Rastus 1 000 eurų grąžino laiminga

Ras­tus 1 000 eu­rų grą­ži­no lai­min­ga

Šiau­lie­tė į re­dak­ci­ją at­sku­bė­jo pa­pa­sa­ko­ti įvy­kio, ku­rį ji va­di­na ste­buk­lu: „Pay­Post“ kios­ke prie se­no­jo Šiau­lių tur­gaus dar­buo­to­ja grą­ži­no jos pa­lik­tą pi­ni­gi­nę su 1 000 eu­rų. „Kaip jaus­čiau­si pa­si­sa­vi­nu­si sve­ti­mus pi­ni­gus?! Juk tai bū­tų kan­čia, o ne lai­mė“, – šyp­so­jo­si pi­ni­gi­nę grą­ži­nu­si par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­kė Vil­ma Na­vic­kie­nė. Jos kios­ke sa­vi­nin­ko lau­kia kaž­kie­no maž­daug prieš sa­vai­tę pa­lik­ti aki­niai.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Pa­li­ko pi­ni­gi­nę su di­de­le su­ma

Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė šiau­lie­tė Ana (pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­ma) praė­ju­sį ket­vir­ta­die­nį atė­jo su­mo­kė­ti mo­kes­čių į Lie­tu­vos pa­što fi­nan­si­nių pa­slau­gų tink­lo „Pay­Post“ kios­ką.

Tik grį­žu­si na­mo mo­te­ris pa­ste­bė­jo, kad ran­ki­nė­je nė­ra pi­ni­gi­nės su maž­daug tūks­tan­čiu eu­rų, ku­rie bu­vo skir­ti jai drau­ge su se­se­rimi ap­mo­kė­ti už gy­dy­mą ir rea­bi­li­ta­ci­ją sa­na­to­ri­jo­je.

„Tik­rai bu­vau per­žeg­no­ju­si tuos pi­ni­gus – kai žmo­nės taip sun­kiai ver­čia­si, net są­ži­nin­giau­sias žmo­gus ga­li su­si­gun­dy­ti pi­ni­gais“, – pa­sa­ko­jo po­nia Ana. Ma­nė, kad pi­ni­gi­nę su stam­bia su­ma pi­ni­gų jai pa­vo­gė tur­gu­je.

Penk­ta­die­nį šiau­lie­tė nuė­jo ap­mo­kė­ti dar vie­no ko­mu­na­li­nių pa­slau­gų kvi­to į tą pa­tį kios­ką.

„Aš trau­kiu są­skai­tą, o man dar­buo­to­ja tie­sia ma­no pi­ni­gi­nę su vi­sais pi­ni­gais! Ar­gi ne ste­buk­las?!“ – jau­di­no­si šiau­lie­tė.

No­rė­jo at­si­dė­ko­ti są­ži­nin­gai dar­buo­to­jai, bet ji tik pa­lin­kė­ju­si sėk­mės. Senjorė su se­se­rimi penk­ta­die­nį iš­sku­bė­jo į sa­na­to­ri­ją.

„Bet pir­miau­sia už­suk­siu į baž­ny­čią pa­si­mels­ti už są­ži­nin­gą mo­te­rį“, – sa­kė po­nia Ana.

Su­ne­ri­mo, kad ne­si­ro­do sa­vi­nin­kė

Kad su są­ži­nin­ga dar­buo­to­ja ga­lė­tu­me pa­si­kal­bė­ti, tu­rė­jo­me lauk­ti ei­lė­je – lan­ky­to­jų to­kio­je jud­rio­je vie­to­je ne­trūks­ta. Po­kal­bis ir „fo­to­se­si­ja“ laik­raš­čiui vy­ko per stik­lą – to­kios yra fi­nan­si­nių pa­slau­gų įmo­nės tai­syk­lės.

Par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­kė V. Na­vic­kie­nė si­tua­ci­ją pa­sa­ko­ja mi­nu­čių tiks­lu­mu: ne­ma­žą juo­dą pi­ni­gi­nę ant len­ty­nė­lės prie lan­ge­lio ji pa­ste­bė­jo tik išė­jus klien­tei. Ša­lia bu­vo du kvi­tai, ant ku­rių – tiks­lus mo­kė­ji­mo lai­kas: ke­lios mi­nu­tės po pu­sės pir­mos.

„Pa­ma­niau, kad klien­tė tuoj su­grįš. Ša­lia tur­gus – eis ap­si­pirk­ti, pa­ma­tys, kad nė­ra pi­ni­gi­nės ir eis ieš­ko­ti, kur bu­vu­si“, – pa­sa­ko­jo V. Na­vic­kie­nė.

Dar­buo­to­ja net su­dve­jo­jo, ar ei­ti pus­va­lan­džiui pie­tų, nes ga­li su­grįž­ti pi­ni­gus pa­li­ku­si mo­te­ris.

Tik ki­tą die­ną, taip ir ne­su­lau­ku­si su­grįž­tant klien­tės, V. Na­vic­kie­nė iš­drį­so pa­si­žiū­rė­ti į pi­ni­gi­nės vi­dų.

„Pa­ma­niau, gal yra koks te­le­fo­no nu­me­ris, ad­re­sas, kaip aš ga­lė­čiau su­ras­ti tą mo­te­rį. Pra­da­rau, o ten – pluoš­tas pi­ni­gų“, – pri­si­me­na V. Na­vic­kie­nė.

Ji ra­do są­skai­tą su ad­re­su. Ži­no­jo, jei­gu penk­ta­die­nį iki dar­bo pa­bai­gos klien­tė nea­teis, V. Na­vic­kie­nė nu­va­žiuos į na­mus ir grą­žins pi­ni­gi­nę.

Kaip tu – taip ir tau

V. Na­vic­kie­nė tik juo­kė­si iš klau­si­mo, ar ne­ki­lo min­tis pa­siim­ti po­ros mė­ne­sių „al­gą“, pa­lik­tą prie lan­ge­lio.

„Gink Die­ve, ne­ki­lo min­tis ne­grą­žin­ti. Man la­bai ne­ra­mu bu­vo, kad pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris tiek tu­rė­jo stre­so. Juk ten di­de­lė su­ma pi­ni­gų“, – sa­kė V. Na­vic­kie­nė.

Ji vi­sa­da pa­gal­vo­ja, kaip jaus­tų­si pa­ti, at­si­dū­ru­si pa­na­šio­je bė­do­je: ta­da la­bai grei­tai ran­da at­sa­ky­mą, kaip tei­sin­gai pa­sielg­ti.

„Kaip jaus­čiau­si pa­si­sa­vi­nu­si sve­ti­mus pi­ni­gus?! Juk tai bū­tų kan­čia, o ne lai­mė ži­no­ti, kad nu­skriau­dei žmo­gų. Ži­nau, kad da­rant ki­tam ge­ra, tau bus at­si­ly­gin­ta tuo pa­čiu“, – sa­kė V. Na­vic­kie­nė.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad kar­tais žmo­nių san­ty­kius for­muo­ja pa­pras­ti da­ly­kai. Vi­sai ne­se­niai su­lau­ku­si pa­na­šaus ges­to: tak­si pa­li­ko sū­naus ke­pu­rę. Tak­sis­tas ne tik neiš­me­tė vai­kiš­kos ke­pu­ry­tės, bet ir at­ve­žė ją grą­žin­ti į Vil­mos dar­bą.

Šie­met ke­tu­rias­de­šimt­me­tį švę­sian­ti V. Na­vic­kie­nė de­šimt me­tų dir­bo „Sno­ro“ ban­ko kios­ke­ly­je. Ji su vy­ru Pet­ru maž­daug 20 me­tų gy­ve­na Šiau­liuo­se, au­gi­na du sū­nus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SĄ­ŽI­NIN­GU­MAS: „Pay­Post“ kios­ke prie se­no­jo Šiau­lių tur­gaus dir­ban­ti Vil­ma Na­vic­kie­nė sa­ko, kad ne tik ne­ki­lo min­tis pa­si­sa­vin­ti gar­baus am­žiaus mo­ters pa­lik­tą stam­bią pi­ni­gų su­mą, bet ne­ra­mu bu­vo, kad „pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris tiek tu­rė­jo stre­so“.

RA­DI­NIAI: Vil­ma Na­vic­kie­nė sa­kė, kad ir da­bar jos dar­bo vie­to­je kaž­kie­no lau­kia pa­lik­ti aki­niai.

Ne­su­si­gun­dė ir 50 000 do­le­rių

Be­ne gar­siau­sia pi­ni­gų ra­dy­bų is­to­ri­ja Šiau­liuo­se nu­ti­ko 2001 me­tais, kai rugp­jū­čio 24 die­ną apie 22 va­lan­dą tuo­me­ti­nė Tar­dy­mo sky­riaus prie Šiau­lių mies­to vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to lai­ki­nai ei­nan­ti vir­ši­nin­kės pa­rei­gas da­bar ad­vo­ka­te dir­ban­ti Jū­ra­tė Bie­liaus­kie­nė sa­vo gy­ve­na­mo­jo na­mo kie­me Ar­chi­tek­tų gat­vė­je ant suo­liu­ko ra­do vy­riš­ką ran­ki­nę su 49 900 JAV do­le­rių. Apie ra­di­nį pa­rei­gū­nė pra­ne­šė po­li­ci­jai.

„Džiau­giuo­si ir nė tru­pu­čio ne­si­gai­liu ati­da­vu­si pi­ni­gus po­li­ci­jai. Da­bar ma­no są­ži­nė ra­mi, – praė­jus ke­lioms die­noms po ra­dy­bų „Šiau­lių kraš­tui“ ta­da sa­kė J. Bie­liaus­kie­nė. – Ne ma­no už­dirb­ti bu­vo tie pi­ni­gai, to­dėl pa­siel­giau taip, kaip tu­rė­jau pa­sielg­ti“.

At­si­ra­do pa­tei­si­nan­čių ir svei­ki­nan­čių to­kį pa­rei­gū­nės poel­gį, bet bu­vo ir kri­ti­kuo­jan­čių, be­si­ste­bin­čių, kaip ga­li­ma to­kią li­ki­mo „do­va­ną“ ati­duo­ti vals­ty­bei.

„1995-ai­siais, kai ty­rė­me „Her­mio“ ban­ko api­plė­ši­mo by­lą, stik­lai­niuo­se ra­do­me už­kon­ser­vuo­tą be­veik mi­li­jo­ną li­tų. Kai nu­si­kal­tė­lius su­ra­do­me ir jie bu­vo nu­teis­ti, „Her­mis“ nu­si­kal­ti­mą at­sklei­du­siems pa­rei­gū­nams pa­siū­lė pre­mi­jas, bet mes vi­si tų pi­ni­gų at­si­sa­kė­me. Ta­da ban­kas man nu­pir­ko nau­ją ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę, – pa­sa­ko­jo 2001-ai­siais J. Bie­liaus­kie­nė. – Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos man skir­ta pre­mi­ja už šio nu­si­kal­ti­mo at­sklei­di­mą – vi­sai kas ki­ta. Už ši­tuos pi­ni­gus mes nu­si­pir­ko­me spal­vo­tą­jį te­le­vi­zo­rių, nes iki tol tu­rė­jo­me tik ne­spal­vo­tą­jį.“

Be­veik 50 tūks­tan­čių do­le­rių ra­dy­bų is­to­ri­ja pa­sie­kė teis­mą – at­si­šau­kė pi­ni­gų sa­vi­nin­kas, bu­vęs in­ži­nie­rius. Jam pi­ni­gai bu­vo su­grą­žin­ti.

„Šiau­lių kraš­to“ inf.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SĄ­ŽI­NĖ: Ad­vo­ka­tė Jū­ra­tė Bie­liaus­kie­nė, ra­du­si be­veik 50 tūks­tan­čių do­le­rių, juos per­da­vė po­li­ci­jai: „Ma­no są­ži­nė ra­mi. Ne ma­no už­dirb­ti bu­vo tie pi­ni­gai, to­dėl pa­siel­giau taip, kaip tu­rė­jau pa­sielg­ti“.