Naujausios
Romualdo Ozolo palikimas
„Netekau savo idėjinio vadovo, Mokytojo... Man tai tas pats, kaip netekti Tėvo“, – apie Nepriklausomybės akto signataro, filosofo ir politiko Romualdo Ozolo netektį vakar sakė jo bendražygis šiaulietis profesorius Arūnas GUMULIAUSKAS. Netekties nuotaika ir Šiaulių rajono Bazilionų miestelio mokykloje, kuriai R. Ozolas paliko neįkainojamą palikimą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Profesorius Arūnas GUMULIAUSKAS, R. Ozolo mokinys, bendražygis ir darbų tęsėjas, sako, jog tokio intelektualinio kalibro žmogaus, kaip R. Ozolas, jam nėra tekę sutikti. Profesorius A. Gumuliauskas prisimena R. Ozolą kaip neprilygstamą mokytoją.
Mokytojo netektis
– Netekau savo idėjinio vadovo, Mokytojo... Man tai tas pats, kaip netekti Tėvo... Už visa tai, ką pasiekiau moksle, politikoje, esu dėkingas jam.
Vis dar norisi sakyti pažįstu, bet jau – pažinojau R. Ozolą nuo 1980 metų, kai jis Vilniaus universitete ketvirtajame kurse man dėstė filosofijos istoriją. Puikiai atsimenu savo egzaminą, atsakinėti turėjau apie Edmundą Berką. Žinau, nelabai mokėjau. Tai pastebėjęs R. Ozolas pasakė, kad nors ir nelabai ką moku, bet mąstau originaliai, ir parašė tada ketvertą (penkiabalėje sistemoje).
Po to prasidėjo Sąjūdis. 1988 metais labai artimai bendravome. Į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą atvežiau jam savo pirmojo istorijos vadovėlio rankraštį.
Po to, kai jis tapo pirmosios Vyriausybės vicepremjeru, 1990 metų rudenį aš jam skambinėjau dėl Šiaulių universiteto ir pas jį vežiau garbingą šiauliečių profesorių grupę į Seimą. Svarstėme Šiaulių aukštosios mokyklos reikalus. Tada R. Ozolas pasakė, kad mechaniškai norima sujungti Šiaulių pedagoginį institutą ir tuometinį Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultetą.
Pastaruosius dvylika metų buvome tapę asmeniniais draugais. Dalijomės Lietuvos centro partijos vargais ir džiaugsmais. Dirbome drauge prie programų, memorandumų.
R. Ozolas man buvo Mokytojas, kurio žodis buvo labai svarbus. R. Ozolas buvo bene vienintelis žmogus, kuriam nieko negalėdavau atsakyti. Jeigu vėluoju baigti kokius nors dokumentus, daugelis žinojo, kad reikia pasiskųsti R. Ozolui. Jis man paskambina ir klausia, kada aš padarysiu. Lyg gyvas priekaištas... Naktimis sėdėdavau, kad tik nenuvilčiau jo.
Matęs toliau nei dabartinė valdžia
– R. Ozolas buvo labai paprastas. Jam nerūpėjo asmeniniai materialiniai dalykai. Jis buvo aukščiau viso to.
Jis turėjo matymą, kuris galbūt dažnai šiandien nesutampa su „generaline“ mūsų valdžios linija, bet jis mąstė žymiai toliau ir strategiškai giliau nei dabartinė mūsų valdžia. Jis matė Lietuvos ateitį tokią, kokia jam kėlė didelių rūpesčių.
Ar beturės Lietuva tokių žmonių, kurie nebijos pasakyti kitaip, nei kalba dabartinė šalies valdžia? Dar yra likę Sąjūdžio pirmeivių, kurie tikrai turi kietą stuburą. Liko daug jo mokinių ir sekėjų. Vieni jų nuėjo konformizmo keliu, bet kiti turi savo nuomonę ir moka ją ginti. Ir tokių žmonių tarp jo mokinių – nemažai.
Žinoma, visada visur pirmose gretose buvo R. Ozolas, o dabar nebeliko tos sienos, į kurią galima atsiremti. Jo mokiniams bus sudėtingiau, bet jo laikysena, pozicija turi sekėjų.
Jis nebuvo radikalas, nors buvo, kas jį taip vadino. Jeigu tik kildavo diskusijos su oponentu, nežinau nė vienos diskusijos baigties, kur jis neįveikdavo savo oponento argumentais, logika. Apie R. Ozolo veiklos kokybę daug kam reikia pasvajoti.
Intelektualinis kalibras
– Taip giliai mąstančio žmogaus, kaip R. Ozolas, nebuvau sutikęs. Tai buvo strategiškai mąstantis žmogus.
Kai pradėjau su juo bendrauti, jutausi kiek nepilnavertis, kadangi daug ko nesupratau. Man reikėjo augti. Tam, kad su juo lygiaverčiai galėtumei bendrauti, reikėjo augti. Aš už tai jam labai dėkingas, kad turėjau labai daug mokytis tam, kad man nebūtų gėda bendrauti. Nors jis bendraudavo su visais, buvo labai paprastas, bet tam, kad su juo galėtumei diskutuoti globaliais klausimais, turėjai lavintis, tam reikia ir patirties.
Tokio intelektualinio kalibro žmonių nelabai ir esu sutikęs.
„Lietuva prasideda kiekviename miestelyje“
– Jis pastaruoju metu sugrįžo į savo mylimus Bazilionus su knygomis, idėjomis. R. Ozolas yra pasakęs, kad Lietuva prasideda kiekviename miestelyje, kiekviename kaime. Nuo žemės prasideda Lietuva. Jo indėlis į Bazilionų kultūrinį gyvenimą yra didžiulis. Manau, kad jo mokiniai, sekėjai tęs šį reikalą, nes tam įpareigoja pagarba R. Ozolui.
Kiek žinau, nebus nustota leisti nei istorijos ir kultūros žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, nei „Padubysio kronikos“. Nors jis buvo sakęs, kad paskutinis „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ numeris turi išeiti juodais viršeliais. Kiek žinau, prieš mirtį jis sulaukė „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ naujo numerio. Labai džiaugėsi tuo.
Šių žurnalų tolesnė leidyba bus atminimas R. Ozolui. Atminimą reikia branginti, darbus reikia tęsti.
Bazilionų miestelio mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius Rimantas GORYS įpareigotas saugoti, populiarinti ir plėsti daugiau nei 15 tūkstančių knygų biblioteką, kurią karavanais iš Vilniaus gabeno R. Ozolas į Bazilionus. Unikali grožinės bei mokslinės, filosofinės, istorinės literatūros biblioteka, šimtai tomų dienoraščių, rašytų Lietuvai ir apie Lietuvą.
R. Gorys dalijasi prisiminimais apie R. Ozolą ir jo palikimą Bazilionams.
Užgeso su mintimis apie darbus
– Net ir žinant, kad žmogus sunkiai serga, tokia netektis negali nesukrėsti. Šeštadienį kalbėjausi su R. Ozolo paramos fondo „Už Teisingumą Lietuvoje“ direktoriumi Eugenijumi Skrupskeliu. Penktadienį jis buvo atsigavęs ir pareikalavo naujojo „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ numerio maketo. Paskutiniai jo prašymai buvo dėl žinių apie „Nepriklausomybės sąsiuvinius“ ir „Padubysio kronikas“. Su ta mintimi jis ir užgeso.
Bazilionų miestelis, mokykla, viso rajono kultūra gavo neįkainojamą R. Ozolo palikimą – 15 tūkstančių knygų jo biblioteką. Užuominos apie bibliotekos dovanojimą buvo maždaug prieš šešerius metus. Maniau, kad tai bus porą tūkstančių knygų... Pastatysim etažerę ir bus bibliotekėlė...
Kai prasidėjo „karavanai“ iš Vilniaus į Bazilionus... Kai pamačiau kiekį, man pasidarė neramu. Nesitikėjau nei tokio kiekio, nei tokios vertės knygų. Dar per 120 tomų jo dienoraščio, rašyto nuo 1955 metų... Mokytojai įsipareigojo po pamokų dalį laiko skirti, kad surašytume bent dalį knygų į kompiuterines laikmenas dabar, dalį – vėliau.
Tokia biblioteka jau gali būti nemirtinga. Nors kol kas rajono valdžios žadėto naujo priestato nėra, biblioteką kurdiname viename iš esamų mokyklos kabinetų. Reikia deramo atminimo, tikimės, kad priestatas bus pradėtas statyti, nes toks palikimas turi būti deramai įvertintas ir saugomas.
R. Ozolo gyvenimo tikslas buvo, kad tos knygos būtų naudojamos, jomis būtų domimasi. Tai jau ne kaimo bibliotekėlė, tai jau rimta biblioteka, kurios vertybėmis gali pasinaudoti universiteto studentai, mokslininkai. Bibliotekoje gausu ne tik grožinės, bet ir istorinės, filosofinės, bibliografinės, lituanistinės krypties retų leidinių. dalis specifinės literatūros gali pasitarnauti Šiaulių universiteto studentų, magistrantų, doktorantų, mokslininkų tiriamiesiems darbams.
Jeigu iki šiol dovaną vadinome Mažuoju lituanistikos centru, dabar tai, be abejonių, bus R. Ozolo vardo biblioteka.
R. Ozolo miškas
– R. Ozolas su šeima nutarė dovanoti Bazilionų mokyklai ir 12 hektarų brandaus miško. Iš pradžių jo noras buvo, kad, pardavus mišką, būtų prisidėta prie mokyklos priestato statybų.
Tačiau dabar visiškai aišku, kad tie pinigai turi būti panaudoti ne cementui ir vinims, o knygoms, kultūrai. Reikia plėsti biblioteką, ieškoti trūkstamų serijų knygų. Galbūt dalis pinigų bus panaudota ir „Padubysio kronikų“ leidybai, jeigu bus sunkus laikas.
„Padubysio kronikos“ kol kas yra po R. Ozolo fondo prieglauda, tačiau jis pats jau kalbėjo, kad žurnalą reikia pradėti leisti savarankiškai, be fondo.
„Padubysio kronikos“ bus leidžiamos bet kuriuo atveju, kaip R. Ozolo palikimo pagerbimas. Jau gulėdamas sunkios ligos patale, R. Ozolas dar parašė gaires – temas ateities „Padubysio kronikų“ numeriams.
Išėjo R. Ozolas, o mums paliko dar begalę darbų. Dirbsime.
Jono TAMULIO nuotr.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BIBLIOTEKA: Kol kas 15 tūkstančių knygų R. Ozolo biblioteka, dovanota Bazilionams, glaudžiasi vienoje iš klasių. Deramam signataro atminimui įamžinti tikimasi sulaukti mokyklos priestato.
DEDIKACIJA: Dalis R. Ozolo bibliotekos knygų – su dedikacijomis.
RETENYBĖS: R. Ozolo dovanotoje bibliotekoje gausu retų leidinių, kuriais gali pasinaudoti universiteto studentai ir dėstytojai savo moksliniams tyrinėjimams.
DARBAI: Romualdas Ozolas (centre), (iš kairės) Eugenijus Skrupskelis, Birutė Salatkienė, Arūnas Gumuliauskas, Rimantas Gorys, Vytenis Rimkus, Virginija Šiukščienė Bazilionų mokykloje tariasi dėl trečiojo „Padubysio kronikų“ numerio, kuris išėjo praėjusių metų pabaigoje.