Senatvė tarp dangaus ir žemės

Se­nat­vė tarp dan­gaus ir že­mės

Jad­vy­ga sa­ve pa­va­di­na žmo­gu­mi be vie­tos. Prieš ke­le­rius me­tus vie­na­me Šiau­lių ra­jo­no kai­me ji tu­rė­jo na­mą, ūkį, že­mės. Sa­ko pa­si­ti­kė­ju­si gi­mi­nė­mis ir vis­ką par­da­vu­si. Da­bar 76-erių mo­te­ris glau­džia­si sve­ti­muo­se na­muo­se. La­biau­siai bi­jo, kad to­kia prie­glau­da lai­ki­na.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Už pa­gal­bą – 56 tūks­tan­čiai li­tų

Pen­si­nin­kės skruos­tais rie­da ir rie­da aša­ros: sun­ku ir skau­du jai kal­bė­ti apie bu­vu­sius na­mus, apie gi­mi­niuo­tis no­rė­ju­sį bro­lį.

Jei prieš ge­rą de­šimt­me­tį Jad­vy­gai kas nors bū­tų pa­sa­kęs, kad liks be na­mų ir tu­rės glaus­tis gi­mi­nai­čiams pri­klau­san­čia­me na­me, bū­tų tik nu­si­juo­ku­si.

Mo­te­ris tei­gia, kad vie­ni­šą li­ku­sią gi­mi­nai­čiai ėmė smar­kiai „še­fuo­ti“, siū­lę pa­gal­bą, kiek­vie­ną sa­vai­tę lan­kę. Ji jiems kas kar­tą lauk­tu­vių įdė­da­vu­si, o ir šie nie­ka­da neat­va­žiuo­da­vę tuš­čio­mis.

„San­ty­kiai bu­vo gi­mi­niš­ki. At­ro­dė, kad ge­res­ni ir bū­ti ne­ga­li“, – sa­ko mo­te­ris.

Kol kar­tą u­žė­jo kal­ba apie tai, kad Jad­vy­gai ūkį rei­kė­tų par­duo­ti ir gy­ven­ti per­si­kel­ti ar­čiau gi­mi­nės, į Kur­šė­nus.

„Sa­kė, kad ma­ne ne tik lan­kys, bet ir nu­kar­šins. Pa­gal­vo­jau, ne­gi po že­me vis­ką nu­si­ne­šiu, o ar­čiau bro­lio tik­rai sma­giau“, – guo­džia­si pen­si­nin­kė.

Ji par­da­vė na­mą kai­me, o gau­tus ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių li­tų tie­siai į ran­kas tvir­ti­na ati­da­vu­si bro­liui už pa­ža­dė­tą kam­pą. Su­ta­rę, kad li­ku­sią da­lį, dar ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių, ati­duo­sian­ti da­li­mis. Tai bū­sian­ti kom­pen­sa­ci­ja – už pa­gal­bą da­bar ir gi­lio­je se­nat­vė­je.

Anot Jad­vy­gos, duo­da­ma pi­ni­gus ji ne­pra­šiu­si, kad gi­mi­nai­čiai jos var­du na­mą nu­pirk­tų – pi­ni­gus ati­da­vu­si, nes san­ty­kiai bu­vę ge­ri, gi­mi­nai­čių pa­ža­dai gra­žūs, o apie ap­ga­vys­tę ne­bu­vo net min­ties. Mo­te­ris tik pa­gei­da­vu­si, kad ar­ti­mų­jų var­du įsi­gy­ta­me na­me ją pri­re­gist­ruo­tų.

Nė­ra pa­ra­šo – nė­ra įro­dy­mo

Ne­di­de­lį na­me­lį su­si­ra­do. Jad­vy­gos duo­tais pi­ni­gais pa­re­mon­ta­vo.

Ar­ti­mų­jų pa­gal­ba iš pra­džių tik­rai at­ro­dė neį­kai­no­ja­ma: kur rei­kia, ten pa­veš, kas rei­ka­lin­ga, tuo ap­rū­pins.

„Ta­čiau ir aš nie­ka­da ne­lik­da­vau sko­lin­ga. Už kiek­vie­ną pa­slau­gą at­si­skai­ty­da­vau“, – be­ria žo­džius mo­te­ris.

Ke­le­rius me­tus gi­mi­nės, anot Jad­vy­gos, gi­mi­niš­kai gy­ve­nę ir pui­kiai su­ta­rę. Ne­bu­vo dėl ko pyk­tis, iš­sky­rus dėl ža­dė­to, bet ke­le­rius me­tus taip ir neiš­te­sė­to pa­ža­do pri­re­gist­ruo­ti nau­jo­je vie­to­je. Anot Jad­vy­gos, gi­mi­nės kal­bą apie re­gist­ra­ci­ją baig­da­vo sa­ky­da­mi, kad „jau tuoj tuoj“.

Ta­čiau šian­dien, praė­jus be­veik ket­ve­riems me­tams, Jad­vy­ga sa­ko esan­ti tarp že­mės ir dan­gaus: kal­bos apie „pri­ra­šy­mą“ te­be­si­tę­sia, o bro­lio „ry­toj ar­ba ki­tą sa­vai­tę pri­re­gist­ruo­sim“ ne­be­tei­kia vil­ties. Ma­ža to, gi­mi­niš­ki san­ty­kiai, anot Jad­vy­gos, at­ša­lo.

Mo­te­ris sa­ko, kad bro­lis vis re­čiau ją ėmęs lan­ky­ti ar­ba iš­vis nea­tei­ti. Įtam­pa dar la­biau su­stip­rė­jo, kai ji at­si­sa­kiu­si duo­ti jam pi­ni­gų re­mon­tui.

Jad­vy­ga bi­jo, kad įšir­dęs bro­lis jos neiš­vy­tų.

„Skau­du, kad ar­ti­mas žmo­gus taip ga­lė­tų pa­sielg­ti. Dūšią ati­da­viau, o li­kau ir be pi­ni­gų, ir be pa­ma­to po ko­jo­mis. Tarp že­mės ir dan­gaus. Da­bar tik gy­ve­nu ir lau­kiu, ka­da lieps išei­ti“, – sa­ko pen­si­nin­kė.

Jad­vy­ga prieš ke­lias die­nas krei­pė­si į se­niū­ni­jos spe­cia­lis­tus, pa­si­tei­ra­vo, ar bū­tų ga­li­my­bė sto­ti į ei­lę so­cia­li­niam būs­tui gau­ti. Esą jai pa­si­guo­dus se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai pa­sa­kę, kad pa­no­rė­jęs bro­lis bet ka­da ga­li pa­pra­šy­ti ją iš­si­kraus­ty­ti, nes jo­kio įro­dy­mo apie su­da­ry­tą žo­di­nį san­do­rį ji ne­tu­ri.

„Teis­me ne­ga­lė­čiau įro­dy­ti, kad bro­liui mai­nais už pa­ža­dą pri­žiū­rė­ti ma­ne nu­se­nu­sią su­si­mo­kė­jau. Ne­tu­riu nė vie­no pa­ra­šo, jo­kio po­pie­riaus, jo­kio įro­dy­mo – vis­ką mo­kė­jau į ran­kas“, – ap­mau­do ne­sle­pia mo­te­ris.

AD­VO­KA­TĖS KO­MEN­TA­RAS

Šiau­lie­tė ad­vo­ka­tė Jū­ra­tė BIE­LIAUS­KIE­NĖ tik gal­va pa­link­čio­ja, iš­gir­du­si šią gy­ve­ni­miš­ką si­tua­ci­ją:

– Na ir kas tiems žmo­nėms šau­na į gal­vą? Ne­gi sun­ku užei­ti į bet ku­rio ad­vo­ka­to kon­to­rą ir pa­si­tei­rau­ti, koks pa­ts efek­ty­viau­sias bū­das ga­lė­tų bū­ti, no­rint už­si­tik­rin­ti ra­mią se­nat­vę.

Juk ge­riau už kon­sul­ta­ci­ją su­mo­kė­ti ke­le­tą eu­rų, ne­gu pa­skui grauž­tis dėl tūks­tan­čių. Pa­ga­liau as­me­nims, tu­rin­tiems men­kas pa­ja­mas, vals­ty­bė už­tik­ri­na ne­mo­ka­mą tei­si­nę pa­gal­bą. Ma­ža to, kiek­vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je dir­ba vi­siš­kai ne­mo­ka­mai kon­sul­tuo­jan­tys tei­si­nin­kai.

Dar la­biau, jei žmo­gui rei­ka­lin­gas ad­vo­ka­tas, jam te­rei­kia apie tai pra­neš­ti sa­vo so­cia­li­niam dar­buo­to­jui – jis su­tvar­kys do­ku­men­tus, ir ad­vo­ka­tas at­va­žiuos į na­mus.

Apie šį ir ki­tus pa­na­šius at­ve­jus pa­sa­ky­siu taip: kiek­vie­nas žmo­gus, jei­gu jis gal­vo­ja, kad yra pa­žeis­ti jo in­te­re­sai, ga­li kreip­tis į teis­mą. Bet. Pa­žiū­rė­ki­me į pa­sta­rą­jį at­ve­jį: ko­kius įro­dy­mus apie (jei ja ti­kė­ti) duo­tus pi­ni­gus ta mo­te­ris įteiks teis­mui?

Ki­tas rei­ka­las, jei san­do­ris bū­tų bu­vęs įtei­sin­tas tei­siš­kai, pa­vyz­džiui, su­da­rius iš­lai­ky­mo iki gy­vos gal­vos su­tar­tį. To­kio po­bū­džio su­tar­ty­je nu­ma­ty­tos vi­sos ga­ran­ti­jos.

Apie į ran­kas ati­duo­tus pi­ni­gus. Tie­są sa­kant, kiek­vie­nas žmo­gus pi­ni­gus ga­li dė­ti ten, kur no­ri – no­ri ati­duo­ti, no­ri iš­da­lin­ti. Bė­da ta, kad by­li­nė­jan­tis šių „da­ly­bų“ ne­la­bai ir įro­dy­si. Tai­gi šio­je konk­re­čio­je si­tua­ci­jo­je pa­dė­ti la­bai sun­ku. Nė­ra įro­dy­mų.

De­ja, kar­tais su­si­pai­nio­ja­ma ir su­da­rant su­tar­tis. Gal tai dėl to, kad žmo­nės ge­riau kon­sul­tuo­ja­si tur­gu­je, su drau­ge, bet ne su tei­si­nin­ku.

Esu tu­rė­ju­si ne vie­ną by­lą, kai nai­ki­no­me do­va­no­ji­mo su­tar­tį. Pa­si­tai­ko, kad žmo­nės (daž­niau­siai tai bū­na tė­vai) vie­nin­te­liam sa­vo vai­kui do­va­no­ja vi­są tur­tą. Tai­gi klau­siu do­va­no­to­jų: o ko ti­kė­jo­tės su­da­ry­da­mi do­va­no­ji­mo su­tar­tį? Ir su­ži­nau, kad už do­va­ną bu­vo ti­kė­ta­si prie­žiū­ros se­nat­vė­je. Ar­gi ne ku­rio­zas – tė­vai no­rė­jo, kad juos se­nat­vė­je vai­kas rem­tų ir pa­dė­tų, o su­da­rė do­va­no­ji­mo su­tar­tį! Ži­no­ki­te, kad to­kia su­tar­tis (kaip, be­je, ir tes­ta­men­tas), ki­to žmo­gaus nie­kaip neį­pa­rei­go­ja. Ga­vo do­va­ną, ir – vi­so ge­ro.

Jei­gu žmo­gus no­ri, kad jį iš­lai­ky­tų, ir su­da­ro do­va­no­ji­mo su­tar­tį, o jo vis tiek ne­pri­žiū­ri, tai yra tik du ke­liai: ar­ba ten­ka su­si­tai­ky­ti ar­ba teis­me už­gin­čy­ti do­va­no­ji­mo su­tar­tį, kaip ne­pa­tei­si­nu­sią tei­sė­tų lū­kes­čių.

Tei­sin­giau­sia bū­tų bu­vę, jei­gu mi­nė­ta mo­te­ris kai­me tu­rė­to sa­vo na­mo bū­tų ne par­da­vu­si, o pa­do­va­no­ju­si gi­mi­nai­čiams. Ta­da bū­tų drą­siai ga­li­ma kreip­tis į teis­mą ir nu­gin­čy­ti do­va­no­ji­mo su­tar­tį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VIE­NAT­VĖ: Kar­tais lū­kes­čiai ne­pa­si­tei­si­na: žmo­gus se­nat­vė­je vis tiek ga­li lik­ti vie­ni­šas. Tei­si­nin­kai pa­ta­ria tur­ti­nius rei­ka­lus tvar­ky­ti tei­si­niu ke­liu.

KON­SUL­TA­CI­JOS: Ad­vo­ka­tė Jū­ra­tė Bie­liaus­kie­nė: „Mes, lie­tu­viai, daž­nai tau­po­me ten, kur ne­rei­kė­tų tau­py­ti. Jei no­ri­me iš­siaiš­kin­ti apie mo­kes­čius, apie drau­di­mi­nius, tur­ti­nius san­ty­kius, klau­si­nė­ja­me drau­gų, kai­my­nių ir va­do­vau­ja­mės jų pa­tir­ti­mi. Nuo to­kių „kon­sul­ta­ci­jų“ pa­skui vie­ni ne­ma­lo­nu­mai“.