APIE ŠIAULIŲ NAKTŲ ŠVIESUOMENĘ

APIE ŠIAU­LIŲ NAK­TŲ ŠVIE­SUO­ME­NĘ

Vilius Puronas

Įžan­ga. Ak, ko­kios šau­nios šven­tės vyk­da­vo mū­sų jau­nys­tė­je! Par­ko est­ra­da lūž­da­vo nuo žmo­nių, bul­va­ras ūž­da­vo nuo dai­nų, cho­rai ei­se­no­mis už­pil­dy­da­vo gat­ves, kiek­vie­na ga­myk­la puoš­da­vo at­ski­ras ma­gist­ra­les! Ne­ti­ki­te? Pa­sik­laus­ki­te se­ni­mo. Juk kiek­vie­nas se­nis pa­tvir­tins, kad jo jau­nys­tės lai­kais ir dan­gus bu­vo mė­ly­nes­nis, ir mer­gi­nos gra­žes­nės. Tik uoš­vės – to­kios pat!

Jei jums tas nor­ma­lu, man – ne­jau­ku.

Po kiek­vie­nos šven­tės or­ga­ni­za­to­riai su­si­rink­da­vo pas Zi­nai­dą Gau­ril­či­kie­nę, Vyk­do­ma­ja­me ku­ra­vu­sią kul­tū­rą, ap­ta­ri­mui. Vie­ni gir­da­vo­si da­ly­viais, ki­ti bė­da­vo­jo­si kad­rais ar ap­lin­ky­bė­mis, ta­čiau kiek­vie­nas ap­ta­ri­mas vi­suo­met vib­ruo­da­vo bū­si­mo­mis šven­tė­mis, nau­jais pla­nais. Juk kiek­vie­nas ži­no­jo­me sa­vo ir ko­le­gų ga­li­my­bes, mo­kė­mės iš sa­vų ir sve­ti­mų klai­dų. Al­do­na Iva­naus­kie­nė, Ire­na Čo­ko­va, Na­ta­li­ja Bor­gerdt, kt. – tie var­dai už­tar­nau­tai nu­sė­do į anuo­me­ti­nius „Šiau­lių met­raš­čius“, ta­pę rai­džių ei­lu­tė­mis nuo­bo­džio­se ata­skai­to­se.

Per to­kius ap­ta­ri­mus Ar­chi­tek­tū­ros sky­rius su­ži­no­da­vo, ko­kias pro­ble­mas rei­kės įra­šy­ti pro­jek­ti­nė­se už­duo­ty­se, konst­ruo­jant mies­to funk­cio­na­vi­mo pa­grin­dus, o ne „vie­šą­sias erd­ves“. Kul­tū­ra in­for­muo­da­vo inf­rast­ruk­tū­rą apie nuo­grin­das, žel­di­nius ar trans­por­tą, chor­ve­džiai – apie mai­ti­ni­mą ar akus­ti­ką, drau­go­vi­nin­kai – apie „pi­jo­kus“...

Gy­ve­no­me atei­ti­mi net dai­no­se. Dvi-tris gies­mes at­gie­do­ję Di­džia­jam Spa­liui ir di­džia­jam V. Le­ni­nui, vi­suo­met dai­nuo­da­vo­me ir gro­da­vo­me lie­tu­viš­kai. Juk Di­džią­ją TSRS su­grio­vė bū­tent „dai­nuo­jan­čios re­vo­liu­ci­jos“, ku­rios pra­di­nin­kai bu­vo­me mes – LTSR.

Kū­ry­ba – tai ka­ry­ba!

.................................................................................................................

Da­bar­ti­nių „Šiau­lių nak­tų“ „bar­da­ku“ ne­pa­va­din­si, o ir pa­va­di­nęs ne­pa­ga­din­si. Juk tai – spon­ta­niš­kos kū­rė­jų ego pre­zen­ta­ci­jos. Bul­va­ras bu­vo pil­nas žmo­nių, oras: idea­lus, nei šal­tas, nei li­jo. Vi­si so­tūs, o lau­ko ka­vi­nės – pil­nos. Prie­šais mu­zi­kuo­jan­čius vie­ne­tus sto­vi­nia­vo praei­nan­tys vie­ne­tai...

Ne­ma­žai dai­nų man ne­ži­no­ma kal­ba šlo­vi­no Di­dį­jį Le­ni­ną, Di­džią­ją Spa­lio ar ty­lią­ją gė­jų re­vo­liu­ci­jas, nes dai­na­vo ne mū­siš­kai ir ne ru­siš­kai. Ša­lia ne­tu­rė­jau ver­tė­jo, to­dėl taip tik spė­lio­ju. Jei iš­si­gal­vo­jau – pa­tai­sy­si­te. Be­je or­ga­ni­za­to­riai ti­ki­na, kad lie­tu­viš­kai kon­cer­ta­vo 70%. Reiš­kia – jie dar gy­vi.

Jei jums tas nor­ma­lu, man – ne­jau­ku.

...................................................................................

Kaž­koks Ruo­kis ma­ne pa­kvie­tė da­ly­vau­ti ko­mi­si­jo­je, mies­to „švie­suo­me­nės švie­su­mui“ įver­tin­ti.

ŠIAU­LIŲ NAK­TYS, prieš pen­ke­rius me­tus gi­musios ori­gi­na­lia mies­to šven­tės tra­di­ci­ja, nū­nai gim­dė dar vie­ną tra­di­ci­ją, ku­riai atei­tį pra­na­šau­čiau ir ne­pra­šau­čiau bū­si­mų nak­tų tam­so­se. Tai – „Mies­to švie­suo­lių ei­se­na“, ku­rio­je tiek pės­tie­ji, tiek va­žiuo­tie­ji, ko­jo­mis, dvi­ra­čiais ar ma­ši­no­mis ži­bu­ria­vo pės­čių­jų bul­va­ru nuo Kaš­to­nų alė­jos iki Šau­liu­ko aikš­tės.

Čia jų lau­kė lai­ki­na sce­na ir am­fi­teat­re su­sė­dę žiū­ro­vai, ku­riuos nuo da­ly­vių sau­go­jo sta­ty­bi­nės juos­tos tam, kad žmo­nės neiš­min­dy­tų ve­jos, juos ski­rian­čios nuo ap­va­laus be­to­ni­nio po­diu­mo ap­link Šau­liu­ko ko­lo­ną, kur tu­rė­jo bū­riuo­tis no­mi­nan­tai. Hm, šiam ren­gi­niui ap­lin­ka ne­bu­vo drau­giš­ka, tuo la­biau kad tik trys švie­sūs au­to­mo­bi­liai at­si­re­pe­ži­no pa­ka­pės ta­ku at­siim­ti už­tar­nau­tų ap­do­va­no­ji­mų. Nei tarp da­ly­vių, nei tarp žiū­ro­vų ne­si­ma­tė ži­no­vų, ži­nan­čių apie šios vie­tos pla­nuo­ja­mą re­konst­ruk­ci­ją, nei apie „vie­šą­sias erd­ves“.

Jei jums tas nor­ma­lu, man – ne­jau­ku.

O „švie­suo­me­nė“ pa­ti­ko. Tie­sa, kaip pir­ma­sis bly­nas, jis tu­rė­jo bū­ti pri­svi­lęs. De­ja, vėl su­kly­dau! Or­ga­ni­za­to­rių pa­ruoš­tos do­va­nos – „Vai­ro“ dvi­ra­čiai ar pa­veiks­lai su Niu­jor­ko fo­to­nuot­rau­ko­mis, dės­nin­gai ke­lia­vo į be­si­šyp­san­čių „švie­suo­lių“ glė­bius. Vi­sų jų neiš­var­din­siu.

. Tarp pės­čių­jų gra­žiau­siai švie­tė Re­na­tos „ži­bu­riu­ky­nas“ ant rū­bo-eg­lu­tės ir Dan­guo­lės „vi­jur­kai“, slie­kais ran­gę­sis ant tam­sios su­knu­tės, taip pat – ma­ža mer­gy­tė su ži­bu­riu­kais. Be­je, tam­so­je kaž­kur nu­si­mė­tė vy­riš­kis, tu­rė­jęs švie­čian­čią šir­dį, be­šir­džių pa­ly­do­vų ap­sup­ty­je.

Iš ra­tuo­tų pri­zi­nin­kų vien­bal­siai bu­vo no­mi­nuo­tas Ra­mū­nas: su jo ke­pu­re, su jo dvi­ra­čiu, su jo švie­siu žvilgs­niu. Bu­vo ap­do­va­no­tas ir Lu­kas, ku­rio švie­čian­tis dvi­ra­tis taip pat ne­da­rė gė­dos „Šiau­liams – dvi­ra­čių mies­tui“. Dvi­ra­tis-ka­ta­ma­ra­nas su tė­ve­liu ir duk­ry­te, Pet­ras su pa­spir­tu­ku, dar ke­li ži­bu­riuo­jan­tys dvi­ko­jai, ar dvi­ra­čiais ir au­to­mo­bi­liais su­bliz­gė­ję „švie­suo­lių“ ei­se­nos da­ly­viai, am­žiams nu­ny­kę su­te­mo­se, kad su­ži­bu­riuo­tų kitais me­tais...

Šir­dy­je ma­lo­nu: to­kios tra­di­ci­jos ne­tu­ri nė vie­nas mies­tas!

Tie­sa, ne­pa­mi­nė­jau ke­lių anks­čiau no­mi­nuo­tų mies­to švie­suo­lių, do­rais vei­dais ir švie­siais žvilgs­niais ėju­sių ei­se­nos prie­ky­je, kas ne­truk­dė kar­na­va­lui. Tai – mies­to „Švie­siau­sia šei­ma“ – Lau­ga­liai, „Jau­ni­mo švie­sa“- Ir­ma Ga­jaus­kai­tė, svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do „Svei­ka­tos link“ tre­ne­rė – Jur­ga Mi­ke­lio­nie­nė, „Ast­ro­no­mi­jos švie­sa“ – fi­zi­kas-ast­ro­no­mas Va­cys Jan­kus. „Tri­mi­to švie­sa“ – Ro­mual­das Žu­kaus­kas, „Bal­tų švie­sa“ – Da­rius Ra­man­čio­nis. Apie juos te­ra­šo „Oks­for­do en­cik­lo­pe­di­ja“, nū­nai ren­kan­ti sėk­min­giau­sių­ šiau­lie­čių biog­ra­fi­jas.

Ir, ži­no­ma, ano­ni­mi­niai ko­men­ta­to­riai.

Plept!

Nuot­rau­ko­je – Ra­mū­nas, Lu­kas ir Re­na­ta..