Šiau­lių Pom­pė­ją ty­ri­nės ir atei­nan­čios kar­tos

VA­SA­ROS PO­KAL­BIAI

Šiau­lių Pom­pė­ją ty­ri­nės ir atei­nan­čios kar­tos

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ar­cheo­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja Aud­ro­nė Ša­pai­tė šią va­sa­rą ban­dė at­skleis­ti Šiau­lių se­na­mies­čio pa­slap­tis. Ar po Šiau­lių Pri­si­kė­li­mo aikš­te ga­li sly­pė­ti sa­va Pom­pė­ja?

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ap­ti­ko XVI–XVII am­žių

– Ko­kia jums, kaip ar­cheo­lo­gei, ši va­sa­ra?

– Mū­sų va­sa­ros vi­sa­da yra ne­prog­no­zuo­ja­mos. Šią va­sa­rą ap­siė­miau da­ry­ti tik vie­ną pro­jek­tą – Šiau­lių mies­to Pri­si­kė­li­mo aikš­tės.

Ty­ri­mai tru­ko nuo lie­pos 11 iki rugp­jū­čio 3 die­nos. Plo­tas – be­veik 77 kvad­ra­tai. Tai bu­vo žval­go­mie­ji ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai. Iš­kas­ti 38 šur­fai, dau­giau­siai – po 2 kvad­ra­ti­nius met­rus.

Šur­fai apė­mė plo­tus, ku­riuos pla­nuo­ja­ma re­konst­ruo­ti: da­bar­ti­nę Pri­si­kė­li­mo aikš­tę, plo­tą prieš Šiau­lių ko­le­gi­ją, skve­rą prieš Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bę, Šiau­lių ka­ted­ros priei­gas, Auš­ros ta­ko pra­džią, ku­ri įei­na į se­no­jo mies­to te­ri­to­ri­ją.

– Kiek gi­liai baks­te­lė­jo­te į že­mę?

– La­bai įvai­riai. Mes vi­suo­met ka­sa­me iki įže­mio, tai yra, iki tos vie­tos, kur žmo­gus ne­vyk­dė jo­kios veik­los. Jei žmo­gus tik praė­jo pro ša­lį, kul­tū­ri­nis sluoks­nis yra plo­nas, bū­na, kad įže­mį ran­da­me ir 30 cen­ti­met­rų gy­ly­je. Kas ki­ta, jei sto­vė­jo na­mas ir bu­vo rū­sys. Gi­liau­sia vie­ta, iš­kas­ta Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je – 2 met­rai 30 cen­ti­met­rų. Ne­gi­liau­sia – 60 cen­ti­met­rų.

– Ką at­vė­rė 2 met­rai 30 cen­ti­met­rų?

– Da­bar­ti­nė­je Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je ra­do­me tris vie­tas, kur yra bu­vę XVI–XVIII am­žiaus pa­sta­tai su rū­siais.

Vie­no­je vie­to­je pa­tai­kė­me į pa­sta­to vi­du­rį: ne­ži­no­me, kiek jis dar tę­sia­si į kai­rę ir de­ši­nę. Ten grei­čiau­siai bu­vo su­kri­tu­si kros­nis, nes ra­do­me daug per­de­gu­sio mo­lio, su­du­žu­sių kok­lių. Ki­to­je vie­to­je pa­tai­kė­me į pa­sta­to kam­pą – ma­tė­si ak­me­ni­nių pa­ma­tų kam­pas, gre­ta, ko ge­ro, kros­nies lie­ka­nos, nes daug mo­lio tin­ko. Tuo­met kiek­vie­nas na­mas tu­rė­jo sa­vo kros­nį, o per šim­tus me­tų – ir ne vie­ną. To­dėl kok­liai – daž­nai ran­da­mas se­na­mies­čio ra­di­nys.

Tre­čio­je vie­to­je ap­ti­ko­me rū­sio pa­kraš­tį, gal tru­pu­tį vė­ly­ves­nį, XVII–XVIII am­žiaus.

– Kiek maž­daug ra­di­nių ap­ti­ko­te?

– Jei skai­čiuo­tu­me su mo­lio tin­ku – tūks­tan­čius. Vi­sų ra­di­nių dar ne­nup­rau­siau ir ati­džiai neap­žiū­rė­jau. Esu pri­kro­vu­si pil­ną pa­sie­nį mai­šų. Mū­sų dar­bas už­truks iki ki­tų me­tų pa­va­sa­rio, nes rei­kia pa­ra­šy­ti ata­skai­tą. Da­bar pa­si­bai­gė tik lau­ko dar­bai – vi­si ki­ti tik pra­si­dė­jo.

Mįs­lės ir hi­po­te­zės

– Kiek Pri­si­kė­li­mo aikš­tė iki šiol bu­vo tir­ta ar­cheo­lo­gų?

– Kai 1997–1998 me­tais ieš­ko­jau, kur yra Šiau­lių se­na­mies­tis, ke­lio­se vie­to­se baks­te­lė­jo­me ne­di­de­lius šur­fus. Prieš re­konst­ruk­ci­ją dau­giau­siai ty­ri­nė­tas skve­ras prieš Sa­vi­val­dy­bę. Ko­le­gė iš Vil­niaus Auš­ra Za­le­pū­gie­nė ka­sė šur­fus, per­ka­sas, ste­bė­jo že­mės ka­si­mo dar­bus. Vie­to­mis bu­vo ras­tas sluoks­nis bei pa­vie­nių ra­di­nių.

– Ko­kių lū­kes­čių tu­rė­jo­te prieš šių me­tų ka­si­nė­ji­mus?

– Ti­kė­jau­si, kad gal­būt už­ka­bin­si­me ir se­nes­nį lai­ką nei XVIII am­žių. Jau­čiuo­si pa­ma­lo­nin­ta, kad jį ap­ti­ko­me ir – ne vie­no­je vie­to­je. Nes, kaip be­bū­tų, šur­fa­vi­mas yra baks­no­ji­mas: pa­tai­ky­si – ne­pa­tai­ky­si.

Esu pa­ten­kin­ta re­zul­ta­tais, nes apie tuos lai­kus is­to­ri­kai nie­ko ne­ži­no. Tik mes at­ra­dę ga­li­me da­ry­ti kaž­ko­kias iš­va­das.

– Ką ra­di­niai at­sklei­džia apie se­nes­nius nei XVIII am­žiaus Šiau­lius?

– Aikš­tės ri­bas. Užs­ta­ty­mas bu­vo ar­čiau – se­nie­ji rū­siai ei­na maž­daug iki Pri­si­kė­li­mo aikš­tės vi­du­rio. Va­di­na­si, vi­sa ši da­lis į Var­po gat­vės pu­sę bu­vo už­sta­ty­ta.

At­kas­tas pa­sta­to kam­pas orien­tuo­tas ne taip, kaip da­bar­ti­niai na­mai, o taip, kaip ka­ted­ra. Ma­to­me ki­tą už­sta­ty­mo kryp­tį. Iš vie­no pa­sta­to ne­ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dų, bet to­kia hi­po­te­zė iš­ki­lo. Man vi­suo­met at­ro­dė, kad ka­ted­ra „krei­vai“ sto­vi ki­tų pa­sta­tų at­žvil­giu. Gal­būt čia yra at­sa­ky­mas.

– Kas už­mi­nė dau­giau­siai mįs­lių?

– Skve­re prie­šais Sa­vi­val­dy­bę at­ka­sė­me la­bai gra­žų grin­di­nį. Svars­to­me, ar jis – iš tur­gaus, ar anks­ty­ves­nių lai­kų. Grin­di­nys keis­to­kas: iš di­de­lių ak­me­nų įstri­žai su­dė­ta juos­ta. Ly­gi­nau su iko­nog­ra­fi­ja – nuo­trau­ko­je ma­ty­ti taip pa­da­ry­tas grin­di­nys tur­gaus aikš­tė­je.

Ra­do­me pa­sta­tą prie­šais Ka­ted­rą – ant san­kry­žos kam­po. At­ro­dė, kad pa­gal iko­nog­ra­fi­ją ten nie­kas ne­sto­vė­jo ir pa­sta­tų ne­tu­rė­jo bū­ti. Su­si­ra­dau 1875 me­tų Na­po­leo­no Or­dos pie­ši­nį, ja­me ma­ty­ti pa­sta­tas prie­šais Ka­ted­rą – ko ge­ro, tas pa­ts. Fak­tas, kad na­mai XIX am­žiu­je ten sto­vė­jo. Tą lai­ko­tar­pį pa­tvir­ti­na ir ra­di­niai.

– Ko­kių bui­ties daik­tų ra­do­te?

– Po­rą mo­li­nių pyp­kių gal­vu­čių, ver­ti­ka­lią­ją ba­to pa­sa­gė­lę, po­rą mo­ne­tų, bet jos vė­ly­vos, iš tur­gaus lai­kų.

Dau­giau­siai ra­do­me kok­lių. Jais ar­cheo­lo­gai la­bai džiau­gia­si, nes kok­lių ma­dos maž­daug kas 50 me­tų kei­tė­si, pa­gal tai da­tuo­ja­me sluoks­nį. Ir, ži­no­ma, ra­do­me ke­ra­mi­kos: puo­dai bu­vo mo­li­niai ir du­žo, tad šu­kių per šimt­me­čius pri­dau­žy­ta so­čiai.

Pa­liks atei­ties kar­toms

– Ka­da da­tuo­ja­mas Šiau­lių se­na­mies­tis, at­si­žvel­giant į ar­cheo­lo­gi­nius ra­di­nius?

– Ar­cheo­lo­giš­kai esu už­čiuo­pu­si XVI am­žiaus vi­du­rį. Rū­sys bu­vo at­kas­tas da­bar­ti­nio SEB ban­ko te­ri­to­ri­jo­je. Da­ta­vi­mas tiks­lus, nes ra­do­me si­dab­ri­nę Žy­gi­man­to Au­gus­to mo­ne­tą.

Iš ra­šy­ti­nių šal­ti­nių ži­no­me, kad 1447 me­tais sto­vė­jo me­di­nė baž­ny­čia. Šiuo at­ve­ju kal­ba­me apie rea­lius Šiau­lius. Mes šven­čia­me 780-ąjį ju­bi­lie­jų, bet anks­tes­nie­ji lai­kai yra sun­kiai ap­čiuo­pia­mi.

Kad žmo­nės čia gy­ve­no ir se­niau, ro­do ka­pi­ny­nai, gy­ven­vie­tės da­bar­ti­nė­je mies­to te­ri­to­ri­jo­je: Lie­po­riai, Lep­šiai, Sal­du­vės pi­lia­kal­nis.

– Ka­da la­biau­siai nu­ken­tė­jo Pri­si­kė­li­mo aikš­tė ir jos kul­tū­ri­niai sluoks­niai?

– Be abe­jo, XX am­žiu­je su sa­vo ka­rais.

Kol Šiau­liai įga­vo se­no­jo mies­to vie­to­je pa­mink­li­nį sta­tu­są, kas no­rė­jo, ka­sė, grio­vė. Pa­si­se­kė, kad Pri­si­kė­li­mo aikš­tė vi­sa­da bu­vo aikš­tė, ten nie­kas per daug ne­vyk­dė veik­los. Tik sker­sai ir išil­gai ei­na ko­mu­ni­ka­ci­jos.

– Ar ga­li bū­ti, kad po že­me sle­pia­si Šiau­lių Pom­pė­ja?

– Be abe­jo, te­nai kaž­kas yra – o kas, su­ži­no­si­me, kai at­ka­si­me. Da­bar vyks­ta aikš­tės pro­jek­ta­vi­mas, at­lik­ti tik ar­cheo­lo­gi­niai-žval­go­mie­ji ty­ri­mai.

Prieš že­mės ka­si­mo dar­bus vėl rei­kės ty­ri­mų. Jie pri­klau­sys nuo to, kur ir ko­kie sta­ti­niai bus su­pro­jek­tuo­ti. Pa­gal da­bar­ti­nę pro­jek­to sta­di­ją sta­ti­nių, ko­mu­ni­ka­ci­jų yra ne­daug.

Tas vie­tas, kur ar­cheo­lo­gi­nis-kul­tū­ri­nis sluoks­nis ne­bus su­griau­tas ir bus už­pi­la­ma že­mė, gal­būt pa­lik­si­me atei­ties kar­toms. Gal jos su­gal­vos ki­tų, ne­dest­ruk­ty­vių bū­dų iš­siaiš­kin­ti ne­sug­riau­nant.

Se­nų­jų rū­sių vie­tas no­rė­tų­si iš­kas­ti iki ga­lo – pa­ra­šiau re­ko­men­da­ci­ją, kad rei­kė­tų iš­tir­ti vi­są plo­tą.

Ar­chi­tek­tas svars­to ra­di­nius ati­deng­ti vi­suo­me­nei, jį la­biau do­mi­na grin­di­niai. Yra ga­li­my­bė iš­tir­ti ir pa­lik­ti ro­dy­ti pa­sta­tą, ku­rio ma­ty­ti pa­ma­tų kam­pas. Bet pro­ble­miš­ka. Vi­sų pir­ma – kai­nuo­ja pi­ni­gų, ant­ra – kaip tai pa­da­ry­ti? Stik­las ne­pa­si­tei­si­no: ra­so­ja, už­si­ne­ša, nie­ko ne­si­ma­to. Rei­kia nau­jų tech­no­lo­gi­jų.

– Ne­gai­la, kad aikš­tė bus pa­deng­ta ir vi­sų pa­slap­čių ne­be­su­ži­no­si­te?

– Ne­gai­lė­ki­me ki­toms kar­toms.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

TY­RI­MAI: Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je bu­vo at­kas­ti 38 šur­fai, dau­giau­siai – po 2 kvad­ra­ti­nius met­rus.

AT­RA­DI­MAS: Ar­cheo­lo­gę Aud­ro­nę Ša­pai­tę šią va­sa­rą la­biau­siai pra­džiu­gi­no at­kas­tos anks­ty­viau­sių rū­sių vie­tos.

RA­DI­NYS: Kok­liai – daž­nas se­na­mies­čių ra­di­nys, pa­gal jų ma­das ar­cheo­lo­gai da­tuo­ja at­ka­sa­mus sluoks­nius.