AIKŠ­TĖS IS­TO­RI­JAI GRESIA BUL­DO­ZE­RIAI

Šiau­lių tur­gaus aikš­tė gi­mė XV a. vi­du­ry­je, is­to­ri­nė­je „Bu­lei­nės“ vie­to­vė­je, ša­lia me­džio, baž­ny­čios šven­to­riaus. XVI am­žiu­je ka­ra­lie­nės Bo­nos in­ten­ci­ja ir ka­ra­liš­ko­jo ma­ti­nin­ko Mo­tie­jaus Maš­kovs­kio dė­ka ji ta­po sta­čia­kam­pe, su­pla­nuo­ta pa­gal re­ne­san­si­nį mo­du­lį „2x3“. XVIII a. pa­bai­go­je, pa­gal A. Ty­zen­hau­zo no­rą, ji iš­si­plė­tė dvi­gu­bai di­des­nė už da­bar­ti­nę (!) – net iki Vil­niaus gat­vės, ta­čiau XIX a. vi­du­ry­je ji na­tū­ra­liai su­ma­žė­jo iki da­bar­ti­nių ga­ba­ri­tų. Ca­ri­nis, tar­pu­ka­rio ir ta­ry­bi­nis laik­me­čiai kei­tė aikš­tės pa­skir­tį ir sta­ti­nių si­lue­tus, for­ma­vo pa­gal laik­me­čio lo­gi­ką ir mies­to ki­še­nės ga­li­my­bes.

AIKŠ­TĖS IS­TO­RI­JAI GRESIA BUL­DO­ZE­RIAI

Vilius Puronas

Bul­do­ze­riai – ne moks­li­nin­kai, o lė­šų įsi­sa­vi­ni­mo ma­ši­nos.

Tal­pi­nu dvi ak­me­nų nuo­trau­kas, tie­sio­giai su­si­ju­sias su ar­cheo­lo­gi­ja, iš Pri­si­kė­li­mo aikš­tės skve­riu­ko prie­šais Sa­vi­val­dy­bės pa­sta­tą.

Pir­mo­ji nuo­trau­ka – be­ne iš 2006-ųjų me­tų. Mil­ži­niš­kų rie­du­lių fo­ne ma­to­si „Sno­ro“ ban­ko pir­ma­sis aukš­tas. Anuo­met vy­ko šios da­lies re­konst­ruk­ci­ja, prieš de­šimt­me­tį bu­vo tuš­čiai iš­mes­tos lė­šos, ką ne­tru­kus įtei­sins pla­nuo­ja­ma aikš­tės re­konst­ruk­ci­ja.

Nuot­rau­ko­je už­fik­suo­ti mil­ži­niš­ki ak­me­nys – ne­ti­kė­tas ra­di­nys, o gal ir uni­ka­lus ar­cheo­lo­gi­nis reiš­ki­nys, be ypa­tin­gų fan­fa­rų anuo­met iš­bo­gin­tas sta­ty­bi­nin­kų ma­ši­no­mis. Be­lie­ka juos nu­ra­šy­ti Mu­rav­jo­vo Ko­ri­ko ins­pi­ruo­tos sta­čia­ti­kių cerk­vės, pa­šven­tin­tos 1867 me­tais, pa­ma­tams ar apie 1952-uo­sius ten iš­dy­gu­sio fon­ta­no konst­ruk­ci­jai, nes mies­to is­to­ri­kų pub­li­ka­ci­jų apie se­no­vi­nius ra­di­nius skve­re­ly­je, ne­te­ko už­tik­ti spau­do­je. Tą pa­tį sa­ko ir aikš­tės at­vaiz­dai iš XIX a. pa­bai­gos.

Ant­ro­ji nuo­trau­ka už­fik­sa­vo grin­di­nio lie­ka­nas ar­cheo­lo­gų iš­kas­to­je duo­bė­je, dar neuž­raus­to­je, į ku­rią šian­die­ną kiek­vie­nas ga­li pa­žvelg­ti, jei ne­tin­gi. Grin­di­nio frag­men­tas įdo­mus ke­liais as­pek­tais. Ak­me­nys ga­na ne­vie­no­di, skir­tin­gų dy­džių, tar­si iliust­ruo­jan­tys XVIII–XIX am­žių slenks­ty­je prie įva­žų į mies­tą sto­vė­ju­sius po­stus, ku­rie iš va­žiuo­jan­čių­jų į tur­gų rink­da­vo mo­kes­tį ak­me­ni­mis, ku­riais bu­vo grin­džia­ma Rin­kos aikš­tė, taip pat – Vil­niaus gat­vė.

Tie­sa, apie jį mies­to is­to­ri­kai, pro­fe­sio­na­lai ir di­le­tan­tai sklei­džia įvai­rias hi­po­te­zes. Vie­ni ti­ki­na, kad tai – nu­ny­ku­sios gat­vės re­lik­tas iš prieš­tva­ni­nės XVI a. ra­dia­li­nės aikš­tės, tai ro­do aiš­ki di­des­nių ak­me­nų se­ka, ma­žes­nių­jų ap­lin­ko­je. Ki­ti ma­no, kad tai – anuo­me­ti­nės ama­ti­nin­ko so­dy­bos pri­va­taus plo­to grin­di­nys...

Pro­tin­gai ple­pė­ti juk neužd­raus­ta, bet spręs­ti apie be­ne 700 me­tų mies­to aikš­tės rū­bą iš dvie­jų gu­zi­kų – kvai­la, neat­sa­kin­ga, ta­čiau ne­pa­vo­jin­ga. Už­tat po ke­lių at­si­tik­ti­nių duo­bu­čių-šur­fų įsi­leis­ti bul­do­ze­rius į mies­to cent­rą, be­ne šimt­me­čiu se­nes­nio už Vil­nių, dar kvai­liau ir neat­sa­kin­giau. Ir bai­siai pa­vo­jin­ga.

Apie vie­nos iš se­niau­sių­jų Lie­tu­vos mies­tų aikš­tės da­bar su­nai­kin­tą is­to­ri­ją atei­ty­je bus verks­min­gų straips­nių, ne­tgi moks­li­nių dar­bų. Ta­čiau kam jie be­bus rei­ka­lin­gi? Vieš­pats taip pa­da­li­no pro­tus, kad nie­kas ne­si­skun­džia jų trū­ku­mu. Ypač tiems, ku­riems eu­ro­pi­nių lė­šų įsi­sa­vi­ni­mas yra svar­biau už ži­nias.

A-Ū-Ū-Ū-Ū!

moks­li­nin­kai, is­to­ri­kai, mu­zie­ji­nin­kai, ar­cheo­lo­gai, pa­mink­lo­sau­gi­nin­kai!

Bū­tų šau­nu iš­girs­ti Jū­sų ko­men­ta­rus,

be „nu­lių“, „mė­nu­lių“ ar „uni­ta­zi­nin­kų“.