Sausio 13-ajai – 29-eri, tačiau laisvės kaina nepamiršta

Vy­rai dre­bė­jo, mo­te­rys ver­kė, bet nie­kas ne­si­trau­kė

Da­lia Za­bu­lio­nie­nė, kaip ir da­bar, tuo­met dir­bo Jo­niš­kio hid­ro­me­lio­ra­ci­jo­je, jos vy­ras Re­mi­gi­jus – kraš­to ap­sau­gos pa­rei­gū­nas, sa­va­no­riš­kai užė­męs Tė­vy­nės lais­vės gy­ny­bos po­zi­ci­jas Par­la­men­te. Ir kai iš­gir­do pra­ne­ši­mą, jog ša­lis pa­vo­ju­je, kvie­ti­mą va­žiuo­ti į Vil­nių, mo­te­ris su bi­čiu­le Jū­ra­te Mont­ri­mie­ne ne­dve­jo­da­ma ėmė ruoš­tis – kir­bė­jo vil­tis, gal nors aki­mir­kai pa­vyks su vy­ru pa­si­ma­ty­ti.

– Kai pa­ma­čiau tą kvie­ti­mą atei­ti ir pri­si­min­ti, la­bai su­jau­di­no. Iki aša­rų. Tuo lem­tin­gu mo­men­tu aš pa­li­kau ma­žą vai­ką ma­mai ir iš­va­žia­vau. Rei­kia įsi­vaiz­duo­ti, ką ji tuo me­tu iš­gy­ve­no, ma­ty­da­ma per te­le­vi­zi­ją pa­sku­ti­nius vaiz­dus iš už­gro­bia­mo bokš­to. Juk nei pa­skam­bin­ti, nei pa­sa­ky­ti ne­bu­vo ga­li­my­bių. Tą nak­tį iš­ties bu­vo bai­su. Neap­sa­ko­ma bai­mė. Šū­viai, tan­kų dre­bi­na­mas grin­di­nys... Vie­no mo­men­tu dar už­ge­so švie­sa, koš­ma­ras. Ne­ži­nau, ar iš­ties bu­vo, kas ne­bi­jo­jo? Bet nie­kas ne­si­trau­kė net ra­gi­na­mi. Kai vi­si su­si­ki­bom ran­kom, jau­čiau, net ša­lia sto­vė­ję vy­rai dre­bė­jo kaip epu­šės la­pai. O mes, mo­te­rys, ėmė­me verk­ti. Kaip da­bar at­si­me­nu, priė­jo jo­niš­kie­tis An­ta­nas Ru­dis: „Ko ver­kiat? Bi­jot? Im­kit čes­na­ki­nės duo­nos!“ – pa­sa­ko­ja Da­lia Za­bu­lio­nie­nė, ku­riai tuo lem­tin­gu lai­ko­tar­piu bu­vo 27-eri.

Ri­man­tas Pet­rai­tis bu­vo vie­nas iš tų, ku­ris var­dan vi­sų lais­vės, su­tei­kė žmo­nėms ga­li­my­bę va­žiuo­ti į Vil­nių – tam rei­ka­lui da­vė sa­vo tuo­met tu­rė­tos tu­riz­mo agen­tū­ros au­to­bu­są. „At­va­žia­vę nuei­nam į šta­bą, klau­siam, kur jo­niš­kie­čiams sto­vė­ti. Sa­ko, sau­go­sit Par­la­men­tą prie fon­ta­nų. Taip ir sto­vė­jom, ko­kio­mis pen­kio­mis ei­lė­mis, su­si­ki­bę, vi­są nak­tį gie­do­da­mi, gar­siai mels­da­mie­si. Po to, kai prie te­le­vi­zi­jos bokš­to nuai­dė­jo šū­viai, iš­gy­ve­no­me ne­jau­kų lau­ki­mą. Juk tu­rė­jo tan­kai at­va­žiuo­ti ir prie Par­la­men­to. Įtam­pa at­slū­go jau tik pa­ry­čiais. Ver­kėm ir gle­bės­čia­vo­mės,“ – me­na V. Pet­rai­tis.

Už­si­rū­kė net ne­rū­kan­tys

Į su­si­ti­ki­mą dar kar­tą iš­gy­ven­ti tą vie­ny­bę atė­jo ir du Par­la­men­to gy­nė­jai, kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­riai Ka­zi­mie­ras Gaid­jur­gis ir Vla­das Pet­rai­tis, bu­dė­ję prie pa­grin­di­nio įė­ji­mo. Vy­rai tei­gia tą nak­tį iš­gy­ve­nę iki šiol ne­pa­tir­tą jaus­mą – stip­ry­bė ir žmo­nių vie­ny­bė tie­siog tvy­ro­jo ore. „Ta­čiau, kai pra­ne­šė, jog tan­kai nuo te­le­vi­zi­jos bokš­to pa­su­ko ir va­žiuo­ja link Aukš­čiau­sio­sios ta­ry­bos, vi­si vy­rai už­si­rū­kė. Net tie, ku­rie to­kio įpro­čio ne­tu­rė­jo,“ – pri­si­mi­nė K. Gaid­jur­gis.

– Mes ne­bu­vom vie­ni. Kiek­vie­ną ry­tą nuo­tai­kos pa­kel­ti ir pa­si­kal­bė­ti priei­da­vo Par­la­men­te tuo­met dir­bęs Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Gin­ta­ras Ra­mo­nas, du­kart ap­lan­kė Vy­tau­tas Ado­mai­tis, tuo­me­tis Jo­niš­kio ra­jo­no ta­ry­bos pir­mi­nin­kas, Leo­nas Ka­ra­liū­nas, Vid­man­tas Sta­niu­lis, ki­ti. Ūki­nin­kas Juo­zas Čiu­ta at­ve­žė kai­miš­kų gė­ry­bių pa­si­stip­rin­ti – deš­rų, kum­pio, la­ši­nu­kų... – Vl. Pet­rai­tis kal­bė­jo apie to me­to bend­rą vi­sų in­dė­lį, kas kuo ga­lė­jo, tuo ir pri­si­dė­jo, sie­kiant to, kas už­si­brėž­ta.

Iš­pil­dy­ki­me žu­vu­sių­jų sva­jo­nes

Ža­ga­rie­tė Va­le­ri­ja Nor­man­tie­nė 1991-ųjų sau­sio 7-tą­ją į Vil­nių at­vy­ko vi­sai ki­tais rei­ka­lais, ta­čiau, pra­si­dė­jus ne­ra­mu­mams, ne­ma­tė rei­ka­lo ap­si­suk­ti ir va­žiuo­ti na­mo. Kaip tik sau­sio 7 die­ną bu­vo pa­kel­tos kai­nos, su­ki­lo je­dinst­ve­nin­kai, su sa­vo rau­do­no­mis vė­lia­vo­mis iš­si­ri­kia­vę prie Na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos. Lie­tu­vos pa­trio­tai iš­si­ri­kia­vo prie Par­le­men­to. Vi­sas tas die­nas sa­vo po­zi­ci­jų Va­le­ri­ja neap­lei­do. Sa­vo at­sto­vė­jo, ne­su­tę­žo, Prie­šin­gai – rė­mė­si į ša­lia sto­vin­čius ne­pa­žįs­ta­mus tau­tie­čius ir sė­mė­si tvir­ty­bės, ir pa­ti ta stip­ry­be su ša­lia sto­vin­čiu da­li­no­si, šil­dė­si iš jų ran­kų im­da­ma karš­tos ar­ba­tos puo­de­lį ar su­muš­ti­nį. „Su mu­mis bu­vo žmo­nių su uk­rai­nie­čių, bal­ta­ru­sių, lat­vių vė­lia­vo­mis. Ste­bė­jau, kaip prie par­duo­tu­vės, kur žmo­nės iš­si­ri­kia­vę lau­kė duo­nos, ru­sa­kal­bė mo­te­ris ra­gi­no : „Da­vai­tie, pa­spie­šim, Lands­ber­gis na po­mošč za­viot...“ („Na­gi, pa­sku­bė­kim, Lands­ber­gis į pa­gal­bą kvie­čia...“)

– Kai klau­sia, ar mes dar to­kie pat vie­nin­gi ir stip­rūs, ti­kiu, bė­da ir šian­dien mus su­vie­ny­tų. Mes tik­rai ga­li­me iš­pil­dy­ti lais­vės ko­vo­to­jų, paau­ko­ju­sių bran­giau­sią, ką tu­rė­jo, – gy­vy­bę, sva­jo­nes. Te­rei­kia kiek­vie­nam iš mū­sų sė­ti ge­ru­mą, veng­ti pyk­čio, pa­vy­do, pa­ga­liau kvie­čiu daž­niau ap­ka­bin­ti sa­vo vai­kus, nu­si­šyp­so­ti. Ma­žais dar­bais ga­li­me nu­vers­ti kal­nus. Tai ir bus mū­sų stip­ry­bė, – kal­bė­jo Ža­ga­rės švie­suo­lė.

Kas va­žiuos?

Ka­ro­lis Ba­čio­nis sau­sio 12-ąją po ei­li­nio bu­dė­ji­mo kaip tik grį­žo iš Vil­niaus, o nak­tį pa­skam­bi­nę gi­mi­nai­čiai pra­ne­šė: sos­ti­nė­je jau šau­do. Pas­kam­bi­no kai­my­nui Jus­ti­nui Gend­vi­lui: „Blo­gai. Ką da­ryt?“ Ka­ro­lis, Jus­ti­nas ir jo žmo­na An­ge­lė verk­da­mi bė­go prie Sa­vi­val­dy­bės. „Ant laip­tų mik­ro­fo­nas ir ko­kie pen­ki žmo­nės. Sa­ko, lau­kian­tys au­to­bu­so į Vil­nių, bet nie­kas ne­duo­da – per ma­žai žmo­nių. Ką da­ryt? Ei­nu ieš­ko­ti ta­ry­bos pir­mi­nin­ko V. Ado­mai­čio. Su­ta­rėm, kad rei­kia žmo­nes or­ga­ni­zuo­ti. Nuė­jau pas de­ka­ną J. Do­bi­lai­tį, kad žmo­nes po pa­mal­dų pa­kvies­tų, o aš – per pa­žįs­ta­mus. Nuei­nu pas mo­ky­to­ją Vy­tau­tą By­lą. Sa­kau, rei­kia va­žiuo­ti į Vil­nių. Žmo­na verkš­le­na, kad pa­si­li­go­jus, pra­šo ne­va­žiuo­ti... O Mo­ky­to­jas jai : „Aš ne­va­žiuo­siu. Ki­tas ne­va­žiuos. Tai kas ta­da va­žiuos?“ ir ryž­tin­gai ap­si­spren­dė,“ – lyg va­ka­rykš­čiais pri­si­mi­ni­mais da­li­no­si K. Ba­čio­nis.

Ju­lius Lu­kys jį pa­pil­do: tą sek­ma­die­nį, po kru­vi­nų­jų iš­puo­lių, iš­va­žia­vo net trys jo­niš­kie­čių au­to­bu­sai: LAZ-ą vai­ra­vo Vy­tau­tas Čiu­ber­kis, Ba­riū­nų „Lat­vi­ją“ – Al­bi­nas Kund­ro­tas, o Sta­sys Ado­mai­tis Vil­niun ve­žė ža­ga­rie­čius su sa­va­no­riais.

Pro­vo­ka­ci­jų eg­za­mi­nas iš­lai­ky­tas

Ja­ni­na Ši­mai­tie­nė su­si­ti­ki­mo me­tu į sau­sio 13-ąją pa­žvel­gė ki­to­mis aki­mis: pro­vo­ka­ci­jų ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­siai jau­nai Lie­tu­vai bu­vo daug. „Į tuos įvy­kius ėjo­me nuo pat Ko­vo 11-osios. Sug­rą­žin­ta ne­prik­lau­so­my­bė bu­vo la­bai tra­pi – juk pra­si­dė­jo blo­ka­dos, prieš ne­prik­lau­so­my­bę vei­kė Je­dinst­vos gru­puo­tė, sa­vo juo­dą dar­bą dir­bu­si, de­ja, ir Jo­niš­ky­je. Jau nuo gruo­džio mė­ne­sio kiek­vie­ną penk­ta­die­nį pa­što dė­žu­tė­je ras­da­vau ra­gi­ni­mą šeš­ta­die­nį, 11 val. bū­ti prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos. Reng­da­vau­si ir va­žiuo­da­vau. Ap­sau­ga į fo­jė įleis­da­vo, bet nie­kas ne­su­ti­ko, nie­kas taip ir ne­ži­no­jo, kas žmo­nes į sos­ti­nę kvie­čia. Da­bar aiš­ku, tai ir­gi bu­vo pro­vo­ka­ci­ja pra­ras­ti bud­ru­mą. Po vie­no to­kio sa­vait­ga­lio bu­dė­ji­mo kar­tu bu­dė­jęs gy­dy­to­jas iš Šir­vin­tų pa­klau­sė, gal ką iki au­to­bu­sų sto­ties pa­vež­ti. Įsė­dau aš ir dar vie­nas skuo­diš­kis. Gy­dy­to­jas pa­ke­liui su rei­ka­lais su­sto­jo. O ma­ne skuo­diš­kis ra­gi­na pa­si­žiū­rė­ti de­ši­nėn. At­si­su­ku – sto­vi Jo­niš­kio ATĮ au­to­bu­sas, iš ku­rio li­pa man pa­žįs­ta­mi jo­niš­kie­čiai ir sku­ba į Spor­to rū­mus – tuo me­tu ten vy­ko Je­dinst­vos or­ga­ni­zuo­tas su­va­žia­vi­mas... Taip grau­du pa­si­da­rė. Ir tą kru­vi­ną­ją nak­tį iš sau­sio 12-osios į 13-ąją ša­lies ra­jo­nuo­se je­dinst­vi­nin­kai da­li­no­si val­džią, skirs­tė­si pa­rei­gas, ku­rias tu­rė­jo pra­dė­ti ei­ti jau sau­sio 14-ąją, tik jau ki­tai val­džiai. Toks su­si­rin­ki­mas ir pa­rei­gų pa­si­skirs­ty­mas vy­ko ir Jo­niš­ky­je – la­bai ge­rai ži­no­ma, kur, ka­da ir kas or­ga­ni­za­vo... O ir vė­liau tų skau­džių įvy­kių fo­ne man į akis vie­nas ge­rai ži­no­mas par­ti­nis vei­kė­jas, jo­niš­kie­tis sa­kė: „Va­žiuo­jam, Ja­ni­na, į Vil­nių. Pa­siim­kim ša­kes – Lans­ber­gį nu­dur­sim...“ O aš jam: „Ne, tu jo ne­nu­dur­si, aš jį sa­vo kū­nu už­deng­siu“, – su­si­ti­ki­mo me­tu sa­vo pri­si­mi­ni­mais da­li­no­si J. Ši­mai­tie­nė.