„Dabar yra 31 Tarybos narys, o bus devynios partijos, keturios turi vos po du atstovus. Tai reiškia, kad tų partijų kaip ir nėra, – sako J. Barkus ir palygina: – Kaip 1990 metais, kai kiekvienas turėjome kažkokias ideologijas, bet sluoksniavimasis į partijas tik vėliau įvyko.“

Jautėsi kūrėjais

Pirmoji Taryba kūrė naujas institucijas, prasidėjo valstybės ir Savivaldybės funkcijų atskyrimas.

„Jautėmės tikrais savivaldos ir valstybės kūrėjais“, – sako J. Bartkus.

„Sodros“ nebuvo – ji sukurta, atskyrus socialines paslaugas. Mokesčių inspekcija atsiskyrė nuo Savivaldybės Finansų skyriaus. Šiaulių taryba buvo iniciatorė ir pertvarkant policiją. Sukūrė Savivaldybės policiją, įsteigė keturis komisariatus – kad būtų arčiau žmonių.

Bet Savivaldybės merą, kurį tada Taryba skyrė ir kuris buvo tik administracijos vadovas, politikai greitai ėmė versti.

„Valdžios vertimas – natūralus procesas – taip pasireiškė demokratija, – sako politikas. – Dabar taip pat nežinia, ar tiesioginiai merų rinkimai savivaldai atneš daugiau stabilumo.“

Konfliktai užprogramuoti

Pirmąją kadenciją buvo įsteigti Tarybos prezidiumas ir Valdyba. J. Bartkus mano, jog tai buvo klaida, užprogramavusi konfliktą. Tarybos politikai posėdžiavo viename aukšte, Administracijos galvos – kitame, atskirai sprendimus priiminėjo.

„Tiesiogiai išrinkto mero institucija dabar taip pat gali konfliktuoti su Taryba“, – neatmeta J. Bartkus.

Jau pirmąją kadenciją buvo stengiamasi atskirti politinį lygmenį nuo administracinio. Bet iki šiol problema išliko.

„Kai administracijos vadovai yra politinio pasitikėjimo pareigūnai, pačioje administracijoje nebeliko jokios atsakomybės, – teigia J. Bartkus. – Visą atsakomybę prisiima politikai. O politikai dažnai neturi administravimo kompetencijos – tai viena didžiausių problemų.“

Bet jis įsitikinęs, jog problemą galima išspręsti. Pavyzdys – Vilnius.

„Vilnius dabar pasirenka administracijos vadovą pagal kompetenciją, kompetentingą vadybininką, – pabrėžia politikas. – O mes renkamės nepartinį, kurio didžiausias privalumas, kaip garsinama, yra tas, kad jis nedirbęs miesto Savivaldybėje.“

Partijų nuodėmės atsirūgsta

J. Bartkaus žodžiais, partijų nuodėmė, kad skirdamos savo bendražygius į postus dažnai kompetenciją pastumia į antrą vietą.

„Gal dėlto ir priėjome prie tokios opinijos, kad geriau nepartinis, – svarsto J. Bartkus. – Bet prie ko mus tai prives – kad iš viso nereikia partijų? Tai ar partijas reikia tvarkyti, ar ieškoti naujų gelbėtojų?“

Ar per 25 metus politikai įgijo daugiau išminties?

„Aš taip, – atsako politikas. – Naujoje miesto Taryboje bus 17 naujų narių – dauguma be politinės patirties. Partijos nariai ne vieną kadenciją kaunasi dėl mandato, dalyvaudami politikoje. O nepartiniai ar turi didesnės patirties nei tie du mėnesiai rinkimų kovos? Tai klausimas, ar esame įgiję daugiau politinės išminties?“

Dėl to, kad Šiauliuose po šių savivaldos rinkimų „turime, ką turime“, labiausiai kaltina „laisvuosius piliečius“.

„Vienoje pusėje buvo A. Visocko nepartinis sąrašas, jį palaikė žmonės, kurie galvoja, kad gyvenimas neteisingas, kad kažkas naudojasi padėtimi. Kitoje pusėje susirinko intelektualai, kūrybininkai, verslininkai, vadovai. Bet ir vieni, ir kiti daužė partijas, – piktinasi J. Bartkus. – Ir ką dabar turime? Kurdami naują koaliciją vis tiek priėjome prie partijų veiklos programų – kitaip demokratijos šalyse ir nėra.“

Pats savęs ir kolegų klausia, kodėl yra politikoje, partijoje?

„Mano atsakymas – o kas, jeigu ne aš? Jeigu galiu valstybei dirbti – turiu tai daryti, nenusišalinti. Tai kiekvieno iš mūsų reikalas. Bet dažnas, kuris po rinkimų aikčioja: „Kaip čia dabar išėjo“, – nė balsuoti nėjo.“

„Švogerių kraštas“ skilo į „švogerių kompanijas“

Vilius Puronas lygina „dvi epochas“.

„Ir tada, ir dabar esame „švogerių kraštas“, – sako jis. – Bet tada buvo Sąjūdis ir visa Lietuva buvo švogeriai. Dabar švogerių kompanijos vadinasi ir partijomis, ir susivienijimais. Švogerių kompanijos perbėga iš vienos į kitą. Jas visas vienija įvairūs poreikiai – ir finansai, ir noras sublizgėti.“

Prieš 25 metus į politiką ėjusiems žmonėms ir juos rėmusiems rūpėjo Lietuvos ateitis, vienijo viena nepriklausomos Lietuvos vizija.

„Mus jungė tarybinis laikotarpis, kurį labai gerai pažinojome ir kurio vienbalsai nekentėme, – sako pirmosios Tarybos deputatas. – Galvų nespaudė smulkmeniškumai ir asmeniškumai.“

Kalniuko deputatas

V. Puronas buvo Kalniuko rajono deputatas.

„Po kadencijos dar dešimt metų pas mane žmonės ėjo, nors seniai buvau ne valdžioje“, – sako V. Puronas.

Kai buvo išrinktas, nežinojo Kalniuko problemų. Pats gyvena daugiaaukštyje, o rinkėjai – „privatininkai“. Pasikvietė savivaldybininką, kad „ant jo žmonės visus klausimus išbertų“.

„Po to sakau: „Galiu jums padėti, bet reikalus galite išspręsti tik patys“. Surinkau tuos, kurie garsiausiai rėkė, į Kalniuko komitetą. Gyvavo jis gal penkiolika metų“, – pasakoja buvęs politikas.

Kaip atliko „funkcijas“

Taryboje jam buvo „užkrautos“ dvi funkcijos – dirbti su religinėmis bendruomenėmis ir kitataučiais.

„Teko rasti bendrą kalbą. Atgimė ne tik stačiatikiai, bet ir sentikiai, įvairios sektos – niekada su religininkais neturėjau konfliktų, – sako V. Puronas. – Tas pats buvo ir su tautinėmis mažumomis.“

Tada ypač baisu buvo rusėms, kariškių žmonoms: ar neišjungs vandens, ar jų vaikų neprimuš, ar vaikų darželiai nebus jiems uždaryti?

Prisimena, kaip moteris ramino kartu su Tarybos nare advokate Eugenija Povilaitiene.

„Sąjūdis joms buvo svetimas ir baisus, – pasakoja. – Nesakėme, kad jų nemuš. Sakėme, jog mes, kaip ir jūs, bijome, kad jūsų nemuštų. Tai padarykite taip, kad jūsų vyrai, kariškiai, atliktų sargybos vaidmenį. Jeigu tik atsiras, koks „švancas“, kuris mes akmenį – čiupkite ir garsinkite taip, kad visi išgirstų. Ir pamatysite, jog ne lietuviai tai daro – o „specslužbos“ (liet. specialiosios tarnybos). Iki šiol didžiuojuosi, kad Šiauliuose nebuvo jokių provokacijų prieš kitataučius. Didžiuojuosi savo tauta.“

Bet V. Puronas neslepia, jog tarp naujųjų tautos veikėjų greitai atsirado tokių, kurie jokio pasididžiavimo nekėlė.

„Kai pradėjo domėtis, kokiai partijai prie Smetonos priklausė partijos komiteto pastatas – tam, kad tą pastatą sau pasiimtų, supratau, kad Sąjūdyje yra žmonių, kurie yra už mus „gudresni“ – atėję pasiimti gėrybių, – ne geriausiais prisiminimais pasidalija buvęs deputatas. – Į tuos naujai atėjusius į valdžią žmones tada pradėjau žiūrėti ne vien geromis akutėmis.“

Partijos buvo ir yra „bekiaušės“

Gerai prisimena ir jį išgarsinusį konfliktą su partijomis.

Naujiems politikams buvo svarbu „sublizgėti“, ėmė kurtis partijos – „visos labai tautinės“.

Per pačią blokadą, kai mieste visko trūko, aštuonios ar devynios partijos pakėlė balsą, kad artėja Velykos, o miestas nepapuoštas.

„Ir paminėjo mano vardą, kaip kaltininko, – pasakoja V. Puronas, kuris į politiką ėjo iš miesto vyriausiojo dailininko pareigų. – Pakėliau vėją pagal visas taisykles. Partijos, kurios raštą pasirašė, pakabinkite Vilniaus gatvėje ant troso po du nudažytus kiaušinius ir varpą, jeigu taip mylite Lietuvą.“

Atėjo Velykos, o nė viena „apie grožius“ kalbėjusi partija tų kiaušinių nepakabino.

„Tai viešai ir paaiškinau, kad visos tos partijos yra „bekiaušės“, – juokiasi V. Puronas. – Pakilo klyksmas. O praėję 25 metai parodė, kad tos „bekiaušės“ partijos yra išmirusios. Todėl man, kaip Lietuvos patriotui, nė kiek negėda, kad už tuos žodžius mane svarstė Etikos komisija.“

Sistema turi savo išmintį

Iš politikos seniai pasitraukęs V. Puronas nesiima spręsti, ar politikai įgijo daugiau išminties.

Jis tik pabrėžia, jog reikia atskirti du dalykus – žmogų ir veikiančią sistemą.

„Žiūrėkime, kas pasidarė su mūsų universitetu – kūrėme jį jaunimui, o katedrose įsikūrė „šeimyninė ranga“, laikosi įsikibusi kėdžių, kad tik būtų alga, – piktinasi. – Tas pats su valdininkija – rūpi ne ką miestui padaryti, o alga. Arba Europos pinigų paėmimas, o ne rezultatas miestui.“

Atsiranda, jo teigimu, sistema su sava išmintimi. Sistema, kuriai duota teisė rengti dokumentus ir reglamentus. O reglamentuoja ji savo saugumą – ne tautos.

„Susidūrėme su tokiu reiškiniu, kuriam nesame ir nebuvome pasiruošę, – teigia V. Puronas. – Sunku apkaltinti mūsų žmones, kad trūksta giluminio procesų suvokimo. Reikia dirbti su žmonėmis. Bet pats iki šiol skausmą jaučiu, kad būdamas dizaineris Savivaldybėje buvau permestas šunų ir kačių gaudyti. Galime tik loti, bet tas lojimas mūsų negelbės.“

Kas gelbės?

„Mamytės cepelinai mus gelbės, – juokiasi V. Puronas ir tikina, jog yra optimistas. – Litas, pergyvenęs rublį, pergyvens ir eurą. Niekas už mus nepastovės – net kai riejamės, reikia sukąsti dantis.“

Bet netikėtai pareiškia, jog dabar „reikia, kad mes vienas kito nekęstume“.

„Nes tada mus lengva tampyti, – paaiškina. – Tada už mus svarsto ir sprendžia „protingesni“. Tik nežinau, kur jie sėdi? Vieniems atrodo, kad jie sėdi Amerikoje, kitiems – kad Briuselyje ar Izraelyje.“

„O juk esame unikalūs, – įsitikinęs V. Puronas. – Pirmiausia – savo šventa kalba, kuri gyvuoja 4 tūkstančius metų. Sakome: „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. Reikia dirbti – nedirbdamas esi puvėsis. Išsilaikėme prie „švedinimo“, „vokietinimo“, „rusinimo“, turime ir dabar išsilaikyti.“

Jono TAMULIO nuotr.

PALYGINIMAS: Jonas Bartkus įžvelgia, jog pirmoji ir pradėsianti dirbti nauja Taryba yra panašios: „Tų partijų kaip ir nebėra – kaip 1990 metais. Vietoj partijų – Artūro Visocko nepartinis komitetas, greitai pamatysime, kas tai yra.“

SKIRTUMAS: Vilius Puronas sako: „Ir tada, ir dabar esame švogerių kraštas, bet tada buvo Sąjūdis ir visa Lietuva buvo švogeriai. Dabar švogerių kompanijos vadinasi ir partijomis, ir susivienijimais.“